Ji kaip Orleano mergelė

Ji kaip Orleano mergelė

Taip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas apibūdino Marcelę Kubiliūtę - Lietuvos kariuomenės žvalgę, ypač aktyvią tarpukario visuomenininkę.

Lenkų okupuotos sostinės sugrąžinimu tarpukaryje nuoširdžiai rūpinosi visa Lietuva, geriausieji, žymiausieji jos žmonės. Tai žemaičiai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, aukštaičiai Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, dzūkas Vincas Uždavinys, sūduvis Juozas Papečkys. Ir dešimtys, šimtai kitų mažiau garsių, tarp kurių buvo ir M.Kubiliūtė.

Kovų metai

Ji gimė 1898 m. liepos 28 d. Rokiškio krašte, Panemunėlio valsčiuje. Nenuostabu, kad labai norėjo mokytis, bet lėšų gimnazijai tėvai neturėjo. Todėl jos kelias į šviesą buvo nelengvas, vingiuotas: baigusi rusišką pradžios mokyklą Panemunėlyje mokėsi kulinarijos, siuvimo. 1912 m. brolis Juozas pasikvietė ją į Vilnių, kur dirbo parduotuvėje, „Vilties“ laikraščio administracijoje ir mokėsi lietuviškoje dviklasėje mokykloje, gyveno, dirbo tarp viltininkų ir tapo jų bendraminte dar ir todėl, kad patyrė nemaža skriaudų iš vietos lenkų - net bažnyčiose.

Karo metu atsidūrė Voroneže, paskui, padedama brolio, - Peterburge, kur draugavo su poetu Juliumi Janoniu, vėliau 1918 m. pavasarį baigė gimnaziją. O rudenį susiruošė į Lietuvą: „Ūpas pas visus grįžtančius geras. Turiu viltį, kad vokiečiai greit apleis Lietuvą. Reikės daug dirbti, kiek jėgos leis, kad tik atstačius kraštą, juk bus Nepriklausoma Lietuva, laisvai gyvensime. Traukinys visu greičiu skubėjo Vilniun, atjausdamas keliaujančiųjų norus...“

Apsigyveno Aušros Vartų moksleivių bendrabutyje, kurio vedėja Emilija Vileišienė priėmė ją kaip motina. Ir puolė dirbti: įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą, prašėsi į Lietuvos kariuomenę, bet nepateko - per jauna... Vilniuje vieną valdžią keitė kita, bet daugiausia gyventojai prisikentėjo nuo lenkų, ne tik mūsų tautiečiai, bet ir žydai, baltarusiai: dėl areštų, kratų, spaudos, mokyklų persekiojimo. Todėl priešintis jiems Marcelei buvo visai natūralus dalykas, nesvarbu, kad labai pavojingas.

Regis, ką gali nuveikti paprasta mergina prieš galingą okupacinę valdžią su jos policija, žandarais, kalėjimais ir šnipais? O, pasirodo, gali labai daug. 1918 m. pabaigoje ar 1919 m. pradžioje Lietuvos kariuomenės žvalgybos leitenantui Juozui Matusaičiui pasiūlius, gavusi Elzės slapyvardį, Marcelė rinko žinias apie lenkų kariuomenės dalinius Vilniuje, jų išsidėstymą, ginkluotę, karių skaičių, apie karinių geležinkelio ešelonų judėjimą ir perduodavo jas, kur reikia. O svarbiausia - ji ypač daug prisidėjo prie lenkų POW sąmokslo, rengto Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 m. vasarą mūsų valdžiai nuversti, sužlugdymo. Tai jos ir Aldonos Žarneckaitės dėka sąmokslininkų sąrašai, šifrai ir kita svarbi slapta medžiaga iš lenkų kariuomenės žvalgybos skyriaus Vilniuje laiku pateko į Kauną ir padėjo užkirsti kelią tam sąmokslui. Jo rengėjai atsidūrė kalėjime ir buvo nuteisti.

Daug nuveikė M.Kubiliūtė, kovodama dėl lietuviškos spaudos, mokyklų teisių Vilniuje: organizavo protestus, rinkimų į vadinamąjį Vilniaus seimą boikotą. Rūpinosi vargšais - našlaičiais, seneliais, politiniais kaliniais Lukiškėse, rinko aukas jiems, taip pat lietuviškai spaudai šelpti. Daug padėjo Vilniuje laikomiems mūsų belaisviams - nešė jiems maistą, drabužius, o kai kuriems ir pabėgti padėjo: „Nugirdėm sargybą ir 1920 X 15 pabėgo daug belaisvių. Lenkai baisiai pyko, sargybą pasodino kalėjiman.“ Marcelei vos dviese su drauge teko ir laidoti mūsų belaisvius Rasų kapinėse - mirusius nuo žaizdų, nuo šiltinės...

Žinoma, tokia veikla ilgai tęstis negalėjo - nepadėjo nė pavardės ir paso pakeitimas. Lenkų policija aptiko jos, pasivadinusios Elžbieta Banievič, pėdsakus ir paskelbė, kad už suteikimą žinių apie ją bus sumokėti dideli pinigai - 5000 zlotų. Labai sunku buvo skirtis su Vilniumi, kur tiek dirbta, bet teko pasitraukti į nepriklausomą Lietuvą. 1922 m. spalį M.Kubiliūtė pradėjo darbą Užsienio reikalų ministerijoje: „Man buvo dirbti įdomu, nes visas darbas - Vilniaus reikalai. Turėjau aprūpinti vilniečius knygomis, pinigais ir kt.“ Tas aprūpinimas nebuvo paprastas: kaimietiškai apsirengusi ji gabendavo stambias pinigų sumas (po 50-100 tūkstančių), spaudos ryšulius iš Kauno prie administracinės linijos ties Merkine ar Saldutiškiu ir perduodavo visa tai atvykusiems iš Vilniaus, gaudavo iš jų pranešimus, vilnietišką spaudą. Žinoma, naktimis, miškuose, slapstantis nuo lenkų sargybų. M.Kubiliūtei, gerai žinomai lenkų policijai, įkliuvus grėsė net mirtis, bet vis pasisekdavo, matyt, padėdavo konspiracijos patyrimas ir drąsa: „Vydavai baimingas mintis iš savęs, viskas turės būti gerai, nes mane lydi ir saugo gera aplinkuma. Taip visad maniau, nes dirbu gerą darbą sąžiningai.“

Tuo pat metu Marcelė daug dirbo visuomeninėse organizacijose, ypač Šaulių sąjungoje, viena pirmųjų įstojo į Vilniaus vadavimo sąjungą, buvo renkama į jos Centro komitetą, platino jos leidinius, siųsdavo šventines dovanėles vilniečių vaikams, rūpinosi tremtiniais ir pabėgėliais iš Vilnijos, jų apgyvendinimu ir įdarbinimu. Ir dar suspėjo studijuoti VDU istoriją, 1936 m. mokslus sėkmingai užbaigė. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota Vyčio kryžiumi, Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde.

Nelaisvėje

M.Kubiliūtė, regis, niekuo nenusikalto nei komunistams tarpukaryje, nei vėliau jų valdžiai. Tačiau toks visuomeniškai aktyvus ir dar turintis nelegalios veiklos patyrimą žmogus galėjo būti pavojingas. Todėl tik gerų žmonių dėka jai pavyko išlikti laisvėje 1940-1941 m. Užtai jau 1944 m. rugpjūtį ją suėmė, apkaltino, kad ji priešiškai nusiteikusi tarybų valdžiai, buvo aktyvi kontrevoliucinės nacionalistinės organizacijos Laisvės kovotojų sąjungos narė. O tos organizacijos tikslas buvęs „su užsienio valstybių pagalba atkurti „savarankišką“ buržuazinę valstybę“.

Žinoma, tai buvo absurdiški, niekuo nepagrįsti kaltinimai: M.Kubiliūtė vokiečių okupacijos metais tikrai niekuo negalėjo pakenkti tarybų valdžiai. Tačiau jos parodymai tardymo metu čekistams netiko - patyrusi Lietuvos žvalgybos pareigūnė negalėjo būti nekalta! Todėl ją tardė net 23 kartus, daugiausia per naktis, matyt, panaudodami ir „aktyvius metodus“, t.y. kankinimus, vis reikalaudami prisipažinti dėl nacionalistinės antitarybinės veiklos. Matyt, čekistai siekė sukurpti stambią bylą su daugybe bendrininkų ir nusikaltimų. Todėl jie ne kartą pratęsę tardymus, iki 1945 m. balandžio, kai nieko nelaimėję liovėsi ir pakeitė, lyg ir sušvelnino kaltinimus. Vis dėlto kaltinamojoje išvadoje, kurią balandžio 30 d. patvirtino LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras A.Guzevičius, jie antitarybinę veiklą M.Kubiliūtei primetė: neva ji karui prasidėjus padėjusi vermachtui žygiuoti per Lietuvą ir agitavusi vyrus, kad jie neitų į Raudonąją armiją. O tai RTFSR baudžiamojo kodekso 58 str. 1a ir 11 punktai už tai siūlė 10 metų lagerių. Tačiau Maskvos čekistai savo vilniečiams kolegoms nepritarė: Ypatingasis pasitarimas, sprendęs jos bylą 1945 m. liepos 7 d., apkaltino M.Kubiliūtę tik „išdavikišku elgesiu okupuotoje teritorijoje“, matyt, nelabai pavojingu, nes skyrė palyginti nedidelę bausmę - 5 metus tremties.

1949 m. rugpjūtį, praleidusi tuos metus Tiumenės srityje ir Kazachijoje, M.Kubiliūtė grįžo į Lietuvą, į savo numylėtą Vilnių: „Aš džiaugiaus praeidama gatvėmis. Pažįstami namai, kiekvienas kampas, aikštelė mane pripildė daug įspūdžių...“ Deja, džiaugėsi neilgai: darbo Vilniuje gauti nepavyko - to meto viršininkai grįžusią iš lagerio bijojo priimti, sveikata buvo nusilpusi, visko trūko, ypač drabužių. Nuolatinio darbo negavo nei Kaune, nei Panevėžyje, tik beveik po metų vargingų klajonių 1950 m. pavasarį pagaliau įsikūrė Tauragėje - kelių eksploatacijos ruožo sąskaitininke. O MGB ją ir toliau „globojo“, nes tebelaikė pavojinga valdžiai, sekė nuolatos - Rokiškio rajone, Tauragėje, paskui Vilniuje, kur ji sugrįžo 1956 m. Čekistams vis rūpėjo, ar tik ji neužsiima nelegalia veikla, ar neturi ryšių su anglų žvalgyba, ir taip iki 1957 m. rudens.

MGB nurimo neatsitiktinai: sunkūs kalėjimo metai Vilniuje, tremtis, sužalojimai, ten patirti, ir varganas gyvenimas sugrįžus galutinai pakirto M.Kubiliūtės sveikatą. Ypač kamavo sąnarių tuberkuliozė, vėliau - vėžys. 1958 m. vasarą prasidėjo liūdnas gyvenimas ligoninėse, sanatorijose, daktarai pagydyti jos jau nebegalėjo - tik palengvinti skausmus. Bet ir ligos patale būdama ji liko tokia pat dvasiškai tvirta, kantri, ištikima savo jaunystės idealams, pasiruošusi padėti kitiems. Tokia ir mirė 1963 m. birželio 13 d., amžiną poilsį rado Rasų kapinėse, netoli jos palaidotų savanorių kapų - toks buvo jos paskutinis pageidavimas...

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder