2020 m. balandžio 8 d. 05:11 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Įtėvių istorija: kiek meilės vaikui suteiksi - tiek ir turėsi

2020-03-24, 07:25

Komunikacija - Vaiko Teisės

Įtėvių istorija: kiek meilės vaikui suteiksi - tiek ir turėsi nuotrauka, foto

© Pixabay

Reklama

„Dabar galvoju, kad gal ir per ilgai delsėme tuos keliolika metų, bandydami susilaukti savo vaiko. Reikėjo anksčiau ryžtis įvaikinti, priimti tėvų globos netekusį vaiką į savo šeimą“, – sako moteris, kurios šeimoje auga jau ne vienas įvaikintas vaikas. Savo istorija ji nori padrąsinti imti realių veiksmų tuos, kurie dar dvejoja.

Ji sąkosi niekada nepamiršianti pirmos dienos, kai į namus parsivežė kūdikį: „Stovim visa šeima, žiūrim į vaikelį ir tiesiog prieš akis pildosi svajonė... Visada norėjau turėti daug vaikų savo namuose“. Nuo Globėjų ir įtėvių mokymų pradžios iki tol, kol į jų šeimą atkeliavo kūdikėlis, praėjo beveik devyni mėnesiai. Simboliška...

Kas išprovokavo pirmąsias mintis, kad jūsų šeimoje galėtų atsirasti įvaikintas vaikelis?

Turiu sūnų iš pirmos santuokos, o su dabartiniu vyru gyvename jau 15 metų. Nuo pat pradžių santuokos pradžios svajojome apie bendrą vaiką, tiksliau – bent keletą jų. Natūralu – jauna šeima buvome. Tačiau norai norais, o nauja gyvybė taip ir neužsimezgė.

Gydėmės 13 metų, išbandėme ir pagalbinį apvaisinimą. Joks gydymas nebuvo sėkmingas, dienos bėgo su ašaromis, kančiomis, isterijomis. Daug skausmo patyrėme.

Gal po 10 metų atėjo mintis, kad jeigu Dievas vaikelio neduoda vienaip, reikia mėginti kitaip. Meilę vaikams jaučiu didžiulę, metams bėgant ji niekur nedingo. O po truputį mintys ėmė dėliotis kitaip – galbūt įvaikinimas yra išeitis ir mūsų šeimai, o tuo pačiu – ir pagalba tėvų globos netekusiam vaikui.

Tokios mintys dėliojosi po truputį, atsargiai. Tiesa, vyrui apsispręsti buvo gerokai sunkiau, – teko ir įkalbinėti jį. Prireikė 2-3 metų...

Kokiais argumentais vyras iš pradžių priešinosi įvaikinimui?

Jis matė, kiek daug skausmo kasdien patiriu dėl to, kad noriu vaikelio, o susilaukti negalime. Vyrui taip pat „skaudėjo“, bet aš į šią mūsų šeimos situaciją reagavau dar jautriau. Sutuoktinis jau ėmė sakyti, kad nenori nei biologinių vaikų, nei įvaikintų.

Tačiau savo vyrą pažįstu – kalbinau jį po truputėlį: tai straipsnį kokį jam perskaitau, tai papasakoju apie įvaikinimą. Po kelerių metų pastebėjau, kad labiausiai vyrą sudomindavo perskaitytos sėkmės istorijos žmonių, kurie jau įvaikino. Jis po truputį „atšilo“ šiuo klausimu: išklausydavo mane, o ne išeidavo iš kambario vos prabilus apie įvaikinimą, kaip anksčiau.

Taip ir susidėliojo gražus jūsų planas?

Galutinai apsisprendėme sutikę senus pažįstamus. Su jais nebendravome daug metų, tačiau išsikalbėję išgirdome, kad neseniai įvaikino berniuką ir mergaitę. Nuvažiavome pas juos į svečius: matėme laimingus ir tėvus, ir vaikus, gražų bendravimą. Tai, matyt, buvo paskutinis impulsas imtis realių veiksmų ir mums. Tą ir padariau vos išgirdusi savo vyro „pabandom“. Užpildėme prašymą įvaikinti, nuėjome į Globėjų ir įtėvių mokymus.

Reklama

Dabar galvoju, kad gal ir per ilgai delsėme tuos keliolika metų...

Ar Globėjų ir įtėvių kursuose išgirdote tai, kas padėjo pasirengti priimti vaiką į šeimą?

Kursai, trunkantys apie 3 mėnesius, yra nepaprastai įdomūs. Tuo metu juos lankė 2 šeimos, kurios ateityje norėtų įvaikinti, visos kitos šeimos – globėjų. Susipažinome su nuostabiais žmonėmis. Kursai naudingi net tiems, kurie manosi apie vaiksu daug žiną. Dėstytojai įtraukdavo į diskusijas, nagrinėjome daug psichologinių situacijų. Smagu išgirsti skirtingas nuomones, požiūrius. Kai reikėjo rašyti pasakas, nesitikėjau, kad ir mano vyras jas rašys, kad nepabijos atvirai diskutuoti apie labai jautrius dalykus, nes jis yra uždaroko būdo. Retkarčiais atrodė, kad net savo vyro nepažįstu (juokiasi).

Kursus pabaigėte ir...

Kai sulaukėme išvados, kad esame tinkami tapti įtėviais, pradėjome laukti.

Norėjote berniuko, mergaitės?

Reklama

Tiesą sakant – abiejų iš karto! Ir kad abu būtų iki 2 metų. Mūsų prašymas nebuvo iš paprastųjų, tad po kelių mėnesių laukimo keitėme norus – sutarėme, kad vienodai džiaugsimės tuo, kas ateis į šeimą: berniukas ar mergaitė, abu ar vienas iš jų. Palikome viską Dievo valiai.

Pirmosios laukimo dienos buvo labai sunkios emociškai. Pirmiausia įvaikinti mums buvo siūlomi vaikai iš bendro sąrašo: vyresni, turintys didesnių ar mažesnių fizinių, psichologinių negalių. Po to sąrašo peržiūros iš kabineto išeini labai sunkios būsenos: norisi ir verkti, ir keikti moteris, kurios visą nėštumą vartoja alkoholį ir taip negrįžtamai pakenkia dar negimusiam vaikeliui, jo ateičiai.

Ilgai teko laukti?

Nuo įtėvių mokymų pradžios iki tol, kol į mūsų šeimą atkeliavo kūdikėlis, praėjo beveik devyni mėnesiai. Simboliška (šypteli)... Tarsi tikrai išnešiotas vaikelis.

Turbūt kaip ant sparnų važiavote į pirmą susitikimą su kūdikėliu?

Tai jau tikrai! Į kitą Lietuvos kraštą važiavome, kelionė netrumpa buvo, tad buvo laiko ir pasikalbėti su vyru, ir apgalvoti viską, ir pasidžiaugti, ir pasijaudinti. Iki šiol atsimenu tą keistą būseną – juk važiuoji susitikti su savo vaiku. Ir kursuose mums buvo sakyta, kad savo vaiką turi tarsi pajausti. Galvodavau – ką reiškia „pajausti“?

Reklama

Nuvažiavome. Guli toks mažas burundukas (šypteli). Pabendravome su darbuotojais, palaikėme kūdikėlį ant rankų. Kas keisčiausia – vyras pirmas apsisprendė, jam nereikėjo net ir darbuotojų duoto termino apsisprendimui. Anot jo, ką čia daug galvoti.

Po kiek laiko nuo pirmojo susitikimo vaikelis jau buvo jūsų namuose?

Greitai, nereikėjo nei savaitės, kiek pamenu, kol Nojus (vardas pakeistas) atvyko į mūsų namus. Man buvo labai svarbu kuo greičiau jį parsivežti, nes pirmaisiais vaiko mėnesiais kiekviena kokybiškos priežiūros diena yra nepaprastai svarbi tolesnei raidai.

Prisimenate pirmąsias Nojaus dienas jūsų namuose?

Oi, prisimenu kaip šiandien, nes jos mūsų šeimai buvo labai svarbios. Tai nepamirštamas dalykas. Iš vaikų globos namų vaikelį pasiimti važiavome su mano sūnumi – jis jau buvo pilnametis. Drąsiai paėmė būsimą brolį ant rankų. Parsivežėme į namus. Paskui tėtis grįžo po darbų. Stovim, žiūrim į vaikelį ir tiesiog prieš akis pildosi svajonė. Visada norėjau turėti daug vaikų savo namuose.

Berods po mėnesio vaikelis susirgo: atsirado slogytė, šiek tiek temperatūra pakilo. Po šios ligos vaiko kvapas pasikeitė – tapo mūsų šeimos, pradėjo daugiau šypsotis mums. Gal taip sutapo, o gal reikėjo mėnesio ir mums prie jo priprasti, ir jam – prie mūsų. Pajutom, kad šis vaikas yra tikrai mūsų.

Reklama

Mes jį į šeimą priėmėme su didele rizika, nes buvo duotas pusantrų metų laikotarpis, per kurį jo biologinė mama dar galėjo persigalvoti.

Kaip į įvaikinimą reagavo jūsų giminės, artimieji, draugai, kaimynai?

Gana įvairiai. Kaimynės tuoj puolė domėtis, vos išvažiavau su vežimėliu į lauką. Pavyzdžiui, vyro tėtis džiaugėsi kartu su mumis, nes žinojo, kad labai jo laukėme. Giminės iš mano pusės reagavo įvairiai: artimesni – suprato, tolimesniems išsprūsdavo klausimas: „Kam jums to reikia? Neaišku, koks užaugs...“. Draugai taip pat elgėsi skirtingai: vieni džiaugėsi kartu su mumis, kiti – atitolo, treti už nugaros įvairiai šnekėjo. Nuo pastarųjų tiesiog atsiribojome. Juk draugus pažinsi ne tik nelaimėje, bet ir džiaugsme.

Galiu pasakyti tik tiek, kad niekada nežinai, ir koks užaugs tavo biologinis vaikas. Tad nemanau, kad tai turėtų stabdyti įvaikinti. Kiek meilės įdėsi – tiek ir turėsi.

Praėjo dveji metai. Ar dar pagaunate save galvojant, kad Nojus – ne jūsų biologinis sūnus?

Iš pradžių šmėkšteldavo minčių, kaip bus ateityje: koks vaikas užaugs, kokia jo genetika. Ir dabar pasitaiko, kad išlindus vaiko pykčiui, kaprizui tarsi susimąstai, ar čia tik vaiko raidos ypatumai, ar vis tik daigeliai to, kaip jis vystėsi nėštumo laikotarpiu, ar jam nebuvo pakenkta, tarkim, vartojant alkoholį nėštumo metu, ar čia paveldėta. Tai baimės mintys, bet ir jos praeina.

Reklama

Kuo toliau, tuo rečiau susimąstau apie tai, kad Nojus nėra mūsų biologinis sūnus. Jis mums net ir labai savas (šypsosi).

O šiandien jūs galite pasidžiaugti dar vienu stebuklu. Visai neseniai sulaukėte globos koordinatorių skambučio?

Mes metus laukėme antrojo vaikelio. Su vyru sutarėme, kad lauksime iki kovo mėnesio. Nusprendėme, kad tada mano gimtadienis, o ir metų abiems jau keturiasdešimt su trupučiu, – paliksime įvaikinti jaunesniems.

Nojų išleidome į darželį, aš išsiruošiau į darbą po vaiko priežiūros atostogų, bet... padirbau vos dvi savaites! Sulaukėme skambučio, kad neseniai Nojui gimė sesė, biologinė motina jos atsisakė, kaip ir vyresnėlio sūnaus. Pasiūlė mums įvaikinti ir Nojaus sesę.

Tą dieną vaikščiojau su šypsena veide. Nieko nežinojome apie mergytę: nei jos sveikatos būklės, nei jos motinos nėštumo detalių.

Bet nesvarstydami sutikome priimti ją auginti. Per kelias dienas nusipirkome rūbelius, vežimėlį. Vėl tapome jaunais tėvais. Esame labai labai laimingi. Dėl Nojaus irgi džiaugiamės, kad gyvenime turės šalia žmogų, su kuriuo sieja kraujo ryšys.

Kaip Nojus pasitiko sesę?

Tiesą sakant, paruošti kūdikio namuose atsiradimui nė trejų neturinti Nojų turėjome vos kelias dienas. Ir brolio lovytę vėl atgal sukonstravom, ir barškučių ėmėme ieškoti. Iš pradžių sūnus reagavo gana skausmingai: „Mama, apapa“, „Sese – ne“ ir į duris sesei rodė. Savo teises į mamą ir tėtį mažasis reiškė kaip mokėjo. Bet jau apsiprantame: leidžiame atsargiai sesę palaikyti, kartu rūpinamės, brolis čiulptuką mokosi jai įdėti. Jaučiasi reikalingas, todėl po truputį rimsta. Susitvarkysime.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Džiugios naujienos pasaulio kikbokso čempiono Sergejaus Maslobojevo-Kuvaldos ir jo žmonos Airinės šeimoje....

Džiugi žinia Maslobojevų šeimoje: laukia trečios atžalos, atskleidė lytį nuotrauka, foto

Disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė karantino dienas leidžia Švč. Nekaltosios Mergelės...

Disidentės Nijolės Sadūnaitės palinkėjimas sunkiu metu: Ieškokite gerų žmonių, jų yra daug nuotrauka, foto

„Respublikos“ savaitės žmogus Kauno klinikinės ligoninės vadovas, profesorius Albinas Naudžiūnas....

Kaip premjeras išvydo ananasą nuotrauka, foto

Didžiausiame Vakarų Lietuvos dienraštyje „Vakarų ekspresas“ startuoja naujas rašinių ciklas su rubrika:...

Arūnas Tuma: "Didžiausias mano pasiekimas - dukros grįžimas į Klaipėdą, gal pavyks privilioti ir antrąją" nuotrauka, foto

Balandžio 8-oji Lietuvoje ir pasaulyje nuotrauka, foto

Įvairybės, Balandžio 8-oji, trečiadienis, 15 savaitė.

"Klaipėdos" dviratininkams atšaukta daugybė lenktynių nuotrauka, foto

Sportas, "Klaipėdos" dviračių komanda visą vasarį rengėsi sezonui Ispanijoje, kovo pradžioje išmėgino jėgas...

Dėl pasaulio salės futbolo pirmenybių Klaipėdoje - svarstymai nuotrauka, foto

Sportas, Gali būti, kad rugsėjo 12 - spalio 4 dienomis didžiuosiuose Lietuvos miestuose,...

Klaipėdos uosto direkcijai vadovaus Algis Latakas nuotrauka, foto

Klaipėda, Susisiekimo ministerija dar nepranešė, tačiau Algis Latakas vėlų antradienio vakarą portalui VE.lt...

Įvairybės, Paskelbta prieš 11 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 6 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...