Į Saudo Arabiją išvykusi vilnietė dėstytoja turėjo pamiršti Kalėdas ir vyrus

Į Saudo Arabiją išvykusi vilnietė dėstytoja turėjo pamiršti Kalėdas ir vyrus

Justina Šetkutė (31 m.) pačių liūdniausių savo Kalėdų sulaukė 2016 m., gyvendama Saudo Arabijoje. Gruodžio 25 d. ten buvo eilinė darbo diena, o nuėjusi į darbą ji turėjo šiukštu neužsiminti apie Kalėdas, nes ši tema buvo uždrausta jos darbo sutartyje, kaip žeidžianti vietinius gyventojus. Jei lietuvė būtų sutartį pažeidusi, būtų turėjusi krautis daiktus ir per tris dienas palikti šalį.

Tiesa, per tas pačias 2016-ųjų Kalėdas sulaukusi savaitgalio Justina su kolege trumpam išvyko į kaimyninius Jungtinius Arabų Emyratus tam, kad pajustų Kalėdų dvasią. Ten buvo ir papuoštų Kalėdinių eglučių, ir restorane galima užsisakyti tikrus kalėdinius pietus, kurių metu netgi galima vartoti alkoholį. Na, o 2017 m. Justina pasirūpino gauti trumpas atostogas ir Kalėdų švęsti atvyko į Lietuvą.

Jungtiniai Arabų Emyratai – labai vakarietiška šalis, lyginant su Saudo Arabija. Šioje šalyje tradicijos labai griežtos, alkoholio vartojimas draudžiamas, o vietinės moterys viešumoje gali būti atidengusios tik nedidelį plotą akims. Visur kitur jų kūno oda turi būti uždengta, net ir rankos – su pirštinaitėmis, nepaisant to, kad lauke oro temperatūra vasaros dieną pasiekia 50 laipsnių karščio.

Šių niuansų Justina gerai neišmanė, kai atsiliepė į darbo Saudo Arabijoje pasiūlymą.

Iš Lietuvos Justina išvyko 2010 m. į Airiją ir ten baigė magistro studijas. Vėliau persikraustė į Škotijos miestą Aberdyną ir jame praleido penkerius metus. Ketverius iš jų dirbo rinkodaros vadybininke vienoje įmonėje.

Visgi jautė, kad labai nori grįžti į universitetą, taigi nusprendė studijuoti doktorantūroje. Tikriausiai įtakos turėjo ir tėčio pavyzdys – Benediktas Šetkus buvo Lietuvos edukologijos universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto) profesorius. Įstojusi į doktorantūrą Justina pradėjo Aberdyno Roberto Gordono universitete dėstyti skaitmeninę rinkodarą.

Na, o kadangi gyvenimas Jungtinėje Karalystėje jai kiek pabodo ir norėjosi permainų, pamačiusi skelbimą, kad Dublino miesto universitetas (Dublin City University) ieško dėstytojų projektui Saudo Arabijoje, nusiuntė motyvacinį laišką. Dublino miesto universitetas buvo pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Saudo Arabijoje esančiu Princesės Noros universitetu (pilnas jo pavadinimas – Princess Nora bint Abdul Rahman University), o šį baigusios moterys turėjo gauti abiejų universitetų diplomus.

Justina pasakojo: „Aš apie tą poziciją rimtai negalvojau, tiesiog norėjau save išbandyti ir sužinoti, kiek galiu. Įvyko vienas pokalbis telefonu, vėliau antras – skaipu. Kai sulaukiau kvietimo susitikti gyvai, supratau, kad tai, kad vyksta, yra labai rimta. Sulaukusi kvietimo į apmokymus ir pasiskaičiusi apie Saudo Arabiją internete labai išsigandau dėl to, kur aš pakliūsiu.“

Mokymuose būsimi dėstytojai išgirdo griežtas taisykles, prie kurių musulmoniškoje šalyje turės taikytis. Tarkim, darbe, be Kalėdų, negalima minėti ir alkoholio, sekso, taip pat ir meilės. Yra ir kitų temų, kurios šioje musulmoniškoje šalyje draudžiamos. Taip pat draudžiama klausytis muzikos, rengti vakarėlius, valgyti kiaulieną, o vietinės moterys negali bendrauti su vyrais, kurie nėra jų sutuoktiniai ar giminės.

Taigi Justina labai dvejojo, ką daryti, bet visgi kelionei į Saudo Arabiją ryžosi ir joje sėkmingai dirbo dvejus akademinius metus. Galėjo likti dar dviems, bet nenorėjo: „Labai pasiilgau mums įprasto gyvenimo, kai gali jaustis laisvai. Dauguma vakariečių Saudo Arabijoje neužsibūna. Bendravau su keliais kitais ten dirbusiais lietuviais, ir jie taip pat sakė, kad toje šalyje jautėsi susikaustę. Nelengva, kai turi nuolat galvoti apie tai, kad nepasielgtumei netinkamai.“

Vos išlipusi iš lėktuvo Justina ir kitos dėstytojos turėjo apsivilkti specialų juodą drabužį – kulkšnis siekiančią abają, ir visuomet ją vilkėti. Tačiau jos, skirtingai nuo vietinių moterų, galėjo nedengti savo veido nei plaukų. Šviesiaplaukė lietuvaitė juos kartais pridengdavo tam, kad nejaustų į ją nukreiptų žvilgsnių.

Princesės Noros universitetas, kuriame dirbo Justina, yra didžiausias pasaulyje moterų universitetas – jame studijuoja 55 tūkstančiai moterų. Moteriškas buvo ir visas kolektyvas – ne tik dėstytojos, bet ir pagalbinės darbuotojos, nes, kaip jau minėta, moterims su vyrais bendrauti nevalia.

Dar neseniai moterys Saudo Arabijoje nesimokydavo – jos būdavo namuose, o šeimos gerove rūpindavosi vyrai. Didžiąją pajamų dalį šalies gyventojai gaudavo iš naftos. Tačiau po naftos krizės šalies ekonomika sušlubavo, ir buvo suprasta, kad kartais tam, jog šeimai būtų gerai, ir moteriai reikia dirbti. Štai tada joms ir buvo leista studijuoti.

Saudo Arabijos gyventojų šeimose yra tarnų, vaikus prižiūri auklės. Daugumą paprastesnių darbų šalyje atlieka atvykėliai iš Pakistano, Indijos, kitų vargingesnių šalių, kurie ir sudaro maždaug 70 proc. šalies dirbančiųjų.

Taigi vietiniai Saudo Arabijos gyventojai vyrai daugiausia dirba naftos pramonėje, o moterys nedirba, vaikus perduoda auklėms ir turi daug laisvo laiko. Todėl kai kurios Justinos studentės buvo labai išsilavinusios ir protingos. Tačiau buvo juntama ir tai, kad kai kurios moterys, namie įpratusios nurodinėti tarnams, į dėstytojas žiūri kaip į savo tarnaites – joms tiesiog sunku suvokti, kad dėstytoja gali joms kažką paliepti.

Justinos dėstomas skaitmeninio marketingo kursas turėjo būti priderintas prie šalies specifikos. Štai pas mus socialiniuose tinkluose apstu gražių nuotraukų, o arabės savo atvaizdų į socialinius tinklus kelti negali, savo profilio nuotraukoje parodo nebent savo ranką, papuošalą ar kitą detalę. Be to, interneto turinys šalyje cenzūruojamas, kad būtų išvengta uždraustų temų.

Septynis kartus per parą vietiniai gyventojai meldžiasi Alachui – tuomet parduotuvės ir kitos įstaigos nedirba. Tiesa, kai kurie jaunesniosios kartos atstovai šiai griežtai taisyklei kartais jau nusižengia. Tradiciškai visi puola ant kelių, išgirdę signalą, kur jie bebūtų. Beje, dažnai apie laiką, skirtą maldai, kuris skirtingomis dienomis kiek skiriasi, šiuolaikiniam arabui praneša išmanaus telefono aplikacija.

Vyrai gali eiti į mečetę, o moterys ten neįleidžiamos, bet jos gali tą daryti įvairiose kitose vietose (daugelyje pastatų yra padėta maldai skirtų kilimėlių).

Kaip jau minėta, moterims Saudo Arabijoje tiesiog nevalia bendrauti su svetimais vyrais. Vaikai dar gali mokytis ir leisti laiką kartu, bet priartėję prie paauglystės berniukai ir mergaitės atskiriami.

Bet kaip visgi moterys apsaugomos nuo bendravimo su vyrais kasdienėse situacijose? Justina aiškino, kad jie kavinėse stojasi į atskiras eiles ir sėdasi kavos gerti skiringose zonose.

Tokie dalykai kaip pasivaikščiojimai gryname ore šioje šalyje tiesiog neegzistuoja. Nėra ir visuomeninio transporto. Visur veža asmeniniai vairuotojai, o žmonės vaikšto tik iš automobilio iki pastato ir atgal. Vasarą, kai oro temperatūra viršija 50 laipsnių, ir tokį atstumą įveikti Justinai, vilkinčiai juoda abaja, buvo labai sunku. Na, o pastatuose oras vėsinamas.

Tipiškas važiavimas automobiliu vykdavo taip. Vairuotojams (jie ne vietiniai, dažniausiai iš Indijos) negalima šnekėtis mašinoje su moterimis. Jie vengia bet kokio akių kontakto, kad tik nepatektų į bėdą. Tad bendravimas vykdavo per „WhatsApp“ mobiliąją programėlę su pagrindiniu dispečeriu. Atvykęs vairuotojas tik atlikdavo darbą ir tarsi būdavo nematomas žmogus. Keleivėms reikia sėdėti mašinos gale.

Tiesa, lietuvė Saudo Arabijoje bendravo su vyrais, pavyzdžiui, kai su studentėmis praktikos metu lankėsi keliose vietinėse įmonėse. Tačiau visi tie darbuotojai buvo ne vietiniai, o emigrantai. Su vietiniu arabu jai taip nė karto ir neteko susidurti.

Vienareikšmiškai įvertinti moterų padėtį Saudo Arabijoje sudėtinga. Štai viena Justinos draugė juokavo, kad Saudo Arabijoje moterims gyventi labai gerai – jei užsinori brangios Louis Vuitton rankinės, paprašo vyro, ir tas ją nuperka. Vyrai moterimis materialiai turi rūpintis, taigi brangių prekių daugelis moterų turi daug. Tačiau jų sutuoktiniai, tėvai ar broliai už jas priima visus sprendimus.

Justina aiškino: „Sunku tai suprasti, bet, tarkim, būdavo, kad laukiu, norėdama nusipirkti kortelę telefonui, ir nesu aptarnaujama, nes pirmenybė teikiama vyrams. Moteris yra tarsi tuščia vieta. Dabar Saudo Arabijos valdžia vis pabrėžia tai, kad moterims neseniai suteikta teisė vairuoti automobilį, tačiau, manau, tai akcentuodama ji nori nukreipti dėmesį nuo rimtesnių su moterimis susijusių problemų.“

Jai ar jos kolegoms neteko pridaryti kažko, už ką būtų deportuoti iš šalies. Studentės vadovybei įskundė tik vieną vizituojančią dėstytoją, kuri atvyko į šalį trumpam, nebuvo gerai susipažinusi su jos taisyklėmis ir pateikė studentėms kalėdinio pudingo, kurio sudėtyje buvo brendžio, receptą. O juk tai – net dvi uždraustos temos!

Gyvendama Saudo Arabijoje, Justina buvo pradėjusi labai ilgėtis Lietuvos ir norėjo grįžti čia. Tačiau susimąstė apie tai, kad Lietuvoje už dėstytojo atlyginimą neišeitų nuomotis buto, tad liūdnai sau pasakė, kad liks Jungtinėje karalystėje.

Dabar ji dirba Koventrio universitete netoli Birmingemo (Anglija). Justina sakė: „Minėjau, kad vienu metu man Jungtinė Karalystė buvo pabodusi, bet po Saudo Arabijos ji man atrodo labai šauni šalis, kurioje galima būti savimi. Be to, restoranuose ir prekybos centruose čia groja muzika, o drabužių parduotuvėse yra matavimosi kabinos, kurių nebuvo Saudo Arabijoje.“

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder