Justina ir Ignas Drakšai: "Meilė - per 60 metų nugludintas deimantas"

Justina ir Ignas Drakšai: "Meilė - per 60 metų nugludintas deimantas"

"Salantų valsčiaus Šiaučikių kaime augau dideliame ūkyje su trimis seserimis ir dviem broliais, ir visada mūsų namuose veikė mokykla. Mano tėvelis buvo šviesus žmogus - daraktorius, siuvėjas ir smuikininkas. Ir knygų namuose netrūko, nes brolis Smetonos laikais dirbo Kauno "Sakalo" leidyklos direktoriumi", - prisimena ponia Justina.

Ūkininkaitė mokėjo duoną ir pyragus kepti, lino sukneles ir staltieses nerti, 30 ha ūkyje triūsė. "Atvyko pas mus simpatingas ponaitis mokytojaut, ir įsimylėjau..."

Ponas Ignas Žemaitijon atvyko iš Marijampolės klasikinės gimnazijos. "Laisvai kalbėjau vokiškai, mokėjau lotynų, rusų, latvių kalbas ir mokiausi senąją graikų, ketinau studijuoti kalbas, bet 1943 metais vokiečiai uždarė šalies aukštąsias mokyklas, nes jaunuomenė nenorėjo eit jų kariuomenėn tarnauti.

Sugalvojau dirbti mokytoju, nors didelio patraukimo tam neturėjau. Šiaučikiuose iškart pamačiau gražią šviesiaplaukę Justiną, bet prakalbinau ją po kokio pusmečio. Vakarėlyje užgrojo viliotinį, pagalvojau: reikia paviliot tą gracingą šokėjėlę. Metus draugavome, kol susitarėme tuoktis. Dabar jaunimas kartu gyvena po keletą metų, ir nesituokia, o tada žmonės į tokius kreivai žiūrėjo: jei pastebės, kad į bažnyčią vaikštai, kartu būni, iš vakaruškos merginą palydi, jau ir apleis kalbomis", - pasakoja 82-ejų metų senolis.

Ponia Justina juokdamasi prisiminė, kad, būdama stipri, energinga pana, savo būsimąjį pasisodinusi ant dviračio karties, pati iki namų iš atlaidų parveždavusi. Atsakė Justina ją ilgai merginusiam jaunystės draugui, nors šis labai sielojosi, ir stengėsi paveikti jos motinėlę, kad dukrą perkalbėtų. "Justinas man prie širdies buvo, taktiškas, mokėjo prieiti ir labai mane mylėjo".

Ar planavo jiedu ilgą ir laimingą gyvenimą, ar tarėsi dėl pasogos?

"Liepojoje buvo vokiečiai, o čia - rusai, Skuodas buvo apšaudomas ir sviediniai krisdavo netoli namų. Frontas viską atėmė, liko Justina be kraičio, tad toli į ateitį nežiūrėjom. Nuėjom dviese pėsti penketą kilometrų iki Salantų bažnyčios, susituokėm, o "šliūbinius" žiedus draugas iš kažkokio metalo monetos padarė", - prisimena jiedu.

Kartu laimingi jaunavedžiai išgyveno tik tris mėnesius. Igną išvedė iš klasės liaudies gynėjas. Areštavo dėl... vokiečių kalbos mokėjimo, ir už tai, jog per kratą Drakšų namuose NKVD kapitonas rado Šaulių sąjungos leidžiamo žurnalo "Trimitas" komplektą su generolo S. Raštikio portretu ant viršelio.

"Mėgau prie žibalinės lempos apie Lietuvos savanorių žygdarbius skaityti. Nežinojau, kad su likimo draugais, išvaryti į Salantus, apsiavę kas klumpėmis, kas kaliošais, į namus nebegrįšim. Ešelonas sustojo Karelijoj."

Atpildas už ištikimybę

Tremtyje, lageryje, Ignas drauge su kitais Žemaičių žemės sūnumis tiesė Belomoro kanalą. Neturėjo teisės jokios žinutės artimiesiems pasiųsti. Kai iš bado ir nuo alinančio darbo kaliniams pradėjo kristi dantys, nuslinko plaukai, ant kūno atsivėrė žaizdos ir žmogus taip nusilpo, jog tesvėrė 37 kilogramus, nuo neišvengiamos mirties, jau ištikusios šimtus pažįstamų, jį išgelbėjo... latvių kalbos mokėjimas. Buvo paskirtas į laivą - žemsiurbę budėti prie telefono.

1945-ųjų gruodį Drakšą tardęs inteligentiškas saugumo kapitonas, rusas, pats dirbęs mokytoju, ir pareiškė, kad Ignas teisiamas nebus, nuo šiol būsiąs laisvai samdomas darbininkas. Po vienuolikos mėnesių nežinios jo žmona gavo pirmą laišką iš vyro. O šis, sugrįžęs po pusantrų metų, rado Justiną jo laukiančią namuose su dukrele Viktorija.

"Nežinojau, kur dingo vyras, ar kada jį gyvą beišvysiu, ar kapą rasiu. Netrukus supratau, kad laukiuosi. Tikriausiai esu iš tų, kurie myli tik vienintelį kartą, ir iki gyvenimo pabaigos būčiau laukusi savo žmogaus", - pasakoja ponia Justina. Anuomet kaime liko septynios našlės ir kažkiek gyvanašlių, bet dauguma jų susirado rusus kavalierius, ir vargo nematė. O ji pati, vygėje palikusi kūdikį, eidavo žiemą į mišką prisikirsti malkų, nes namuose viską kareiviai buvo sukūrenę.

Maža direktoriaus paslaptis

Grįžęs ponas Ignas rado užkaltus savo mokyklos langus. Mokė vaikus matematikos, vėliau buvo paskirtas Notėnų aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Atsikėlęs su šeima į Skuodą, veik du dešimtmečius dirbo rajono Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju ir mokytoju. Per tą laiką pelnė daugybę apdovanojimų, bet labiausiai brangina net trejetą Švietimo ministerijos garbės raštų.

"O, kai tapau direktoriene, tada mes jau atsigavome, - juokiasi ponia Justina, prisiminusi tuos laikus, kai vėl turėjo dviejų hektarų ūkį, karvutę, kiaulių. - Pagimdžiau tris dukras - Viktoriją, Reginą ir Romutę. Trečioji, išgyvenusi penketą mėnesių, nuėjo pas Dievulį. Gal vyro širdy kirbėjo troškimas užauginti sūnų. Ir kai pagaliau gimė Alvydukas, mus sveikino visas kaimas."

Moteris, augindama vaikus, nepavydėjo, kad vyras vaidina dramos būrelyje, o ji tik bilietus į spektaklius pardavinėja. "Vyras laikė mokyklą, o aš žiūrėjau namus. Vaikai niekada nematė mūsų pykstantis, aš su jais praleisdavau daugiau laiko, bet jie tiesiog garbino savo tėvą, prie jo lipte lipo", - prisimena moteris.

Ponas Ignas, būdavo, atsikels, saulei dar nepatekėjus, ir eina su dalgiu aplink mokyklą, žolę šienaudamas. Užuot sargo paieškojęs, tvarkėsi pats. Kai žmona kurį laiką slaugė savo sergančią mamą, direktorius vėl nesiryžo prašyti kokią moterėlę, kad ši karvę pamelžtų. Užsidaręs tvarte, išmoko pamelžti ją pats. O ir vaikų supti nesibodėjo.

Laisvalaikiu santūrusis direktorius savo kabinete su pavaduotoju lošdavo šachmatais, nepaisydamas, jog salėje devynetas jaunų mokytojų, netekėjusių panų, rengdavo vakarėlius su dūdų orkestru. Užtat pasitikėjo ten išleisti savo žmoną, kuri neįsivaizdavo savo būties be dainų ir šokių. "Na, gimnazijoje mokėmės vieni berniukai, tai ar man prilygti Justinai šokio sūkury? Bet ir nepavydėjau jai šito džiaugsmo", - sako vyras.

Sėkminga santuoka - didis dalykas

Justina Drakšienė, dirbdama Skuodo mokyklos bendrabučio auklėtoja, didžiulį būrį pirmokų ir vienuoliktokus mylėjo kaip savus vaikus. Šimto jaunų atžalyne buvo nemažai našlaičių, kuriuos tik prakilni, dosni siela galėjo atjausti, išlydėti į gyvenimą, pasidalijusi išmintimi ir motiniška meile.

"Gal aš ir norėčiau, kad vyras būtų daugiau komplimentų sakęs, bet jis yra labai geros širdies. Tereikia paprašyti - nėra tokio dalyko, kad jis atsakytų, - sako ponia Justina. - Aš mėgstu, kad viskas būtų padaryta, kaip man reikia. Bet jeigu vyrui visą laiką sakysi: "Tu nieko nesugebi arba trukdai", tai bet kuris pasijus nevykėlis ir tavimi visiškai nebepasitikės, į darbus numos ranka. Vyrą kaip vaiką reikia pagirti, pasakyti: "Čia gerai padarei, dėkui, kad man pagelbėjai, padėjai nuspręsti. Ką aš be tavęs sugebėčiau, kaip gyvenčiau?"... Laimingas žmogus daugiau atiduoda kitiems, jis tiesiog švyti. Pagalvoju, jeigu būčiau ištekėjusi ne už sau skirto, kas aš būčiau?"

"Aš norėjau aprūpinti savo vaikus, ir esu labai patenkintas tuo, ką jie pasiekė. Beje, visi trys vaikai yra pedagogai. Du vaikaičiai - stiprūs matematikai, - didžiuojasi ponas Ignas, niekad prieš vaikus rankos nei balso nekėlęs. - O žmonai reikia nusileisti, gerbti kito nuomonę, net jei ir pastebi, kad ne visiškai teisingai padarė - laikui bėgant viskas susitvarkys. Ana karštesnio charakterio, bet niekas geriau už ją manimi nepasirūpintų", - kalba senolis apie savo žmoną.

Anot jos, vyras su metais tik dar jautresnis pasidarė, negu buvo jaunystėje, labai nerimauja, kai ji suserga. Bet moteris moka jį nuraminti, kad viskas bus gerai. O ir amžinybės slėnyje jiedu susitiksią, kitaip ir būti negali.

"Tas jausmas išliko. Jau esam seni, bet ir pasibučiuojam, ir atsisėdam kartu, susiėmę už rankų. Pasikalbam apie politiką, abu mėgstam spaudą. Atrodo, tuos 60 metų nugyvenom kaip tris pirmuosius vedybų mėnesius..."

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder