2017 m. rugsėjo 21 d. 16:55 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Jolita Pundziuvienė: "Mano kelias veda artyn žmogaus"

(10)

Jolita Pundziuvienė: "Mano kelias veda artyn žmogaus" nuotrauka, foto

© Eimanto CHACHLOVO nuotr.

17 metų darbo psichologijos srityje patirtį sukaupusi Jolita Pundziuvienė įsitikinusi: dauguma mūsų bėdų kyla iš žemos savivertės, kuri žlugdo pasitikėjimą savimi. Po 10 metų studijų, kurios nesibaigė ir šiandien, ji Klaipėdoje įkūrė Lyderystės ir psichologijos centrą, kuriame dalijasi žiniomis apie pasitikėjimo savimi stiprinimą, bendravimo meną, emocijų valdymą ir kitus asmenybės tobulėjimo aspektus, padedančius suprasti, ko iš tikro norime iš savęs ir pasaulio.

J. Pundziuvienė studijavo teisės psichologiją, edukologiją, familistiką, konsultavo vaikus ir suaugusiuosius, socialinės atskirties žmones, 5 metus dirbo vadovaujamą darbą gimnazijoje, šalies aukštosiose mokyklose dėstė organizacijų psichologiją bei krizių psichologiją, veda mokymus verslo sektoriuje, o šiuo metu dirba medicinos psichologu kardiologijos klinikoje ir studijuoja geštalto terapiją.

"Visą savo gyvenimą bandau priartėti prie žmogaus", - apibendrino pokalbininkė.

Jolita, 5 metus gimnazijoje dirbote vadovaujamą darbą, turite aukščiausią vadybinę kategoriją. Kodėl išėjote?

Atėjo metas ir supratau, kad šis kelias - ne mano. Aš visą savo karjeros laiką, nuo pat pirmųjų studijų baigimo, dirbau dviem kryptimis: dariau tai, kas svarbu bei skubu, ir tai, kas svarbu, bet neskubu - žvelgdama į perspektyvą.

Antroji kryptis pamažu, bet nuosekliai išgrynino mano tikruosius poreikius ir atvedė ten, kur esu dabar.

Dirbote mokyklos psichologe, paskui direktoriaus pavaduotoja. Galbūt praradote viltį, kad švietimo srityje įmanoma ką nors pakeisti?

(Susimąsto). Pasakysiu taip: tai, kas vyksta švietimo srityje, man nepriimtina. Mokyklose labai daug popierinio darbo, o tai neprisideda prie ugdymo tobulinimo ir pažangos.

Kita priežastis - aš nesu struktūros, rutinos žmogus. Man patinka laisvas darbo grafikas, - šypsosi. - Tačiau ši patirtis man buvo svarbi, nes dirbau puikių žmonių kolektyve.

Dabartiniai vaikai nuo mažų dienų skatinami lyderiauti. Tie, kurie nesugeba, vadinami ištižėliais. Kaip jūs suprantate lyderystę? Tai įgimta ar išugdoma?

Mūsų vaikai nuo mažens skatinami ne lyderiauti, bet konkuruoti. Tai iškreipta lyderystės samprata. Manoma, kad būti lyderiu reiškia būti virš kitų, jų priekyje, aplenkti, pirmauti, įrodyti visiems savo pranašumą - bet kokia kaina. Iš tikro lyderystė reiškia buvimą komandoje, mokėjimą bendrauti su žmonėmis, greta kitų, su kitais, neiškeliant savęs virš kitų. Bene vienas iš lyderio bruožų yra kuklumas, nes jis liudija žmogaus pasitikėjimą savimi.

Tik pasitikintis savimi žmogus gali tapti lyderiu. Bėda ta, kad žmonės kenčia dėl žemos savivertės.

Kad lyderystė įgimta - mitas, nes galimybes tapti lyderiu gimdo aplinkybės, o ne genai.

Kas yra per žema savivertė arba per aukšta? Kaip tai pamatuoti?

Per žema ar per aukšta - tai iš esmės tas pats. Ir save nuvertinantis, ir pervertinantis žmogus daro tą patį: jis nesugyvena su savimi, nepriima savęs, nuolat skelbia sau kovą. Jis arba veržiasi pirma kitų, arba atsilieka, izoliuoja save nuo kitų. Lyderis, arba pasitikintis savimi žmogus, siekia būti geriausias lygindamasis ne su kitais, bet su savimi.

Žmonės kovoja dėl vietos po saule.

Lietuvoje labiau akcentuojamos profesinės žmogaus kompetencijos. Konsultuoju verslo vadovus, gilinuosi į jų problemas, ir galiu pasakyti, kad patirtis rodo, jog iš tikro, jeigu komandoje, įmonėje kažkas negerai, priežasčių reikia ieškoti ir asmeninėse vadovo kompetencijose, ne tik profesinėse.

Jeigu jūs stengiatės keisti kitus pats viską darydamas taip pat, tai iš tiesų aplink jus nieko nepasikeis.

Jolita, sakote, jog bet kokius psichologinius sunkumus, neadekvačias žmogaus reakcijas sukelia žema savivertė. O kas sukuria žemą savivertę?

Mūsų negatyvios mintys apie save iš tikrųjų yra perteiktos kitų. Tas mintis, vertinimus, epitetus kažkada neatsakingai ištarė tie, kurie paprasčiausiai mūsų gerai nepažinojo. O mes patikėjome...

Kas perteikė tas žlugdančias išvadas?

Pasitikėjimas savimi formuojasi vaikystėje, girdint suaugusiųjų vertinimus. Paauglystėje daug reikšmės turi bendraamžių nuomonės. Tyrimų duomenimis, vienuolikmečių savigarbos lygis yra svarbesnis sėkmės ateityje rodiklis negu intelektiniai gebėjimai.

Mano kolegė neseniai aprašė atvejį, kai vienos Klaipėdos mokyklos paauglė subūrė grupę "Nekenčiu savęs". Per kelias savaites ji suvienijo apie šimtą bendraminčių. Kaip gimsta neapykanta sau?

Nežinau šios stituacijos, todėl galiu daryti tik prielaidas. Gali būti, kad suburdama bendraminčių grupę toji mergaitė vadavosi iš savo vienatvės ir net jautėsi savaip naudinga kitiems.

Tėvai pyksta, kad "problemiški" vaikai gadina jų "neproblemiškas" atžalas. Kaip apsaugoti vienus nuo kitų?

Jeigu vaikui jo šeimoje viskas gerai, vadinasi, jis turėtų būti atsparus išorės poveikiui.

Taip, aš nuolat girdžiu ir skaitau, kad vaikai turi visokių problemų. Kartais atrodo, kad mes esame paskelbę karą vaikams. Nuolat su jais kovojame. Kovojame su "vaikų" problemomis, kurios atsiranda tarsi iš niekur. Betgi jos neatsiranda be priežasties. Deja, kai kurie suaugusiųjų net nebando jos ieškoti. Sunku pripažinti, kad pats esi atsakingas už savo vaikų problemas.

Kiek įtakos vaiko savivertei turi emociškai nestabilūs suaugusieji? Turiu galvoje pakeltą balsą, rėkimą.

Kaip ir sakiau: jeigu šeimoje vaikas jaučia palaikymą ir supratimą, svetimi emociškai nestabilūs žmonės didelės žalos jam nepadarys.

Kaip jūs mokote savo vaikus reaguoti tokiais atvejais?

Padedu suprasti, kad tai silpno žmogaus įprotis. Šaukti, komanduoti, liepti daryti tą ar aną be argumentų - visa tai netinkamo ugdymo įpročiai. Pakeltas balsas rodo, kad žmogus nesugeba valdyti emocijų arba nežino kitų būdų, kaip atkreipti į save dėmesį. Vaikas turi žinoti, kad nepagarbus elgesys jo atžvilgiu yra nepriimtinas. Lygiai taip pat jis turi žinoti, kad jo nepagarbus elgesys kito atžvilgiu irgi yra nepriimtinas.

ATRADIMAI. "Kuo daugiau visko atrandi savyje, tuo daugiau atrasi ir kituose", - įsitikinusi psichologė, edukologė Jolita Pundziuvienė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Dažnas pasakytų, kad kol neužrėki, tol nereaguoja.

Vaikas reaguoja abiem atvejais, tik skirtingai. Svarbu pastebėti ilgalaikio poveikio skirtumą. Kada efektyvesnis ilgalaikis rezultatas: ar kai rėkaujame, ar kai ramiai aiškiname arba netgi nieko nesakome? Poveikio būdų yra įvairių, vaikas į visus juos reaguoja. Kitas klausimas - ar visi tinkami.

Per individualias konsultacijas tėvai dažnai manęs klausia, ką jiems daryti, kai vaikas išveda iš kantrybės ir tiesiog nejučia imi šaukti. Apsivilkti paltą ir išeiti pasivaikščioti.

Verta pamąstyti, kas sukelia tą spontanišką, audringą bendravimą su vaiku. Galvokite, ką jūs galite padaryti, o ne ką vaikas turėtų daryti.

Kokiu "testu" tėvams reikėtų pasitikrinti, ar jie tinkamai ugdo vaikų savivertę?

Daugelis tėvų dabar tiesiog serga dėl vaikų rezultatų. Viskas gerai, jeigu tų rezultatų siekis teikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ir pačiam vaikui. Deja, tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai, pavyzdžiui, muzikos mokyklą lankantis vaikas po kiekvieno koncerto suserga, jam pakyla aukšta temperatūra. Ir nepaisant to, kad vaiko organizmas patiria tokį stresą, kuris tiesiog drasko jį iš vidaus, tėvai toliau jį verčia mokytis muzikos ir dalyvauti konkursuose, susiedami jo savivertę su rezultatais.

Manau, kad tėvams reiktų paklausti savęs, ar aš verčiu, skatinu, įkalbinėju, įtikinu vaiką siekti rezultatų tam, kad galėčiau jais pats pasipuikuoti prieš pažįstamus, ar kad jis jaustųsi laimingas.

Kartais tėvai arba mokytojai sako: tu gabus tam ir tam, o va tam negabus.

Žodžiai turi didelę galią. Prieš sakydami "negabus", "ištižęs", "žioplas" turėtume pagalvoti, ar suvokiame, ką darome tam vaikui. Jūsų balsą kaip verdiktą jis gali nešiotis galvoje visą gyvenimą.

Kaip vėliau atsikratyti tų svetimų išvadų?

Visada galime ką nors padaryti, jeigu to reikia. Imkime dabartį kaip atspirties tašką. Mažiau kaltinkime, analizuokime save ir kitus, tai, kas buvo; tiesiog matykime, ką galime padaryti dabar.

Kokie signalai turėtų parodyti, kad su mano saviverte viskas gerai?

Esate sąžiningas sau. Nemeluojate sau, kad viskas jums gerai, kai nėra gerai. Drįstate išeiti į priekį ir garsiai pasakyti, ką manote. (Beje, Lietuvoje viešumo baimė yra baimė numeris vienas.) Neieškote kitų pritarimo, kad gyvenate, jaučiate ir mąstote teisingai. Todėl, kad tik jūs žinote, kas jums yra "teisingai", o ne kiti.

Adekvačiai savimi pasitikintis žmogus yra kuklus. Ne drovus, bet kuklus. Tai reiškia, kad nešaukia visiems apie savo talentus ir nuopelnus, ramiai priima kitų nuomonę. Jeigu žmogus nuolat įrodinėja kitiems, kad jis ne "kvailas", tai įrodo tik viena, - šypsosi.

Kokie išoriniai signalai rodo, kad esi lyderis?

Žmonės tavimi pasitiki, seka paskui tave. Dirba, ko prašote, ne iš baimės, o suprasdami, dėl ko. Jaučiasi reikalingi. Ne kai kurie iš jų, bet kiekvienas. Nes lyderis lygiai teisingas visiems. Jis suinteresuotas, kad kiti tobulėtų. Sunkiu metu imasi iniciatyvos ir atsakomybės (pasakysiu suprantamai: kai reikia atleisti žmogų, neperleidžia to daryti savo pavaduotojui).

Lyderis visada yra kažko dalis, jis grupės dalis, todėl savo veiksmus koreguoja priklausomai nuo grįžtamojo ryšio. Jis ne "virš", jis "su".

Dažnas vadovas pasakytų, kad sunku būti verslininku ir žmogumi vienu metu.

Mes dažnai painiojame lyderystę su verslo administravimu. Tai skirtingi dalykai. Lyderystė susijusi su vadovavimu, santykiais, bendravimu su žmonėmis. Įsakymų, nurodymų čia neužtenka.

Norint tapti lyderiu reikia keisti mąstymą, o tai kartais skausmingas procesas. Todėl, kad jis visada susijęs su savęs pažinimu ir tobulėjimu.

Sakoma, kad psichologas turi būti persirgęs ligomis, kuriomis serga jo konsultuojami pacientai. Jūs su tuo sutinkate?

Aš manau, kad tu negalėsi padėti kitam žmogui, jeigu šiuo metu turi tą pačią problemą. Man tai tikrai taip. Patirtis - taip, žinoma, ji labai svarbi, bet kiekvieno žmogaus patirtis unikali. Kas tinka man, nebūtinai tinka tau. Todėl aš stengiuosi niekam nedalinti gatavų patarimų ir pati juos priimu atsargiai. Patirtis ir išmintis - du skirtingi dalykai. Daug patyręs nebūtinai reiškia pasimokęs iš savo klaidų arba sudėtingų gyvenimo situacijų.

Ar jums yra tekę pasijusti menkavertei? Ar patyrėte nepasitikėjimo savimi etapų?

Taip. Kai baigiau pirmąsias studijas ir pradėjau dirbti mokykloje psichologe. Tuomet aiškiai pajutau, kad per mažai žinau. Kad išmokau teoriją, bet jos toli gražu nepakanka darbui.

Ką tuomet darėte?

Sėmiausi darbinės patirties įvairiose srityse, lankiau kursus ir dar studijavau.

Kaip reaguojate į žmones, kurie jus verčia pasijusti menkaverte?

Prisimenu tokį atvejį... - šypsosi. - Ūkvedė, išmokėjusi man algą mokykloje, labai manęs pagailėjo: "Varge, - sako, - du aukštuosius baigei, o minimumą tegauni..." Bet aš turėjau savo požiūrį: džiaugiausi, kad baigiau du aukštuosius, džiaugiausi, kad turiu darbą, kad nemokamai galiu lankyti norimus kursus ir svarbiausia - turėjau planų ateičiai.

Jūs ilgą laiką studijavote. Ką labiausiai atsimenate iš visų studijų? Kas buvo svarbiausia?

Taip, aš nemažai studijavau ir tuo pačiu metu dirbau. Iš studijų laikų man įsimintiniausios buvo kai kurių dėstytojų asmenybės. Jų buvo bent penkios. Tai žmonės, perteikę neįkainojamas savo žinias, įžvalgas. Pavyzdžiui, kad tarp emocijos ir motyvacijos galima dėti lygybės ženklą. Gera emocija skatina veiklai, bloga emocija žlugdo. Ši mintis man įstrigo giliai. Ji reiškia, kad tik palankioje aplinkoje žmogus (vaikas, suaugęs) turi motyvaciją mokytis ir dirbti. Ką reiškia palanki aplinka? Tai pasitikėjimą savimi ugdanti aplinka, kur žmogus jaučiasi reikalingas. Sukūrus tokią aplinką, motyvacijos problema dažnai atkrenta.

Didelės dalies teorinių paskaitų galėjo ir nebūti, tai nieko nelėmė. Bet jeigu ne 10 metų studijų, nebūčiau sutikusi ir tų penkių iškilių pedagogų.

Išsilavinimas, anot Einšteino, yra tai, kas lieka, kai pamiršti viską, ko mokeisi...

Ar skatinate savo vaikus mokytis dėl pažymių?

Savo 15 ir 18 metų dukroms mažiausiai akcentuoju pažymius, tačiau jie reikalingi stojant į pasirinktas studijas. Mano dukros tai suvokia.

Aš vidurinėje mokykloje mokiausi prasčiau negu aukštojoje. Man sekėsi matematika, bet nesupratau fizikos, chemijos. Atsimenu atvejį iš mokyklos laikų... Per matematikos pamoką pakviesta prie lentos išsprendžiau uždavinius ir mokytoja parašė penketą (didžiausią balą pagal senąją vertinimo sistemą). Atsisėdusi į suolą iš džiaugsmo persimečiau keliais žodžiais su drauge. "Aš tau parašiau penketą, bet tai dar nereiškia, kad leidau kalbėti. Trys", - pasakė mokytoja ir įrašė į dienyną trejetą.

Kaip reagavo jūsų savivertė?

Gali būti, kad tai davė impulsą rinktis psichologiją, - šypsosi. - Tada tiesiog negalėjau patikėti, kad mokytoja taip pasielgė. Juk mokymas paveikia žmogaus protą, o vertinimo rezultatai sminga į širdį. Dėl to, matyt, tiek laiko ir atsimenu. Labiau reagavo mano draugė. Ji taip piktinosi ir maištavo prieš mokytoją, kad galiausia trimestre ši jai išvedė dvejetą.

Kaip tai atsiliepė mano savivertei? Klasės akyse aš buvau teisi, ir tai teikė man pasitikėjimo savimi.

Kas vis dėlto daro didžiausią įtaką vaiko savivertei? Juk aš jam galiu sakyti vienaip, o kiti - kitaip...

Vieną dieną, kai dukrai buvo vienuolika metų, grįžusi iš mokyklos, man sako: "Mama, kodėl tu man nuolat kartoji, kad aš gabi, daug gyvenime pasieksiu... Iš kur tu žinai, kad taip bus? Kiti žmonės gal taip nemano..." Aš jai atsakiau, kad niekas nepažįsta jos geriau negu aš.

Vaikams reikia mūsų besąlygiško palaikymo. Mums, suaugusiesiems, taip pat reikia besąlygiško šeimos palaikymo abejonių, krizių atvejais.

Jūs daug išmanote apie krizių, emocijų valdymą, vadovavimą, bendravimą ir motyvaciją... Ar namuose pritaikote savo žinias? Į kokius vaikų klausimus negalite atsakyti?

Visko nežino niekas, net mama, - juokiasi. - Neįmanoma atsakyti vaikams į visus gyvenimo klausimus. Be to, žinios ir žinojimas nesukuria gyvenimo laimės nei sėkmės. Tu gali tobulai ką nors žinoti, bet pats niekada gi nebūsi tobulas. Tobulas žmogus - tai miręs žmogus. Aš vertinu sugebėjimą žinias pritaikyti gyvenime ir žmonių nuoširdumą. Būtent todėl jaučiuosi gerai, jaučiuosi laisva. O vaikai turi siekti ne vien žinių, bet ir mąstyti patys. Tai yra svarbiausia. Taip pat jie turi mokėti atskirti kitų žmonių nuomonę, vertinimus nuo tiesos apie juos.

Jūsų vyras dirba vadovaujamą darbą. Teikiate jam lyderystės konsultacijas?

Namuose apie darbą nekalbame. Kita vertus, neseniai vyras man prasitarė, jog yra labai daug išmokęs iš manęs, - šypsosi. - Mes kartu jau 20 metų. Aš iš jo taip pat mokausi, ir kuo toliau, tuo labiau vertinu tas pamokas.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

roma

2014-05-11   22:51

IP: 86.100.139.78

Dasus nugali aukstumas!Mano klaveturoje nera ,nosiniu ,bruksneliu ,tasku.

A.G.

2014-05-11   18:01

IP: 86.100.118.142

Patiko mintys apie lyderystę, savivertės skatinimą. Norėtųsi daugiau tokių straipsnių ar diskusijų.

Taigi

2014-05-11   16:47

IP: 88.119.156.152

Žinau aš šią moterį , galiu pasakyti, kad normaliam žmogui geram specialistui neįmanoma savęs realizuoti valdiškoje įstaigoje. Šaunuolė Jolita, kad eina priekį.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

"Kai važiuoju Klaipėdoje pro buvusią 5-ąją vidurinę, net stabteliu. Labai gera prisiminti...

Simonas Donskovas: "Mokykloje labiau rūpėjo kiti "tarpkontinentiniai" reikalai" nuotrauka, foto

Pavasarį Klaipėdos šokių mokyklos "Coda" auklėtinė Amelija Butenytė sužibėjo Prancūzijoje, Kanų mieste,...

"Aklosios šokis" sužavėjo prancūzus nuotrauka, foto

"Didžiausia kliūtis jaunuoliams, svajojantiems tapti karininkais, gali būti tik nepasitikėjimas savimi, o...

Vyr. leitenantas Andrius Kubilius: "Karininkas turi būti pavyzdys visai Lietuvai" nuotrauka, foto

Vakar 60-metį atšventė Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas, beje, savo laiku gilius žurnalistikos...

Artūras Šulcas: "Taip, aš esu karys" nuotrauka, foto

Trišalė taryba pritarė MMA didinimui iki 400 eurų nuotrauka, foto

Ekonomikos naujienos, Minimali mėnesio alga (MMA) nuo kitų metų pradžios turėtų didėti 20 eurų...

Ministrei - klausimas apie Neringą Venckienę nuotrauka, foto

Lietuvos naujienos, Turbūt atvykdama į Seime vykusią Vyriausybės valandą teisingumo ministrė Milda Vainiutė klausimo...

"Tik mokslas žmogų padaro laisvą" nuotrauka, foto

Švietimas, Verslininkė Eugenija Odebrecht stebisi, kai kas nors aiškina negalėjęs mokytis, nes tėvai...

Nusitaikė į Naglio Puteikio neliečiamybę nuotrauka, foto

Lietuvos naujienos, Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis ketvirtadienį kreipėsi į Seimą su prašymu panaikinti...

Ekonomikos naujienos, Paskelbta prieš 11 min.

Lietuvos naujienos, Paskelbta prieš 1 val.

Švietimas, Paskelbta prieš 1 val.

Lietuvos naujienos, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...