Darbščiam, ūkiškam, inteligentiškam vyrui iš Ukmergės, greta savojo likimo loterijoje "laimėtosios" telšiškės Stanislavos, kurią šių metų lapkričio 15-ąją bučiuos 50-mečio nuo pirmosios vestuvių dienos proga, svetimas tuščiažodžiavimas apie patriotizmą, darbštumą, kitus dabar deficitinius lietuvio bruožus. Ūkininko, Irkutsko lagerių tremtinio Igno Kuzmicko sūnus ištikimybę gimtajam kraštui įrodė prasmingiausiais žygiais ir viso gyvenimo darbais - nuo Vilniaus iki Baltijos.
- Didžiausias stebuklas, kad mes vėl gyvename Lietuvos valstybėje, kuriai, gali sakyti, dar tik išdykėliška paauglystė, - kalbėjo kaimynų ir palangiškių gerbiamas Jurgis Kuzmickas. - Nuostabus dabar metas: kaip niekada, ryškiai aišku, kas yra kas Lietuvoje. Dabartinis laikmetis egzaminuoja ir brandina žmonių charakterius. Neverkime, neaimanuokime - viskas dabar labai gerai, kad tik nebūtų blogiau, o ateityje tikrai Lietuvos piliečių padangė bus labai gera, ir po daugelio dešimtmečių būsime teisėti, civilizuoti vakarietiškosios ir pasaulio kultūros kūrėjai. Melo byla, po kuria Ribentropo ir Molotovo parašai, baigiasi: ačiū Dievui ir lietuvių patriotų kantrybei, dvasios stiprybei.
J. Kuzmicko asmeniniame archyve, be kitų, yra Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2000 01 31 pažyma, kurioje juodu ant balto liudijama: "... Sutinkamai su 1997 m. sausio 23 Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu 1941 birželio 22-28 dienų sukilimo dalyvis Jurgis Kuzmickas yra pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu, ir jam išduotas kario savanorio pažymėjimas Nr. 2557..."
Žygdarbiais ženklinamą kuklaus lietuvio biografiją vainikuoja ir savanorio medalis, dar vienas istorinės, posovietinės teisybės liudytojas.
Bet smagiausia - žvelgti į atviras, nuoširdžias palangiškio akis, girdėti gyvą balsą, primenantį romanų vertus autentiškus išgyvenimus.
Jurgis Kuzmickas:
- Iki paskutinės saulės laidos gyvenimo jūroje nepamiršiu, kaip dirbau Lietuvos ginklų fabrike, o po to tarnavau Lietuvos kariuomenėje, pirmos baterijos sanitarijos puskarininkiu. Menu 1939-ųjų metų rugpjūčio-rugsėjo žygį į Vilnių, pro Vėsų kaimą, Maišiagalą... Teko ir badmiriauti, o savo pasiekėme! 1940-ųjų Vasario 16-osios iškilmėse Vilniuje, Katedros aikštėje, dalyvavome ypač įspūdingai - ant žirgų!.. Gerbėme savo tarnybą, vadus, iš kurių jauniausias buvo 43 metų generolas Stasys Raštikis. Teko saugoti Žvėryno tiltą... Ko tik neteko! Dabar tarsi filmas - visaip žavi lietuviškoji jaunystė, oriai pernešusi atšiauriausias visų laikų "neprietelių" okupacijas.
Mylinčiųjų kūryba - namai
Lengva pasakoti ir rašyti, o didelės gyvenimiškos diplomatijos prireikė, kol 1951-ųjų gegužę su vieninteliu mažu lagaminėliu rankose Jurgis Kuzmickas stabtelėjo ant Baltijos kranto, Palangoje. Ne vieną bendraamžį, gelbėdamas nuo "kolchozų", įdarbino Vizdergių durpyne, netoli Kuršėnų, būdamas jo vedėju. Kažkas įskundė. Teko sprukti, kitaip būtų tekusi tremtinio tėvelio dalia.
Išmintingų žmonių, jei pats būsi įžvalgus ir ne vien imantis, rasi visais laikais.
Jurgiui Kuzmickui surasti save Palangos prekyboje, kuriai atidavė gražiausius gyvenimo dešimtmečius, padėjo šviesaus atminimo uostamiesčio Prekybos valdybos vadovas Arkadijus Lichtinšainas. Beje, atsivėrus Teisybės nišai, malonu atrasti, jog ši asmenybė nuo sovietinių saugumiečių persekiojimų, nuo pažeminimo išgelbėjo, gyvenimus saugiai kurti padėjo daugeliui buvusių "sibiriakų", dešimtims Lietuvos patriotų. Ne vienas, "apdovanotas" išmintingo vadovo rekomendacija, sėkmingai dirbo prekyboje, gražiai susitvarkė buitį ir gyvenimo gerovę.
Jurgis Kuzmickas 1952-ųjų lapkrityje sugundytas gražiosios žemaitukės Staselės kerų, rūpinosi gauti savą sklypelį namui statyti ir, padedant geranoriškiems miesto vadovams, gavo. Ir pasistatė. Ir medžių pasodino. Ir vaikus išaugino, išmokė. Ir tėvelius pagarbiai žiūrėjo, tebežiūri: va, ir šiandien džiaugiasi savo uošvelės, 93-uosius einančios Kazimieros, žvalumu ir geriausiais bruožais. Teisybės vardan, tai jų abiejų su Stanislava nuopelnas. Pusę amžiaus jiedu su meile kuria ir su bitelių atkaklumu globoja savuosius namus, kuriuose visiems jauku ir gera. Net ir balandžiams! Žmonelė su įgimta atida ir svetingumu rūpinasi vasarotojais, o ponas Jurgis, poetiškos sielos vyras, visas laisvesnes valandas aukoja gražuoliams paukščiams. Kuzmickų sodyboje jie saugūs, todėl net ir toliausiai išskridę, nepamiršta sugrįžti į ramią sodybą Palangos širdyje. Pasak Jurgio Kuzmicko, laisvasieliai balandžiai pavasario sode - tai mes savo Lietuvoje, mylintys tarp mylinčiųjų. O jeigu dar kas nors ne taip - turėkime kantrybės, bus viskas gerai! Paklausta apie tai, kaip dviese išgyventi pusamžį, giedraveidė Stanislava Kuzmickienė šyptelėjo: "Tylėt mokėjom abudu..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą