Iš Izraelio - parodyti vaikams tėviškės sniegą

„Norėjau, kad vaikai matytų visus keturis metų laikus, ne tik šilumą, bet ir sniegą“, – šypsojosi moteris.

Picerija, pakeitusi gyvenimą

Būdama dvidešimties, likimui lėmus, Lina Abada iš Kauno, su vietinių žydų šeima išvyko į Izraelį.

„Apsigyvenome Haifoje – dideliame, tuometinėmis mano akimis, mieste, prižiūrėjau seną moterį. Svečioje šalyje labiausiai stebino gausybė žmonių ir milžiniškos spūstys. Šeimoje likau ir moteriai mirus, palengva ėmiau priprasti prie kito krašto“, – pasakojo Lina Abada.

Kauno žydų šeima Haifoje turėjo įsirengusi restoraną, Lina ir ten pagelbėdavo. Vėliau atidarė piceriją, kaip paaiškėjo, pakeitusią ir nulėmusią jaunos merginos gyvenimą.

„Dirbau picerijoje barmene. Ne sykį pavalgyti užeidavo simpatiškas vyriškis, žvilgsniai vis dažniau susitikdavo. Taip ir susipažinau su savo būsimu vyru Faisal – Izraelio arabu beduinu“, – šypsojosi Lina Abada.

Lina pasakojo, jog bendraudama su Faisal jautėsi labai gerai, buvo laiminga. Porai netrukdė nei kalbų barjeras, nei skirtingi tikėjimai ar odos spalva. Tačiau Faisal šeima sūnaus pasirinkimo nenorėjo suprasti.

PAŽINTIS: Lina ir Faisal pažintis prasidėjo nuo picerijos, kurioje lietuvaitė dirbo barmene. Faisal į piceriją užeidavo pavalgyti ir netruko pastebėti dailią linksmą merginą. Pažintis peraugo į draugystę bei meilę.

Slaptos vestuvės Lietuvoje

„Aš nuo 18 metų gyvenau savarankiškai, bet supratau ir Faisal tėvus. Juk aš – žmogus iš kito pasaulio: europietė, katalikė. Su Faisal svarstėme, kaip elgtis, jei vienas be kito negalime“, – pasakojo pagryžuviškė.

Lina nusprendė grįžti į Lietuvą, netrukus atvyko ir Faisal. Linos gimtinėje pora susituokė, įregistravo civilinę santuoką. Kitokios išeities nematė.

Sutuoktiniai vėl grįžo į Izraelį, tačiau apie įvykusias vestuves Faisal tėvams dar ilgai nesakė.

„Susituokėme 1998-aisiais, o tik po trejų metų nuvykome į Faisal tėviškę, apsigyvenome tame pačiame kaime. Tada ir paaiškėjo tiesa“, – gyvenimo vingrybes dėliojo moteris.

ŠEIMA: Lietuvaitė Lina ir Izraelio arabas beduinas Faisal, sukūrę šeimą, susilaukė trijų vaikų – dukterų Majos ir Mišelės bei sūnaus Danieliaus. Darnai šeimoje netrukdo sutuoktinių nei kalbų, nei kultūrų, nei religijų skirtumai.

Pagarba valstybei, kurioje gyveno

Lina ir Faisal susilaukė trijų vaikų: dabar jau vienuolikos sulaukusios Majos, septynerių Mišelės ir ketverių metukų Danieliaus.

Gyvendami Izraelyje vaikai kalbėjo tik žydų kalba, lankė žydų darželį ir mokyklą. Maja mokėjo ir arabiškai. Lina žydų kalbą išmoko gerai, o arabų – tik supranta.

„Gerbėme valstybę, kurioje gyvenome, todėl ir išmokome jos kalbą, nepaisydami savo tautybių. Nors vyras arabas, tarnavo Izraelio kariuomenėje“, – sakė Lina Abada.

Gyvenimo tempas – kitoks

Sprendimą grįžti į Lietuvą Lina ir Faisal priėmė ne iš karto. Nulėmė daugiausia šeimyninės aplinkybės – reikėjo padėti artimiems žmonėms.

Nors Lina Abada Izraelyje išgyveno dvidešimt metų, taip ir nepriprato prie didžiulio tenykščio gyvenimo tempo.

Rytą pradėti šeštą, miegoti – vidurnaktį. Vaikams lankyti daugybę būrelių. Įprasta, jog dar visai maži, vos trejų metų sulaukę mažyliai kas antrą dieną jau lankosi pas kitus vaikus.

Tik spėk paskui visus ir visur bėgioti: sutik – išleisk, nuvežk, parvežk. Moteris jautėsi kaip taksistė, gyvendama ant ratų. Per mėnesį išleisdavo apie pusantro tūkstančio litų benzinui.

Tiesa, uždirbti ten galima gerokai daugiau negu Lietuvoje, po keliasdešimt tūkstančių litų. Vidutinė alga, skirta tik išgyvenimui, siekia 7 tūkstančius. Bet ir išlaidos – didžiulės. Mokesčiai už elektrą, šaldymą, automobilius, net orą – pagal namo plotą.

„Aš norėjau gyventi paprasčiau, ramiau“, – sakė Lina.

Sniegas – stebuklas

Į Pagryžuvį šeima būtų grįžusį prieš porą metų, rudenį, bet pažįstami atkalbėjo. Namas esąs senas, vėjo perpučiamas, prie šiltų orų pripratusiems vaikams ir vyrui būtų per šalta. Sniego ten būna tik kalnuose.

Palaukė pernykščio pavasario. Ir grįžo.

Lina labai džiaugėsi, kad vaikai gali gėrėtis visais keturiais metų laikais. Kad jau matė, kaip pavasarį sodinama bulvė ar sėjama morka, ir patys bandė pajausti žemę ravėdami ir kasdami. Nors žiemos Lietuvoje vis švelnesnės, vaikai išvydo ir sniegą. Sniegas, pasak Linos, jiems – stebuklas.

„Kadangi vyras nevalgo kiaulienos, laikome aštuonias melžiamas ėriavedes avis ir aviną. Pieno dar teks palaukti, nes avys žindo neseniai atvestus šešis ėriukai“, – sakė Lina Adaba.

Izraelyje Linos uošviai irgi laiko avių, todėl Faisal žino, kaip jomis rūpintis.

Mokosi lietuvių kalbos

Lina Abada pasakojo, jog jos vyrui Faisal Lietuvoje nėra paprasta. Vyras nemoka lietuvių kalbos, todėl negali surasti darbo.

Vienuolikmetė Maja lanko Pagryžuvio pradinės mokyklos antrą klasę. Aukštesnėje klasėje negali mokytis todėl, kad dar neišmoko gerai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Mišelė – pirmaklasė. Mergaites mokytojai giria už pastangas, vadina jas gabiomis. Danielius irgi lietuviškai supranta, šiek tiek kalba.

„Vaikai čia jaučiasi gerai, susirado draugų, niekam nekliūva, kad jie šiek tiek kitaip atrodo ar prasčiau kalba lietuviškai, niekas nesmalsauja ir apie tikėjimo dalykus.

Pagryžuvys – labai mažas. Iš pradžių man vaikai sakydavo, jog parvažiavę iš didmiesčio į džiungles. Bet jiems patinka tos džiunglės. Už kelių žingsnių – miškas. Net mažėlis grybauja, pažįsta baravykus. Maja turi triušių, jais rūpinasi“, – sakė Lina Adaba.