Kartais susimąstau, jog nieko gero taip ir nepadarau, nes labai daug dirbu įvairiose srityse. Nuo 1988-ųjų vadovauju Lietuvos felinologų draugijai "Bubastė". Dėl įvairių biurokratinių reikalų, kuriuos turiu padaryti kaip "Nuaro" vadovė, dažnai pritrūkstu laiko keturkojams pacientams, šeimininkų atvestiems į veterinarijos kliniką.
Kodėl, baigusi vidurinę mokyklą, jauna mergina pasirinko studijas Veterinarijos akademijoje?
Tada aš aktyviai sportavau - buvau plaukikė. Treneriai tikėjosi, kad stosiu į tuometinį Kūno kultūros institutą. Apskritai mokslai sekėsi gerai. Tėvai ir mokytojai manė, kad Vilniaus universitete studijuosiu lietuvių filologiją. Mąsčiau ir apie žurnalistiką. Esu karinga, patinka naujovės. O stoti į Veterinarijos akademiją apsisprendžiau tik paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Auklėtoja net tėvus pasikvietė: "Ar žinote, kur jūsų dukra ruošiasi stoti?".
Ar tėvai buvo šokiruoti?
Tikrai ne, - šypteli. - Tėtis pasakė: "Tegul stoja, kur nori". Tik aplinkiniai perspėdavo, esą tai labai nemoteriška specialybė. Tais laikais veterinarijos gydytojai dirbdavo tik fermose, kolūkiuose, kur, apsiavę guminius batus, braidė aplink karves. Kai kurie klasės draugai šaipėsi: "Po vidurinės - tiesiai į karvės š..."
Tai ar teko paklampoti? Arba, atsiprašau, sėklinti karves?
Neeee... - juokiasi. - Atlikdama praktiką veterinarui padėjau fermoje, bet savarankiškai su stambiais gyvuliais nedirbau. Kai į Lietuvą pradėjo važiuoti užsienio delegacijos ir prasidėjo glaudesnis bendradarbiavimas su kitų šalių veterinarais, aš buvau viena iš studenčių, išvažiavusių stažuotis į Švedijos veterinarijos kliniką. Kai ten nuvažiavau, viskas atrodė labai gražu, tačiau šiandien jau galiu pasakyti, kad mes jų lygį pasiekėme.
Minėjote, kad esate karingo būdo...
Taip, daugelis apie mane gali pasakyti: "Ji bjauri". Kadangi nebijau pasakyti, ką manau, todėl esu nepopuliari.
Ir dėl gyvūnų kariaujate?
Taip! Tai kainuoja daug nervų. Dabar bandau įgyvendinti savo sumanymą - gyvūnų kastraciją, konkrečiai - kačių. Daug benamių kačių Klaipėdos mieste bėgioja kolonijomis. Kodėl?
Nes yra žmonių, kurie jas šeria, o paskui skambina į "Nuarą" - atvažiuokit, pagaukit. O ką sugavus daryti?! Nužudyti? Mes taip ir darome.
Užsienyje ši sistema vadinama "Pagauk ir nužudyk". Tačiau mano tikslas - nors viename Lietuvos mieste įdiegti naują metodą - "Pagauk, iškastruok ir paleisk". Bet tai padaryti nėra paprasta. Atrodo, lėšų užtektų, tačiau įstatymai - ne mūsų pusėje. Jei iškastruotą katę paleistume ten, kur ją pagavome, mus už tai baustų. Kastracijos metodas sėkmingai taikomas Rygoje. Rezultatai geri - kačių sumažėjo.
Visų kačių išgaudyti neįmanoma. Jei iš dešimties pagauni penkias, tai po kelerių metų toje pačioje vietoje jų vėl prisidaugins.
Katės, kurios lieka, atsiveda daugiau kačiukų, ir jie visi išgyvena. Apskritai šie gyvūnai yra labai vislūs - per metus jie gali kačiuotis net keturis kartus. O iškastruota katė kačiukų neveda ir saugo savo teritoriją - neįsileidžia svetimų. Kastracijos metodas padėtų išvengti žudymo.
Ar, rūpindamasi katėmis, nesulaukiate priekaištų, kad geriau jau spręstumėt beglobių vaikų problemas?
Dažnai pasako: "Rūpinkis geriau vaikais". Bet visame pasaulyje yra rūpinamasi ir vaikais, ir gyvūnais.
Žinote, aš nesu iš tų, kurie savo augintiniams po kaklu riša seilinuką ir maitina šaukšteliu, bet aš niekaip nesuprantu, kodėl reikia žudyti kates. Kuo jos kaltos?
Kartą man vienos šalies gyvūnų globėjų organizacijos narė pasakė: "Nieko neatsitiks, jei ta katė liks nepagauta". Aš jai: "Bet reikia". "O Klaipėdoje žuvėdros skraido?" - klausė ji. "Skraido", - atsakiau. "O jų tau nesinori pagauti? Taip ir kitiems pasakyk - nebūtina pagauti visko, kas juda". Ir išties, jei sugaudysim visas kates, kas kovos su graužikais?
Tikriausiai neverta ir klausti, ką namuose auginate.
Dvi kates: viena - Britanijos trumpaplaukė, kita - persiška. O vyras po darbo namo visada parsiveda du tarnybinius šunis (belgų aviganius).
Ar sutariate dėl augintinių?
Būna, jog susibaram. Kačių plaukai dažnai prikimba prie drabužių. Vyras barasi... - šypteli.
Katės su šunimis irgi susibara?
Ne. Šunys ir katės puikiai sutaria, nepaisant įsigalėjusio posakio. Tik katė šunį mėgsta paerzinti. Kai žmonės nusprendžia įsigyti katę, visada juos perspėju, jog katė vadovaus - jei ne namuose, tai šuniui - tikrai. Pavyzdžiui, mes su šeima pietaujame, o vienas iš šunų sėdi "pakabinęs" liežuvį.
Vyras jam liepia eiti į savo vietą. Tačiau vidury jo guolio guli katė. Šuo bando ir taip, ir kitaip atsigulti, katė nereaguoja - akys primerktos, ir niekas aplinkui jai neegzistuoja. Keletą minučių paguli, po to išsirąžo ir išeina. Ar tai ne pasityčiojimas iš šuns?
Kas jus suvedė su vyru? Gyvūnai?
Gyvūnai, - linkteli galvą Jurgita, - Kinologų klubas organizuodavo penkiakovės varžybas su tarnybiniais šunimis. Kartu sportavome, o po to eidavome namo. Aš pažįstu daug porų, kurias suvedė šunys.
Girdėjau, kad jūsų vyras turi egzotiškus ūsus...
Taip. Ir kartą juos nusiskuto. Dešimt metų gyveno su tais ūsais, o vieną rytą atsibudusi išsigandau: šalia manęs - nepažįstamas žmogus. Klausiu, kas atsitiko, o jis: "Žinai, šiandien dešimtasis dukters gimtadienis, o ji manęs niekada nematė be ūsų".
Nuo to karto jis periodiškai juos skuta. Tačiau man jis mielesnis su ūsais...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą