2019 m. gegužės 21 d. 01:37 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

"Kompiuterio ir žaislų nebuvo, bet turėjome plačią vaizduotę"

(11)

Rašytojas, psichologas ir politikas Vytautas Čepas viliasi, kad vieną dieną baigsis ta mada, kai žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia sulindę į kompiuterio ar telefono ekranus. Visiškai kitokios gyvenimo sąlygos jo paties vaikystėje, Vytauto nuomone, ir buvo pagrindinis faktorius, lavinęs jo vaizduotę.

Darželio Vytautui neteko lankyti, nes, pasak jo, tokių įstaigų jo vaikystėje ir nebuvę. Rašytojas neprisimena, kad vaikystėje būtų turėjęs ir kitų šiuolaikiniam vaikui taip įprastų atributų - krūvos žaislų, smėlio dėžę...

"Ir nuotraukų iš vaikystės ar mokyklos laikų sunkiai rasiu. Juk tuomet nebuvo tokios mados bei galimybių kaip dabar - fotografuoti save kiekviename žingsnyje", - pradėjus pokalbį, perspėjo Vytautas.

Prisiminkite, koks jūs buvote vaikystėje?

Žinoma, kad labai aktyvus. Namuose visokių šunybių prikrėsdavome. Pamenu, kai gyvenome dabartiniame Pakruojo vandens malūne, mama pasikvietė kaimynus, kad padėtų kiaulę paskersti. Vieni svilina, kiti skrodžia, o mums, vaikams, taip smalsu, tad patys susiradome pastipusią katę, pasiėmėme peilį ir jau ruošėmės skrosti... Laimei, buvo žiema, tad katė buvo sušalusi ir mus greitai pastebėjo viską reginti motinos akis. Gavome per kuprą, atėmė peilį, nespėjus dar prapjauti tos katės. Mama buvo griežta, tad nubaudė - visą dieną į lauką neišleido.

Dabar būna atvirkščiai - kai kuriuos vaikus sunku išvaryti į lauką...

O mums tai buvo pati didžiausia bausmė. Juk tais laikais (V. Čepas gimė 1948 m. - Autor. past.) neturėjome nei televizorių, nei kompiuterių, nei telefonų. Tad, gavę tokią bausmę, nežinodavome, kur nusitrenkti. Taip ir prasėdėdavau liūdnas ant palangės. Langas žiemą užšalęs, pūsdavau šiltą orą, kad bent kiek nutirptų, ir per mažą skylutę stebėdavau, kas vyksta lauke. Kai bausmė baigdavosi, kitą dieną iš pat ryto būdavo didžiausia laimė išlįsti į kiemą. Žinoma, iki pietų vėl spėdavau ką nors prisidirbti...

VAIKYSTĖ. Vytautas Čepas archyvuose rado vieną nuotrauką, kaip jis atrodė mažas.

Dabartinių vaikų akimis atrodytų labai liūdna vaikystė.

Ką jūs. Mano seserys iki šiol prisimena, kad mano rankose bet kas - šakutė, peilis ar pieštukas virsdavo mašina ar lėktuvu. Tik paimu į rankas ir jau "burzgiu", važiuoju per stalą - brrrrrrrrrr. Neturėjome jokių žaislų, užtat labai lakią vaizduotę. Sukali dvi kaladėles - mašina, pavažinėji, pabosta - prikali ilgesnį pagalį - jau lėktuvas... Žaislai tuomet buvo "ilgai grojantys".

O su draugais ką žaisdavote?

Kieme neturėjome smėlio dėžės, bet žaidimų susigalvodavome pačių įvairiausių. Mėgdavome žaisti "banditus": susiskirstydavome gaujomis - vieni bėga, kiti slepiasi. Patys išmokome lankus pasigaminti ir strėles, tad vienas kitą medžiodavome.

Traumų būdavo?

Kaipgi be jų. Visko būdavo. Atimdavo iš mūsų lanką, ką nors naujo sugalvodavome. Pamenu, kai atsikėlėme gyventi į Dvariškių kaimą Pakruojo rajone, kaimynystėje buvo palikti be priežiūros gal 200 avilių. Bitininko nebebuvo, tad visos bitelės buvo išmirusios, bet aviliai likę. Mums, vaikams, tai buvo tarsi aukso kasyklos. Išėmę korius, iš vaško prisilipdydavome visokių "baibokų". Pačius korius ir juose ištemptas stygas panaudodavome kaip muzikos instrumentus. Bandėme groti - tympt, tympt. Iš paprasčiausios kiemo žolės bandydavome išgauti aukščiausias natas. Susirinkę kur malkinėje ar ant šieno vieni kitiems istorijas pasakodavome, kas kokią knygą perskaitė ar istoriją nugirdo. Ginčydavomės, kada žmogus sunkesnis ar pakakojęs, ar ne... Kaip paskui paaiškėjo - šitaip mes lavinome savo vaizduotę. Kai neturi gražių žaislų, viską susikuri savo vaizduotėje, o tai labai svarbu paskui gyvenant. Dabar vaikams viskas paduota ant lėkštutės, o mes turėdavome patys viską susikurti. Ne tik formas, bet ir žaidimų taisykles. Juk ir Einšteinas yra pasakęs, kad vaizduotė daug svarbiau už mąstymą. Jokiu būdu nesmerkiu dabartinio jaunimo. Juk manoji karta ir sugalvojo bei sukūrė jiems tas "velnio mašinas" - kompiuterius. Tačiau dažnai pagalvoju, kiek daug dabartinis jaunimas praranda įnikęs į tuos ekranus. Aš jau senas, ir tai matau gražią merginą einančią, o, žiūriu, jaunuolis nuo telefono ekrano net akių nepakelia... Tikiuosi, kad ta mada greitai praeis.

SPORTAS. Rašytojas (nuotraukos centre) neslepia, jog jaunystėje labiau už mokslus jam rūpėjo sportas. 

Mokantis jums teko pakeisti net keturias mokyklas. Kodėl?

Tiesiog mano tėvai labai dažnai keisdavo gyvenamąją vietą. Tėvas buvo statybininkas. Tais laikais, po karo, jų ir į Sibirą nevežė. Bet vis tiek, matyt, ta grėsmė buvo, tad vis kraustydavomės gyventi kitur. Iš Biržų - į Šiaulius, kur aš ir gimiau, paskui kėlėmės į Pakruojį... Tad ir man teko keltis iš mokyklos į mokyklą. Bet vis laikėmės šiaurės Lietuvoje, nes ten buvo mano tėvo gimtinė ir visa giminė ten gyveno.

Ar nebuvo sunku, juk keitėsi ne tik gyvenamoji vieta, bet ir draugai, bendraklasiai?

Matyt, tai irgi buvo vienas iš faktorių, kuris gyvenime labiau padėjo nei pakenkė. Dabar dažnai stebiu, kaip mamos saugo savo vaikus, bijo keisti mokyklą, kad jie nepatirtų traumų. Be reikalo. Mane tai išmokė prisitaikyti, bendrauti ir už save pastovėti. Juk atsikėlęs į naują vietą išsyk turėjai parodyti, kas esi, nes nuo to priklausė, ar būsi pastumdėlis, ar ne. Kaip prisistatysi, taip ir bus visą laiką. Man sunkiausia buvo, kai atsikėlėme gyventi į Biržus ir aš turėjau lankyti internatinę mokyklą. Vykdavo amžinas karas tarp internato vaikų ir tų, kurie ateidavo iš miesto. Iš ryto patekti į klasę būdavo neįmanoma, nes tie internato vaikai mūsų tykodavo ir norėdavo prikulti. Bet, jei buvai pasižymėjęs sportininkas - turėjai neliečiamybę ir dar vieną draugą galėjai sykiu vestis...

O jūs, žinoma, buvote sportininkas?

Taip, aš buvau rajone daugkartinis bėgimo čempionas, tad buvau neliečiamas. Bet kas iš to, juk muštynės vykdavo ne tik internate. Eidami į šokius visada žinodavome, kad reikės muštis. O jei dar kokią panelę norėdavai palydėti, vėl reikėdavo muštis. Bet, matyt, tos muštynės nebuvo labai žiaurios, tad noro eiti į šokius neatėmė. Greičiausiai, tai buvo labiau procedūriniai, įprasti dalykai, tarsi "laba diena" pasakyti.

Mokykloje buvote aktyvus?

Visas mano aktyvumas išsiliedavo sportuojant. Vasaromis daugiau neturėdavome kuo užsiimti, tai dienų dienas eidavome pamėtyti į krepšį. Iki šiol įgūdžiai išlikę - iš dešimt baudų aštuonias įmetu.

O kaip sekėsi mokslai?

Nekaip. Nesimokiau, nes vis turėjau kitų reikalų. Jei prieš pamokas spėdavau nusirašyti, tai gerai, o paskui ir nusirašyti pradėjau tingėti... Tad, kaip ir daugelis kitų bendraklasių berniukų, mokiausi trejetais penkiabalėje sistemoje, tik iš kūno kultūros turėjau penketą. Bet užtat turėjau gerą nuovoką. Net ir dabar, būdamas Rašytojų sąjungos narys, aš, ko gero, negalėčiau tiksliai apibrėžti, kas yra būdvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, bet pasakoti popieriuje galiu...

O rašote be klaidų?

Darau klaidų. Sunkiausiai sekasi vietoje padėti kablelį. Kartais tenka nemažai ginčytis su mano knygų redaktoriais, nes jie nori, kad viskas būtų parašyta pagal taisykles, bet pasakojant nėra lengva tilpti į normas. Tiesa, dabar, rašant kompiuteriu, lengviau, nes ekrane išsyk braukia neteisingai parašytus žodžius. Bet man pikčiausia, kad neleidžia sukurti jokių gražių naujadarų, iškart braukia raudonai.

Ar mokykloje teko sutikti mokytojų, kurie būtų jums padarę įtaką?

Iki šiol prisimenu savo pirmąją mokytoją Aldoną Zakarauskienę. Gal dabar negalėčiau tiksliai įvardinti, kokie buvo jos darbo metodai, bet, matyt, ji buvo tiesiog šiltas ir geras žmogus. Iki šiol atminty išlikęs jausmas, kai ji glosto galvą. Buvo ir daugiau gerų mokytojų, kurie, matyt, tiesiog buvo geri, neįkyrūs žmonės. Tokia buvo ir auklėtoja Banienė. Gerai pamenu istorijos mokytoją Stanikūną - labai inteligentišką žmogų. Žiūrėdavome į jį tokį pasitempusį - išlygintos kelnės, balti marškiniai, kaklaraištis - ir tarpusavyje šnabždėdavomės, kaip jis prie savo žmonos prisiliečia, toks inteligentas. Toks tobulas jis mums atrodė.

Kokių emocijų jums kėlė mokykla?

Ėjau noriai. Bet gal labiau dėl to, kad norėjau susitikti su draugais. O kai panelės pradėjo rūpėti, laukdavau nesulaukdavau, kol mokykloje pamatysiu. Be to, buvo ir įdomu. Vykdavo įvairios varžybos, treniruotės. Nors jokių būrelių tuomet mokykloje nebūdavo, kaip dabar, bet patys prisigalvodavome visokių veiklų.

Kur stojote mokytis baigęs mokyklą?

Įstojau į Kauno politechnikos institutą, bet mane išmetė.

Kodėl?

Nes nepataikiau pasirinkti specialybę. Tiksliai nepamenu, kokia tai buvo specialybė, bet susijusi su elektronika, tad beveik vien matematikos mokslai. O man matematika buvo "Terra incognita", tad pradėjau nebelankyti paskaitų, išėjau dirbti į Kauno dirbtinio pluošto gamyklą elektriku, o iš ten mane pašaukė į karinę tarnybą TSRS kariniame Šiaurės laivyne. Baisu ir prisiminti, nes po pusę metų tekdavo išbūti povandeniniame laive. Va tada labiausiai ir gelbėjo vaikystėje išugdyta vaizduotė ir fantazija. Nes pusę metų nematydavome nei dangaus, nei žemės ir gyvendavome uždaroje, siauroje erdvėje. Po pusmečio mėnesiui išleisdavo į krantą, tad beveik ir vaikščioti nelabai mokėdavome. Tuomet visus veždavo pagerinti sveikatą, o paskui vėl atgal pusmečiui į povandeninį laivą. Iš viso tarnavau trejus metus, iš jų metus "prasėdėjau" po vandeniu. Dar teko ir žydų - arabų kare (1969-1971 m.) dalyvauti. Tad metus išbuvome Aleksandrijoje. Kai išleisdavo į miestą, vietinius šiurpindavome, nes žiemą bėgdavome į jūrą maudytis. Vandens temperatūra siekdavo 20 laipsnių, o vietiniams jau atrodė šalta. Tuo laikotarpiu buvo visokių patirčių - ir degėm, ir skendom, bet likau gyvas.

Grįžęs iš armijos nusprendėte vėl mokytis?

Tada jau supratau, kad arba visą gyvenimą teks užsiimti tokiais rizikingais, bet daug proto nereikalaujančiais dalykais, arba reikia įgyti specialybę. Kadangi povandeniniame laive man buvo įdomu stebėti savo ir kitų žmonių emocijas, pojūčius, iš kur atsiranda agresija, pyktis, kaip kontroliuoti emocijas, tad nusprendžiau studijuoti psichologiją. Įstojau į Vilniaus universitetą, nors konkursas buvo 7 į vieną vietą. Buvau ketveriais metais vyresnis už kitus bendrakursius, bet mokytis buvo labai įdomu. Taip įdomu, kad tie penki metai prabėgo tarsi penkios dienos.

ŠEIMA. Vilniaus universitete studijuodamas psichologiją Vytautas džiaugiasi suradęs ir žmoną Ramutę.

Antras kartas nemelavo - studijas pasirinkote tinkamai?

Mano pavyzdys rodo, kad ne visada reikia skubėti stoti. Ypač jei dar nežinai, kas tave traukia. Geriau palaukti ir suvokti, kas tau gyvenime įdomu.

Psichologijos studijos man buvo prie širdies, buvau iš geresnių studentų, nors tam nereikėjo ir daug pastangų įdėti. Tikrai per dienas "nezubrinau", laiko užteko ir panoms, ir pramogoms. Tame pačiame kurse susiradau ir žmoną Ramutę. Mūsų kurse buvo labai gražios panos, tiesiog rinktinės. Susituokėme penktame kurse, tuomet ir pirmas vaikas gimė. Pamenu, atvažiuodavome į paskaitas su vežimėliu, pastatydavome jį po liepa kieme, o patys eidavome į paskaitą. Pro auditorijos langą matydavome vežimėlį, bet ir kiti mums padėdavo, vaiko pervystyti nubėgdavo ir kitos studentės, ne tik mes, jaunieji tėveliai.

Studijų laikus prisimenu kaip vienus šviesiausių. O kaip gi kitaip, juk buvome jauni ir gražūs, mylintys ir mylimi.

Kur mokėsi Vytautas Čepas?

1955-1957 m. Pakruojo vidurinėje mokykloje. 1957-1960 m. - Lygumų (Pakruojo r.) vidurinėje mokykloje, 1960-1967 m. - Biržų J. Janonio ir 1-ojoje vidurinėse mokyklose.

1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur baigė psichologijos specialybę.

1981 m. - 1984 m. Vilniaus universitete studijavo aspirantūroje.

1986 m. Kijevo psichologijos institute apgynė psichologijos mokslų kandidato disertaciją. Šis mokslo laipsnis 1991 m. buvo nostrifikuotas kaip socialinių mokslų daktaro laipsnis.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Žymos: vytautas čepas

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Autoriui

2018-01-05   10:24

IP: 85.206.61.240

O įsivaizduokite kokie kūribingi yra vaikai kai turi ne tik plačią vaizduotę, bet ir priemones realizuotis. Tu turi mintį ką sukonstruoti ir turi priemones tai padaryti. Anuomet iš tos vaizduotės buvo nulis nes realizacijai priemonių nebuvo.

sukčių ekonomija

2018-01-05   09:34

IP: 193.219.76.234

kamgi Vytautas dirba, kad vis jo interviu spausdina, kokiems Klaipėdos lobistams?

2018-01-05   08:13

IP: 78.63.247.59

Vytautas buvo ir liks įdomi,spalvinga,kūrybinga asmenybė žinomų klaipėdiečių tarpe.Jo protingi,pastebėti įvairiose gyvenimo situacijose įvykiai,žmonių pasikeitimo bruožai visuomet svarūs ,argumentuoti.
Todėl,"maži purvo" kupsteliai į jo "daržą" jokios esmės nekeičia.
Asmenybės yra asmenybės! Sėkmės, patiems ką nors teigiamo sukurti-kritikams!

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Penktadienis dainininkui Viliui Tarasovui buvo ypatingas. Gegužės 17-ąją jis atšventė prasmingą 40-ies...

Vilius Tarasovas apie tai, ko niekada sau neleistų nuotrauka, foto

Tarp Jungtinės Karalystės lietuvių plinta liūdna istorija apie tautietę, kuri atsidūrė Londono...

Londone klaidžioja pasimetusi lietuvė nuotrauka, foto

Žinomi ir stilingi klaipėdiečiai nepraleido galimybės susipažinti su Anglijos aristokratų tradicija –...

Klaipėdiečiai mėgavosi Anglijos aristokratų tradicija nuotrauka, foto

Veikla, kuria užsiima Skirmantė Tutlytė, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti lyg nesibaigiantis...

Švenčių organizatorė Klaipėdoje ir skirtingi personažai nuotrauka, foto

Svencelėje - burlenčių ir jėgos aitvarų varžybos nuotrauka, foto

Sportas, Gegužės 24-26 dienomis Klaipėdos rajone, Svencelėje, vyks kasmetinės burlenčių ir jėgos aitvarų...

Nukentėjusiųjų nuo krušos nepaguodė nuotrauka, foto

Klaipėda, Šeštadienį Klaipėdą užklupusi kruša ir stiprus lietus privertė miesto gyventojus prisiminti 2017...

Iš Kijevo - su laurais nuotrauka, foto

Sportas, Prasidėjo teniso turnyrų ant grunto maratonas. Šįkart Ukrainos sostinėje Kijeve vykusiame "Tennis...

Palanga paskelbė karą elektriniams paspirtukams nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Nuo birželio 1-osios didžiausio šalies kurorto Jono Basanavičiaus gatvėje, ant jūros tilto...

Klaipėda, Paskelbta prieš 5 val.

Sportas, Paskelbta prieš 7 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 9 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...