Kas jis, Saulius Skvernelis?


2018 m. rugpjūčio 19 d. 20:54 val., sekmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Kas jis, Saulius Skvernelis?

(3)

2018-04-22, 20:12

Ronaldas Galinis, Alfa.lt

Kas jis, Saulius Skvernelis? nuotrauka, foto

© Vyčio Snarskio (Alfa.lt) pieš.

Žiniasklaidoje išnyrantys Vyriausybės vadovo portretai dažnai emocingi – jis tai rūstus, tai linksmas, tai vaikiškai nustebęs. Lyg dažnai keičiamos kaukės, kurias IQ pamėgino atidengti.

Būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas užaugo Marijampolėje, apie 30 km nuo Lenkijos sienos. Vėliau viename interviu jis sakys, kad anksti pramokta kaimynų kalba sovietmečiu jam tapo langu į kitokį, laisvesnį pasaulį.

Po kelių dešimtmečių Lenkijos link gravituos ir Lietuvos užsienio politika, o tai vyks ne be akivaizdžios asmeninės premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyvos. Dažno apžvalgininko manymu, taip jis kaupia politinį kapitalą artėjantiems šalies prezidento rinkimams, bet tai – ateities prognozės. O ši istorija apie dabartį ir praeitį – S. Skvernelį, kurį žiniasklaidoje šiandien mato lietuviai, ir tą, kurį pažinojo šalia jo buvę žmonės.

Komjaunuolis, tapęs „landsbergistu“

Nelengva atsidurti mokyklos, kurios auklėtiniai buvo Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Algirdas Julius Greimas ar Petras Klimas, garbės lentoje. Dažnai, bet santūriai besišypsantis, negražbyliaujantis ir galintis Seimo salėje oponentui pasiūlyti „užkišti burną“, nuo nedidelės tribūnos Marijampolėje mokyklos bendruomenei S. Skvernelis sakė įsimintiną kalbą. Jeigu tiksliau, klausytojams įsiminė ne žodžiai, o tai, kaip ji buvo pasakyta – su nenuslėptu jauduliu balse ir, kaip atrodė daliai ten buvusių, drėgnomis akimis.

„Kartais būna, kad žmonės jaučia pyktį mokyklai, bet jis atvažiuoja į susitikimus, į mūsų šventes. Krito į akis, kai pernai pavasarį šventėm 150 metų mokyklos jubiliejų ir dalyvavo S. Skvernelis. Būdamas premjeras, jis mūsų gimnazijai skyrė dvi dienas. Pagrindiniame renginyje kultūros centre įspūdį paliko ne premjero kalba, bet jo emocijos, kaip jis šiltai, nuoširdžiai kalbėjo apie mokyklą“, – IQ pasakojo Rygiškių Jono gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Kepalavičius.

Kartu su dar viena direktoriaus pavaduotoja Aldona Janulevičiene sklaidydami senus mokyklos žurnalus ir tai, kas liko atmintyje iš senų laikų, kelerius metus S. Skvernelį jaunesnėse klasėse mokę pedagogai pasakoja apie stropų ir neproblemišką jaunuolį. „Jeigu mokinys baigia mokyklą neapsilankęs administracijos kabinete, tai jo charakteris tikrai taikus ir geras. Neprisimenu jokio išsišokimo“, – sakė A. Janulevičienė.

„Esu žmogus, kuris laikosi taisyklių“, – save yra apibūdinęs S. Skvernelis, kuris, kaip tuo laiku įprasta, buvo ir komjaunuoliu. Šį jaunystės epizodą premjeras prisiminė vienoje „Žinių radijo“ laidoje, bet tada pabrėžė, kad komjaunuoliu buvo veikiau formaliai – be didelio entuziazmo. Kartu su juo mokyklą 1988 m. baigęs Vilniaus universiteto geochemijos dėstytojas dr. Donatas Kaminskas bendramokslį ir iš vyresnių klasių prisimena panašiai kaip mokytojai – į konfliktus nesiveliantį, bet ir ne tylenį, įvykdantį tai, ką žadėjęs. „Išsiskyrė ne dideliais gebėjimais, bet tuo, kad viską darydavo labai kruopščiai. Buvo labai konkretus, sakydavo, ką galvoja. Kai sportuodavome, tai tikrai būdavo emocingas, nors šiaip ramus“, – pasakojo buvęs klasės draugas.

Paauglystėje prieš sistemą nemaištavęs ir į politiką per daug nė nesižvalgęs, prasidėjus Atgimimui S. Skvernelis, paties žodžiais, tapo „landsbergistu“, dalyvavusiu pagrindiniuose Sąjūdžio mitinguose, nevengusiu ginčytis su labiau Algirdo Brazausko kryptį palaikančiais draugais. Tačiau per artimiausius du dešimtmečius arčiausiai politikos jis bus tada, kai taps Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės, lydinčios ir saugančios svarbiausius šalies ir užsienio valstybių pareigūnus, komisaru. Kai kuriems jų ateityje teks ne kartą spausti ranką.

Su Marijampole S. Skvernelį sieja ir artimieji – šiame mieste tebegyvena mama, iš čia kilusi ir antroji žmona, finansininkė Silvija. Apie pirmąją santuoką S. Skvernelis yra pasakęs tik tiek: ji buvo jaunystėje ir truko trumpai. Dabartinė santuoka tęsiasi jau 12 metų, dar penkerius, kaip pasakojo „Lietuvos rytui“, su būsimąja žmona gyveno nesusituokę. Antrokės Eglės ir dvejų dar neturinčio Tado tėtis didžiąją dalį laisvalaikio sako leidžiantis su šeima. Kitoms sritims S. Skvernelio karjeroje, kuri kas kelerius metus be ilgesnių stabtelėjimų sklandžiai kilo, daug laiko veikiausiai ir nebuvo. Popieriaus lape ji atrodo kaip idealus CV, realybėje – kaip ne tik asmeninių pastangų, bet ir palankių aplinkybių rezultatas.

Krizių žmogus

Vilniaus universiteto Fizikos fakultete prireikė metų, kad S. Skvernelis suprastų suklydęs rinkdamasis profesinį kelią, nors ši sritis ir puikiai sekėsi mokykloje. Antrasis bandymas buvo sėkmingas, pasirinkta specialybė – automobilių mechanika ir autoūkis – tuometiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete pasirodė esanti arčiau jo polinkių ir gebėjimų. Ir kiek netikėtai šiame universitete pastebėtas skelbimas, kviečiantis jaunus specialistus dėstyti eismo kontrolę ir automobilizmą Policijos akademijoje, tapo pasirinkimu, po kurio S. Skvernelis atgal nebesigręžiojo. Iki 1998-ųjų dėstęs kaip Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentas, tais pačiais metais jis atsidūrė Trakuose ir tapo kelių policijos komisaru inspektoriumi. Jeigu ne sudėtingi laikai, kai trūko resursų ir darbuotojų, S. Skvernelis būtų likęs „kabinetiniu“ policininku, galbūt slapčia mažiau gerbiamu kolegų. Tačiau padirbėti kelių ekipažuose teko ir jam.

Darbas policijoje paskutinį XX a. dešimtmetį buvo sunkus, pelningas tik tiems, kurie imdavo kyšius ar rasdavo papildomų būdų prasimanyti pinigų. Nors dalis šešėlinių veiklų tapo legalios (kaip verslu virtusi spekuliacija), atsirado ir naujų, gajų nusikaltimų rūšių, pavyzdžiui, reketas. Kelių policijos sistemoje, kurioje dirbo jaunasis Saulius, piktžaizdė buvo kyšininkavimas. Dalis policininkų jausdavo turintys moralinę teisę imti kyšius, mat jauna valstybė sunkiai išgalėjo aprūpinti juos net būtiniausiomis priemonėmis. „Gaudavome patrulių automobilius su 5 litrais benzino pamainai ir pasakymą: „Kaip norite, taip važiuokite, bet savo funkcijas privalote vykdyti“, – viename interviu pernai pasakojo S. Skvernelis.

Pelnytas pasitikėjimas darbu, buvimas tinkamoje vietoje tinkamu laiku veikiausiai laikytinas fortūnos ženklu, o ji S. Skvernelį lydėjo bene visuose svarbiausiuose karjeros žingsniuose. Įdomu, kad dabartinis premjeras juos žengdavo tuomet, kai dėl didelių krizių trauktis iš aukščiausių policijos ar politikos postų būdavo priversti jo pirmtakai. Didelį rezonansą visuomenėje sukėlusiose istorijose prasmego ne viena karjera, bet S. Skvernelio uniformą žymėjo vis garbingesni pareigūno antpečiai, o galop ją pakeitė politiko kostiumas.

Generalinio komisaro pavaduotoju jis tapo tada, kai Lietuva gedėjo Skuodo rajono patrulio 2007 m. lapkritį partrenktų trijų mokinių. Aukščiausi šalies politikai tuomet kalbėjo apie smūgį pareigūnų įvaizdžiui, atviresni, kaip vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys, – ir apie vadovavimo bei moralinę krizę policijos sistemoje. Policija tuo metu pasitikėjo vos ketvirtadalis visuomenės, ir pokyčių būtinybė tapo akivaizdi. Tiek ministras, tiek generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius po nelaimės atsistatydino, o pasikeitusioje Policijos departamento vadovybėje netrukus darbą pradėjo S. Skvernelis – penkerius metus iš eilės už gerą tarnybą skatintas pareigūnas.

Nuo pavaduotojo iki visų šalies policininkų vado S. Skvernelis pakilo po dar vieno skaudaus įvykio 2011 m.: neblaivus Trakų rajono patrulis pražudė tris žmones, ir dėl to pasitraukė Vizgirdas Telyčėnas, pats laidavęs už jaunesnį kolegą. Pirmąją generalinio komisaro darbo dieną S. Skvernelis patvirtino specialią Kontrolės grupę pareigūnų blaivumui tikrinti. Vis dėlto po trejų metų sulaukęs žurnalistų klausimo dėl atsistatydinimo, kai prie vairo neblaivus sulaikytas Kriminalinės policijos biuro vadovas, jis atsakys lakoniškai su arogancijos gaidele: „Aš jam nepyliau.“ Dar vėliau, S. Skverneliui pramynus politikos takus, kova su alkoholiu taps valstybės reikalu, tik jos priešakyje bus kiti, jo bendražygių, veidai.

Buvęs policijos generalinis komisaras V. Telyčėnas kaip bene svarbiausią ir akivaizdžiausią S. Skvernelio nuopelną vadovaujant policijai įvardija sustiprintą pareigūnų drausmę. Blogi įpročiai ir tvyrantis nebaudžiamumas, kol nutinka nelaimė, pasak jo, buvo tai, ką naujas generalinis komisaras norėjo pakeisti. „Žvalus kolega, tikras policininkas, principingas. Jis atėjo kaip naujos kartos atstovas, nesusilietęs su darbu sovietinėje milicijoje“, – S. Skvernelį IQ apibūdino V. Telyčėnas. Jis nesiryžo vertinti to, kaip Lietuvos policija keitėsi vadovaujant įpėdiniui. Anot buvusio pareigūno, buvo „ir pliusų, ir minusų, bet sunku pasakyti, kas kaltas“.

Vadovavimas Policijos departamentui – visuomenei gerai matoma, todėl žinomumą užtikrinanti ir politiškai nepavojinga karjeros pozicija, mano Mykolo Romerio universiteto docentas Virginijus Valentinavičius. „Savo laiku ir V. Grigaravičius buvo virtęs žaidėju, su kuriuo turėjo skaitytis premjerai ir prezidentai. Ir S. Skvernelis generalinio komisaro postu pasinaudojo kaip tramplinu“, – teigė jis.

Tokia galimybė atsirado, kai švarios reputacijos žmogaus imta dairytis Vidaus reikalų ministerijai (VRM). 2014-ųjų rudenį STT susidomėjus joje vykdomais viešaisiais pirkimais, sulaikyti buvę ministro Dailio Alfonso Barakausko patikėtiniai, o netrukus motyvuodamas liga atsistatydino ir pats ministras. Aukščiausiam šalies pareigūnui S. Skverneliui, gavusiam šalies vadovų užtarimą, teko imtis vadovauti vienam svarbiausių politinių postų valstybėje.

Pamatuota drąsa

Greitai įsižiebusi politinė karjera, atrodytų, galėjo užgesti tuoj po to, kas nutiko kitų metų lapkričio 19-ąją. Didžiausios bėglio gaudynės Vilniaus istorijoje, kai vos sulaikytas pareigūnų ginklą nušvilpė ir penkias valandas nuo mobilizuotų policijos pajėgų slapstėsi smulkus nusikaltėlis Igoris Molotkovas, virto, kaip pastebėjo politologas Mažvydas Jastramskis, politiniu įvykiu. Ministras S. Skvernelis įsivėlė į žodžių karą su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene, prisiimti atsakomybę reikalavo ir populiariausia politikė Lietuvoje – prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tą pačią dieną, kai pastaroji nebe pirmą kartą pakomentavo jo „žemą politinį lygį“, S. Skvernelis įteikė atsistatydinimo pareiškimą, bet aistroms prigesus VRM jis paliko tik po keturių mėnesių, to panorus jį delegavusiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijai. Tuomet nuo visuomenės slėpta priežastis – S. Skvernelio susitarimas dalyvauti kitų metų Seimo rinkimuose su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), kurios lyderis Ramūnas Karbauskis suprato ministro potencialą ir užleido jam vietą partijos rinkimų sąrašo viršuje.

„Nuo pat pradžių jų santykiai grindžiami gana kietais politiniais skaičiavimais. Kadangi buvo populiarus, S. Skvernelis galėjo rinktis partiją, su kuria eiti į rinkimus, o R. Karbauskiui buvo naudinga ir gauti tokį žmogų, ir kartu užtikrinti, kad jis neatsidurs pas konkurentus“, – komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius.

2015 m. rudenį šio dueto dar nebuvo – partijų reitingų viršūnėje tuomet ilsėjosi socialdemokratai, įkandin sekė konservatoriai ir liberalai. Valstiečiai, kaip rodė visuomenės nuomonės apklausos, vos balansavo ant Seimo slenksčio, bet po metų būtent jie susišlavė daugiausia mandatų Seimo rinkimuose – ne tik dėl tylaus įdirbio regionuose, bet ir dėl žmonių numylėtiniu tapusio S. Skvernelio, kurio populiarumui konfliktas su prezidente ir Seimo pirmininke nė kiek nepakenkė. „Drugelio efektas“, arba didelius procesus išjudinantys maži įvykiai, S. Skvernelio atveju tinka politinei tikrovei apibūdinti.

Žinoma, esminius sprendimus, kaip ir palikti VRM bei pradėti kampaniją su ne itin populiaria politine jėga, priėmė pats S. Skvernelis. Ir V. Valentinavičius tai įvardija kaip įžvalgiai suplanuotą, nors rizikingą karjerizmą. „Pamatėme, kad jis turi stiprų apetitą valdžiai ir geba žiūrėti toliau planuodamas savo karjerą. Sprendimas pasitraukti iš gana geros pozicijos ir pasirinkti politinę jėgą, o su ja siekti dar daugiau, yra retas atvejis. Tai, kas S. Skvernelis yra dabar, – gana nuoseklaus karjeros planavimo rezultatas“, – įsitikinęs MRU docentas.

Kas myli S. Skvernelį?

Apolitišką profesionalų valdžią žadėjusiems LVŽS S. Skvernelis buvo idealus sąrašo vedlys – tarsi aukščiau politinių intrigų, skandalų ir ne kartą nuvylusių partijų esantis žmogus, pats išreiškęs viltį, kad tapęs ministru pirmininku galės išlikti „nepriklausomu specialistu technokratu“. Posovietinėje šalyje, kur žodis „ideologija“ asocijuojasi su penkis dešimtmečius priverstinai visose viešojo gyvenimo sferose diegtomis dogmomis, o ne nuosekliu, sąryšingu mąstymu apie politiką, sprendimus siejančiu su įsitikinimais, S. Skvernelis užkariavo ir dažno rinkėjo simpatijas.

Kokios paties S. Skvernelio pažiūros, IQ kalbintų politologų nuomonės išsiskiria. Galbūt tai, kad to paties asmens vieši atspindžiai skirtingai matomi net ir atidžių politikos stebėtojų, irgi šį tą pasako apie jo populiarumą.

„Vyriausybę orientuoju į konkretų darbą ir atmetu bet kokį politikavimą, kuris visiškai mums nereikalingas, kai reikia priimti sprendimus“, – šiuos žodžius 2006 m. pasakė Algirdas Brazauskas, tačiau jie visiškai neatrodytų svetimi ir S. Skvernelio lūpose. Bent jau tada, kai dar tikėjo (jeigu apskritai tikėjo), jog egzistuoja politika be „politikavimo“, kad ir ką ši sąvoka reikštų idėjas ir politines ideologijas nuvertinančiame žodyne

V. Valentinavičius kategoriškas: „Mano nuomonė labai tvirta – jis neturi absoliučiai jokių pažiūrų tradicine prasme. Karjeros planavimas yra vienintelė jo pažiūra. Jo negalima vadinti nei liberalu, nei konservatoriumi, nei socialdemokratu.“

Jo manymu, vertinant priimamus sprendimus, S. Skvernelis būtų arčiau ekonominio liberalizmo, nors įvaizdžiu ir politine maniera jis artimesnis tiems, kuriems šie sprendimai nenaudingi. „Tokie pavyzdžiai: ir Darbo kodeksas, kurį LVŽS ir R. Karbauskis kritikavo, o S. Skvernelio pastangomis jis buvo priimtas akivaizdžiai profesinių sąjungų ir darbo žmonių nenaudai, ir pigią darbo jėgą leidžiantys importuoti įstatymai, ir labiau prorusiška, negu įprasta Lietuvoje, nuomonė, jog reikia gerinti santykius su Rusija, nors jokių politinių prielaidų tam nėra. Matau čia du paaiškinimus: darbas savo rinkėjui ir atstovavimas toms verslo grupėms, kurios Lietuvoje nori gerinti santykius su Rusija bet kokia kaina, jei tai atitinka jų verslo interesus“, – teigė MRU docentas.

Vis dėlto net ir pasibaigus valdžios ir rinkėjų medaus mėnesiui, kaip šiuo metu rodo reitingai, premjeras S. Skvernelis tebėra populiariausių politikų sąrašo viršuje su prezidente D. Grybauskaite ir Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu. K. Girniaus manymu, jam tai sekasi dėl gebėjimo įtikti masiškiausiai elektorato daliai, kurios pažiūros atitinka politinio spektro vidurį. „Jis ne ideologas, jis pragmatikas, kuris daugiau ar mažiau laikosi vidurio – tarsi rūpinasi socialine atskirtimi, bet nėra pakankamai drąsus progresiniams mokesčiams ar pasakyti, kad nebus jokių „Sodros“ lubų. Jis per vidurį, šiek tiek labiau į kairę, bet vis dėlto negali atsikratyti to bendro politikų polinkio palaikyti turtinguosius“, – įvertino politologas.

Akivaizdu ir tai, kad jis užima nišą, kurioje esama nepasitenkinimo D. Grybauskaitės politika. Ankstesnis premjeras Algirdas Butkevičius pratrūko tik paskutiniais darbo metais, o tarp S. Skvernelio ir prezidentės šilumos nebuvo justi nuo pat pradžių, dar tuomet, kai jis vadovavo VRM. Jautriose situacijose patikrinta S. Skvernelio pozicija, kaip paaiškėjo, negrįžta skaudžiu bumerangu asmeniniams reitingams ir šiandien jis vienas nedaugelio nemarginalių politikų, drįstančių kritikuoti prezidentę. Klasės draugų ir mokytojų žodžiai apie žmogų, kuris turi nuomonę ir nesibodi jos pasakyti, atrodo, nebuvo išgalvoti.

S. Skvernelio gebėjimą supriešinti save su kitais politinio lauko lyderiais išskyrė ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis. Paklaustas apie premjero pažiūras, jis pridūrė, kad tai „rinkinys kairiosios, socialdemokratinės ideologijos akcentų, deklaruojamų be sistemos ir populistiniu stiliumi, kai svarbu ne dogmos tikslumas, o jų viešinimo ir teikimo visuomenei stiliaus efektai“.

L. Bielinio vertinimu, S. Skvernelis gana sėkmingai eksploatuoja savo ir R. Karbauskio skirtumus, nors dar visai neseniai opozicija vylėsi, o dalis apžvalgininkų prognozavo, kad Seimo LVŽS frakcijos skilimas neišvengiamas. „R. Karbauskis naudingas ir kaip negatyvus fonas, kuriame premjeras atrodo daug geriau, ir kaip valdančiosios koalicijos organizatorius, kurio parama ir menka įtaka Vyriausybei tampa naudingi S. Skverneliui – leidžia veikti kaip nepriklausomam politikui, bet prireikus atsiremti į daugumą Seime“, – sakė VDU profesorius. Tai patvirtina ir IQ šaltinių premjero komandoje žodžiai, kad jam nuotaiką pakelia skandalai, į kuriuos nuolat įsivelia R. Karbauskis.

Lyderis ar viršininkas?

Kad ir ką sakytų S. Skvernelio politines pažiūras nagrinėjantys politologai ir apžvalgininkai, artima premjero aplinka supranta, jog svarbiausias šio politiko tikslas – aukšti reitingai. Nors viešojoje erdvėje jam netrūksta pasitikėjimo savimi, dažnai reiškiamo kandžiomis pastabomis ar juokeliais, darbo aplinkoje jis esą nemėgsta išsišokėlių ir atvirai žinias demonstruojančių pavaldinių. Kaip apibūdino net keletas gerai S. Skvernelį pažįstančių žmonių, nors ir nebedirbęs sovietinėje milicijoje, premjeras neatsikrato iš tų laikų atkeliavusio santykio: „Aš viršininkas – tu kvailys, tu viršininkas – aš kvailys.“

Vos įžengęs į Vyriausybės rūmus S. Skvernelis turėjo pripažinti nemokantis anglų kalbos, kuo, beje, negalėjo pasigirti ir kai kurie kiti premjerai bei dauguma Lietuvos politikų. Tai S. Skvernelį įkalina Lietuvos žiniasklaidos sraute ir atskleidžia dar vieną silpnąją jo pusę – vargu ar apsiverstų liežuvis premjerą pavadinti intelektualu, progresyviu politiku, vizionieriumi. Tačiau jis turi gana unikalią savybę, kone instinktą, pagauti ore sklandančias idėjas ir vėliau pateikti kaip savo.

Atidūs politikos stebėtojai ne kartą galėjo įsitikinti, kad pristatant svarbias, bet skausmingas reformas į mūšio lauką išstumiami atitinkamos srities ministrai, o Vyriausybės vadovas visuomenės reakciją stebi nuošalyje ir prožektorių šviesoje pasirodo tik tada, kai gali sulaukti plojimų, o ne supuvusių kiaušinių. Tai savo kailiu jau pajuto švietimo ministrė Jurga Petrauskienė, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vadovai Aurelijus Veryga ir Linas Kukuraitis. Tai iš tiesų apsaugo premjero reitingus, bet kartu patvirtina nuogąstavimus, kad jam labiau rūpi procesai, o ne rezultatai, asmeninis įvaizdis, o ne komandos sėkmė.

Visą profesinę karjerą praleidęs biudžetinėse įstaigose, S. Skvernelis, aplinkinių teigimu, biurokratijos labirintuose jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Tačiau neturėdamas verslininko ar darbo privačiose vakarietiškose įmonėse patirties jis liko sovietinio tipo vadovas – vertina lojalumą, iniciatyvius pavaldinius paniekina, o nesėkmės atveju randa atpirkimo ožį.

S. Skvernelį galima pavadinti vienišu politiku – ideologinių bendražygių jis neturi, nepriklauso LVŽS ir yra tik laikinas jos pakeleivis, tačiau palaiko glaudžius, bet nematomus ryšius su VRM ir įvairių teisėsaugos struktūrų pareigūnais. Tai leidžia kurti iš tiesų nepriklausomo veikėjo įvaizdį – nematyti nei ryšių su verslo grupėmis, nei šalia premjero besisukiojančio pilkojo kardinolo.

Svarbiausia – gera istorija

Laikais, kai nuomonę apie politiką kuria ne tik jis pats, bet ir įvaizdžio specialistai, politikoje svarbu kurti įvykius. Kuo neaiškesnis ir miglotesnis publikai šis įvykis atrodo, tuo geriau, mat tada jo interpretavimo privilegija atitenka įvykio inscenizatoriams. S. Skvernelis ir jo komanda tai daryti geba gerai.

Kai žiniasklaida praėjusių metų rugsėjį ėmė aptarinėti iš anksto neskelbtą premjero susitikimą Varšuvoje su partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu, tai tapo dar viena moneta į santykių su Lenkija atnaujinimo taupyklę, o šios srities nuopelnai šiuo metu priskiriami būtent S. Skverneliui. Tačiau susitikimas Wiejskos gatvėje, už kelių dešimčių metrų nuo parlamento rūmų, veikiausiai reiškia kur kas paprastesnį įvykį, mano politologas Marijušas Antonovičius. Jokių pareigų Lenkijos vyriausybėje neužimantis, bet ne be pagrindo įtakingiausiu šalies politiku laikomas J. Kaczyńskis svarbiausius susitikimus rengia Nowogrodzkos gatvėje kartu su artimiausiais bendražygiais, o Lietuvos premjero vizitas, pasak M. Antonovičius, panašesnis į susibėgimą kavos ir J. Kaczyńskio savimeilės paglostymą.

IQ kalbinto VU TSPMI politologo manymu, tokie nesudėtingi ėjimai pasitelkiant viešųjų ryšių burtažodžius kuria įspūdį, jog premjeras yra ryžtingas ir aktyvus politikas, nors ne melas ir tai, kad S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybė stengiasi išjudinti dvišalius santykius iš mirties taško. Dalis pastangų sėkmingos, tai pastebi ir Varšuva.

Tiesa, jei diplomatinės patirties neturintis S. Skvernelis taip bando kaupti politinį kapitalą prieš prezidento rinkimus, tai gali tapti privalumu debatuose su oponentais, tačiau tai nebūtinai sureikšmins rinkėjai, atkreipia dėmesį M. Antonovičius. „Klausimas, ar jo kampanija bus populistinė. Kuo labiau ji bus tokia, tuo mažiau jis galės kalbėti apie Lietuvos lenkų klausimą, nes Lietuvoje mėgstamas populistas tam tikra prasme reiškia nacionalistą. Tai nepatiks jo potencialiam elektoratui“, – samprotavo politologas.

Vis dėlto tai – ateitis. Iki šiol S. Skverneliui, karjeroje mačiusiam tik paaukštinimus, ji reiškė pergales. Pagunda siekti dar vienos 2019-aisiais turėtų būti didelė.

Sauliaus Skvernelio aplinka: žmonės, kuriais jis pasitiki

Nepartinio politiko aura patraukli valdžia nusivylusiems rinkėjams, tačiau S. Skverneliui tai nuo pat pradžių reiškė patyrusių ir lojalių bendražygių stoką. Dėl to artimiausiame premjero rate – žmonės, su kuriais jį sieja ryšys nuo darbo teisėsaugoje laikų, ir jauni specialistai, kurių iniciatyva ir patirtis neužgožia paties ministro pirmininko.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, Minsko VRM aukštosios mokyklos auklėtinis, nuo 2011 m. dirbo policijoje kaip S. Skvernelio pavaduotojas, tokias pat pareigas užėmė VRM, o galop Vyriausybės kanceliarijoje pakeitė kanclerę Mildą Dargužaitę. Kitaip nei ji, premjero entuziastingai pristatyta kaip reformatorė, A. Stončaitis labiau vykdytojas nei inovatorius, ir apie panašius uždavinius jis nė neužsiminė. Kaip ir būdinga A. Stončaičio profesijos atstovams, jis hierarchijos nekvestionuojantis ir pavestas užduotis sklandžiai atliekantis darbuotojas.

Premjero pasitikėjimą VRM laikais pelnė ir Elvinas Jankevičius. Buvęs Varėnos rajono meras, patarinėjęs S. Skverneliui ministerijoje, dabar talkina jam savivaldos, regioninės bei socialinės politikos ir sporto klausimais. Tai, kad šiuo žmogumi premjeras pasitiki, leidžia spėti kalbos valdžios koridoriuose – jis minėtas tarp kandidatų į vidaus reikalų ministro postą, kai formuotas ministrų kabinetas, jo pavardė linksniuota ir pastaruoju metu, ieškant vadovo Teisingumo ministerijai. Tačiau, šaltinių žiniomis, tokio paaukštinimo nepanoro jis pats. E. Jankevičiaus karjeros vingiai rodo, jog jį vargiai galima vadinti karjeristu – pakviestas į kovo pabaigoje susikūrusios Socialdemokratų darbo partijos vadovybę jis ir šios galimybės atsisakė.

Dar vienas žmogus, į politiką įšokęs ministru pirmininku tapus S. Skverneliui, yra vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas. Ši pažintis užsimezgė dar tada, kai 1996–1998 m. abu vyrai dirbo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentais. Tiesa, vėliau profesiniai keliai išsiskyrė – kovinių sporto šakų entuziastas E. Misiūnas pasuko į teisę, dėstytojavo ir 2015 m. tapo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju. Su šeima viešumoje dažnai matomas ir jokiai partijai nepriklausantis ministras gana aktyvus socialiniuose tinkluose, tačiau, kaip ir premjero S. Skvernelio, jo politinės pažiūros visuomenei lieka nežinomos.

E. Misiūnas atitinka pirmąjį premjero aplinkos žmonių – karjerą pradėjusių teisėsaugos sistemoje – tipą, o jauniausias Lietuvos istorijoje ministras Virginijus Sinkevičius yra iš tų sparčiai karjeros laiptais kopiančių ir užsienyje patirties įgijusių specialistų, dėl kurių S. Skvernelis gali girtis esąs šiuolaikiškos Vyriausybės vadovas, o margą politikos naujokų minią į Seimą atvedęs R. Karbauskis – radęs profesionalų. S. Skvernelio asmeniškai pakviestas prisidėti prie LVŽS rinkimų programos, o vėliau ir prie sąrašo, V. Sinkevičius yra vienas nedaugelio aktyvių, bet nuo Seimo kadencijos pradžios neigiamo žiniasklaidos dėmesio išvengusių politikų. Po mokyklos iš Lietuvos išvykęs, užsienyje studijavęs ir ten būsimąją žmoną sutikęs V. Sinkevičius su S. Skverneliu kontaktus užmezgė per programą „Kurk Lietuvai“. Jis neslepia, jog greitai įsižiebusi politinė karjera iš dalies yra dabartinio premjero parodyto dėmesio rezultatas. Įdomu tai, kad iš 11 premjero komandos narių keturi vienu ar kitu metu dalyvavo programoje „Kurk Lietuvai“ ir yra V. Sinkevičiaus kartos atstovai, gimę jau atkūrus Nepriklausomybę.

Straipsnis spausdintas politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalo IQ balandžio numeryje.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Kur aš jį mačiau?

2018-04-22   23:32

IP: 78.57.232.246

Aaaa,tai juk pažadukas...blemba

Noja

2018-04-22   22:37

IP: 84.15.182.183

Ar čia jau Prezidento rinkiminė agitacija, kažkaip nesupratau. O kur užsakymo numeris?

V.

2018-04-22   20:27

IP: 83.176.180.202

Panegirika.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

"Holivudo smegenyse viešpatauja Trampas ir rusų sąmokslas, bet ten nėra Ukrainos", -...

Džonas Malkovičius - apie gyvenimą ir žmones nuotrauka, foto

"O juk galėčiau dabar levituoti kur nors prie Viduržemio jūros... Klausyčiau bangų...

Vaiva Sikorskienė: "Vaikai neturi būti skirstomi pagal jokį požymį" nuotrauka, foto

„Esu optimistas: tikiu, kad viskas bus gerai, o blogus įvykius priimu kaip...

Į Lietuvą sugrįžęs emigrantas įgyvendino savo svajonę nuotrauka, foto

Neseniai Balyje su šeima atostogavusi Inga Stumbrienė egzotiškoje šalyje išbandė jodinėjimą drambliais....

Ant dramblių Balyje jodinėjusi I. Stumbrienė: „Ten jie bent prižiūrimi“ nuotrauka, foto

Klaipėdietis iškovojo „Grand Prix“ sidabro medalį nuotrauka, foto

Sportas, Dortmunde vykusiame Vokietijos „Grand Prix“ graikų-romėnų imtynių turnyre lietuvis Mantas Knystautas...

Sužinokite, kas laukia: savaitės astrologinė prognozė nuotrauka, foto

Įvairybės, Sužinokite, ką Jums žada žvaigždės - astrologinė prognozė kitai savaitei, rugpjūčio 20-26...

Nieko naujo: „Atlantas“ palūžo penktą kartą iš eilės nuotrauka, foto

Sportas, Lietuvos futbolo A lygos 22-ojo turo rungtynėse sekmadienį „Trakų“ klubas išvykoje 2-0...

Ką daryti, kad mokykloje pirmoko neviliotų saldainiai nuotrauka, foto

Švietimas, Prieš išleisdami atžalą į pirmąją klasę, daugelis tėvų suka galvą, kaip vaikui...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...