Artėjant rugsėjui
Egle, šeimoje, kur auga trys vaikai, mamai kyla dilema, į kurio iš jų klasės susirinkimą eiti, o jūs auginate triskart daugiau... Kaip sukatės iš padėties?
Aš dažniausiai einu pas tą, kuris turi daugiau problemų mokykloje. Arba pas naujoką. Einu ten, kur tą dieną man atrodo svarbiau. Kita vertus, susirinkimai nėra vienintelis būdas sužinoti, kaip vaikams sekasi. Su mokykla palaikau gana artimą kontaktą - susiskambinu su auklėtojomis, užsuku pasikalbėti, jei kyla klausimų, bet kurią kitą dieną.
STIPRYBĖ. "Jis yra ta apskaičiuojanti ir tvirtai ant žemės stovinti pusė..."
Padėkite susigaudyti jūsų šeimos statistikoje... Kiek namuose turite mokyklinukų, darželinukų?
Namuose auga devyni vaikai. Du keturmečiai, vienas aštuonerių, trys dvylikamečiai, vienas beveik 14-os, dar yra 15 ir 16 metų vaikai. Dar penki yra pilnamečiai, jau nebe namuose.
Jeigu vaikas pakeičia gyvenamąją vietą, nauja mokykla jam tampa dar vienu dideliu iššūkiu...
Geriau, kai vaikas į šeimą ateina vasarą, o ne per mokslo metus. Tada sėkmingai įveikiame adaptaciją namuose, ir jis negauna "dvigubo smūgio". Bet ne visada taip būna. Viena pradinukė, "įmesta" į naują klasę, bandė savo vietą joje rasti pasakodama graudžias istorijas iš praeities. Pernelyg apsinuogino, ir pradinį vaikų dėmesį bei susidomėjimą greitai pakeitė patyčios ir atstūmimas. Daug kalbėjome apie tai, kiek verta savęs atskleisti nepažįstamiems žmonėms. Ieškojau pavyzdžių, kiek kito žmogaus skausmui gali būti pakantūs tie, kurie jo dar nepažįsta: tarkim, kiek ilgai aplinkinius domintų mano įpjautas pirštas, kurį vis jiems rodyčiau. Kartą, du, tris paguostų, bet, esu tikra, po savaitės nebenorėtų apie tai nė girdėti, o po mėnesio pradėtų mane vadinti "ta įkyruolė su prapjautu pirštu"...
NEBETELPA... "Mano širdyje tiek daug meilės gyvenimui, kad nebetelpa - reikia pasidalinti."
Vaikui sunku išlaikyti viską savyje?
Net nežinau, kam sunkiau; ar tiems užsidariusiems savyje po devyniais užraktais, ar atlapaširdžiams, nesugebantiems pačias intymiausias detales pasilikti sau...
Ar yra tekę keisti mokyklą, klasę?
Yra tekę keisti klasę paaugliui - dėl psichologinės įtampos.
Paauglystėje keisti mokyklą ypač sunku. Prie pasikeitusių mokytojų reikalavimų prisideda ir ieškojimai savo vietos naujame kolektyve...
AKIMIRKA. "Yra dalykų kurių negaliu nusivelti naktimis, brangiomis miego valandomis..."
Ar įtampą kelia jų "paslaptinga" praeitis?
Paslapties dėl jų kilmės nėra, nes gyvename mažoje bendruomenėje, kur visi vienas kitą pažįsta. Nejaučiame ir negatyvaus požiūrio į globą.
Kas ir kaip galėtų jiems padėti, palengvinti adaptaciją?
Čia nėra jokių stebuklų - viską, kas prikapsi per dieną mokykloje, vaikai turi parsinešti namo ir čia išsivalyti. Esu jų emocijų sugertukas, ir pirmieji mėnesiai mokykloje būna ypač sunkūs.
Mokykloje galėtų padėti daugiau dėmesio, artimas kontaktas su mokytojais bei galimybė kreiptis pagalbos į psichologus.
Ne pažymiai svarbiausia
Kada vaikai mokykloje jaučiasi gerai, kada jiems patinka ten eiti?
Ar patinka mokykloje, yra labai artimai susiję su tuo, kaip sekasi mokslai. Vis ausyse skamba vienos mergytės žodžiai: "Kai gyvenome šeimoje (biologinėje), neatsimenu, ar turėjau pratybas ir sąsiuvinius. Į mokykla ėjau su maišeliu - kuprinės neturėjau." Vėliau ją paėmė į vaikų namus. Kokie gali būti mokslai? Gyventi nesinorėjo - nuolatinis namų ilgesys ir stresas. Kita mergaitė, pagirta, kad padarė pažangą, pasidžiaugė, kad jai pradėjo patikti ruošti namų darbus, sakė, kai ruošdavo juos vaikų namuose, nieko nesuprasdavo, o auklytė ant jos rėkdavo. "Tu nerėki - taip daug lengviau susikaupti..."
GERA. "Man pats lengviausias ir natūraliausias dalykas - padėti. Net aukojant savo laiką, truputį sveikatą ir kartais net save. Prašyti pagalbos yra milijonus kartų sunkiau."
Kai pradeda patikti ruošti namų darbus - ir pažymiai turbūt pasikeičia?
Be prigimtinių savybių, kurių negalime pasirinkti, pridėjus aplinką, kuri nemotyvuoja, labai dažnai turime sunkiai mokykloje besigaudantį mokinuką. Neakcentuoju blogų pažymių, kreipiu dėmesį tik į pažangą. Kartais 5 yra tūkstantį kartų daugiau nei 10.
Ar samdote korepetitorius?
Man patinka, berods, žydų filosofija: samdyti korepetitorių reikia ne to dalyko, kurio vaikas nepajėgus išmokti, bet skatinti ir daugiau dėmesio skirti tam mokslui, kuris patinka ir sekasi. Visi turime stipriųjų pusių. Man svarbiausia kelti vaiko savivertę. Mokykla labai dažnai ją muša iki minuso.
Aš daugiau dėmesio skiriu moraliniams principams, emociniam intelektui ir tam, kaip vaikas gali save realizuoti, o ne matematikai. Gyvenime tikrai ras vietą ir universitetą baigęs, ir tas, kuris rašo su klaidomis.
Jūs į tai žvelgiate pavydėtinai optimistiškai, nors dauguma mamų linkusios nerimauti, turiu galvoje, "blogai mokysies - vargsi gyvenime"...
Ir man neramu. Bet aš tikiu, kad geras stalius ar santechnikas irgi yra vertybė. Svarbu, kad žmogus mokėtų pagarbiai elgtis, nemenkintų kitų, žodžio laikytųsi. Ten ir vairuoju. Vieni savo svajones įgyvendina siekdami mokslo aukštumų, kiti - daug ir sunkiai dirbdami.
EGLĖS nuvelti tapukai. "Kai buvau maža mergytė ir svajojau, kuo būsiu užaugusi, labiau norėjau būti balerina nei artojas. Bet nešoku. Ariu."
Grįžta namo
Kaip sekasi jūsų vaikams, kurie iš namų jau išėję ir gyvena savarankiškai?
Visi užaugę yra savarankiški, turintys tikslų, pagarbūs, atsakingi ir motyvuoti. Vyresnieji du sūnūs (20 m.) gyvena ir dirba užsienyje. Deimantė, baigusi bakalaurą, dirba turizmo srityje. Dar dvi aštuoniolikmetės yra studentės.
Man nesvarbu, kur jie kurs gyvenimą, svarbu, kad būtų laimingi. Tokius juos ir matau - siekiančius tikslo. Negaliu prisiimti to nuopelno sau, nes negalime peržiūrėti abiejų scenarijų. Turbūt ir be mūsų pagalbos jie būtų puikūs užaugę. Tas tėvų-vaikų santykis, gyvybiškai svarbus vaikystėje ir paauglystėje, suaugus virsta šiokiu tokiu apsaugos skydu. Kuo jis stipresnis, tuo lengviau susidoroti su iškilusiais sunkumais. Priklausymo jausmas daro mus stipresnius ir saugesnius. Gera žinoti, kad šeima dėl tavęs labai serga ir kad visada gali tikėtis pagalbos.
Ir komplimentas mums, kad, atostogoms galėdami pasirinkti bet kurią pasaulio šalį, jie visada grįžta namo.
Keičia savo pavyzdžiu
Kai kurie vaikai labiau tiki laimingu loterijos bilietu nei tuo, jog būsi pats atsakingas už savo materialinę gerovę. Jūs su tuo susidūrėte?
Labai baisu iš dešimtmetės lūpų girdėti, kad didžiausia jos svajonė turėti "sponsorių", kurie atvažiuotų ir prikištų pilnas spinteles visokių gėrybių. Kai ji augo biologinėje šeimoje, ja, o tiksliau - jos buitimi, rūpinosi tie, kurie matė stokojantį vaiką. Globos namuose - geri dėdės ir tetos, lyg Kalėdų Seneliai, pilnais krepšiais dovanų. Ir jei koks rūbas nepatinka, sakyti neverta (nes suaugę geriau žino, ko tau reikia), bet gali jį sugadinti ir tučtuojau gausi naują. Ji mane mokė, kad veltui tiek daug dirbu (sezono metu labai daug laiko praleidžiu studijoje veldama), nes susitvarkiusi socialinę pašalpą galėčiau nedirbti ir gauti pinigų. Ji sugėrė pasaulį, kuris ją supo, ir tai atrodė norma ir siekiamybė. Ilgai "gydžiau" tokį požiūrį, ieškojome darbų, kad galėtų užsidirbti ir pajustų malonumą gauti naudą įdėjus pastangų. Daug įsisenėjusių dalykų keičiame savo pavyzdžiu.
Stiprybės šaltinis
Antroji jūsų pusė Rimvydas - koks jis?
Jis ūkininkauja, pusdienį kažką taiso, stato namie... Tas amžinas judėjimas gražesnių namų link ... tada važiuoja į kaimą ir aria iki vėlaus vakaro. Laisvalaikiu bėgioja ir fotografuoja.
Jis yra ta apskaičiuojanti ir tvirtai ant žemės stovinti pusė, - šypsosi. - Labai gražus jo augimas tėvystės link, jaučiu, kaip su metais vis labiau atsipalaiduoja ir mėgaujasi. Jis mano akumuliatorius. Fiziškai namie būna mažai, tai grįžęs turi mane nuglostyti ir pakrauti...
Šaknys
Kokia vertinga knyga pasidalintumėte su kitais tėvais?
"Penkios vaikų meilės kalbos" - be konkurencijos. Man ji padėjo suprasti, kad kitur nei aš akcentus dėliojantis žmogus irgi yra teisus. Padeda rasti kalbą su vaikais, nes retsykiais mūsų kalbos skiriasi...
Dažnam vaikui, ypač paaugliui, knygos skaitymas yra kone bausmė, o jūsiškiams?
Deja, retai matau savo paaugliukus skaitančius knygas. Ir man pačiai joms beveik nelieka laiko...
Kas jums yra vaikystės simbolis?
Namai, kuriuose tave besąlygiškai myli. Kur gali miegoti iki soties (ooo... kaip aš to pasiilgau!)... Kur gali saugiai pykti. Kur tavęs visada laukia ir visada gali grįžti. Namai - tai šaknys. Kiek tvirtai galime stovėti be šaknų?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą