Gražina Sviderskytė matė ir šilto, ir šalto

Gražina Sviderskytė matė ir šilto, ir šalto

Nau­ja­ja­me LRT te­le­vi­zi­jos se­zo­ne prie moks­lei­vių vik­to­ri­nos „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ ve­dė­jų štur­va­lo su ak­to­riu­mi, gru­pės „Liūd­ni sli­bi­nai“ na­riu Do­mi­ny­ku Vai­tie­kū­nu stos žur­na­lis­tė Gra­ži­na Svi­ders­ky­tė. Mo­te­ris ne­si­gai­li prieš pen­ke­rius me­tus at­sis­vei­ki­nu­si su LNK „Ži­nio­mis“, ji ne­igia esan­ti be­vil­tiš­ka op­ti­mis­tė, nors, ko ge­ro, pa­ma­ny­si­te prieš­in­gai.

- Iš ete­rio pa­si­trau­kei 2009-ųjų va­sa­rą, nes tų me­tų bir­že­lio 5 die­ną LNK „Ži­nio­se“, ku­rias ve­dei, bu­vo par­ody­tas žur­na­lis­to Jau­niaus Ma­to­nio re­por­ta­žas, ilius­truo­tas re­tu­šuo­to­mis nuo­trau­ko­mis ir vaiz­du, ku­riuo­se – pe­do­fi­li­jos por­nog­ra­fi­nės ilius­tra­ci­jos. Ta­da par­eiš­kei, kad šis siu­že­tas – ab­so­liu­tus kraš­tu­ti­nu­mas, ir tren­kei du­ri­mis. Jei šian­dien pa­kliū­tum į to­kią si­tua­ci­ją, rea­guo­tum taip pat?

- Taip. Ne­at­si­ti­ko nie­ko, dėl ko tek­tų ap­gai­les­tau­ti. Nė­ra jo­kio ne­gei­dau­ti­no šlei­fo. Su­žai­dė­me at­vi­ro­mis kor­to­mis, ir tai ne­tgi pa­dė­jo iš­gry­nin­ti dar­bo san­ty­kius, o ne juos su­jau­kė. Po šio įvy­kio kal­bė­jau­si su LNK va­do­vais ir bu­vu­siais bend­ra­dar­biais. Vaiz­do įra­šas, dėl ku­rio iš­ėjau, bu­vo su­nai­kin­tas – jo ne­bė­ra te­le­vi­zi­jos ar­chy­ve.

- Iš LNK iš­ėjai į nie­kur. Tau pri­nci­pai svar­biau už sta­bi­lią dar­bo vie­tą ir ge­rą at­ly­gi­ni­mą?

- Nė­ra jo­kių pri­nci­pų, vir­šes­nių už vie­nin­te­lį ma­no no­rą gy­ven­ti kiek­vie­ną die­ną, ne­stum­ti ir ne­ma­rin­ti lai­ko. Lai­kas – vie­nin­te­lis tur­tas, ku­rio nie­kas man ne­beg­rą­žins. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad esu pri­nci­pin­gas žmo­gus, o su­si­for­ma­vęs ma­no stu­bu­ras ne­ža­da per­lūž­ti. (Juo­kia­si.)

- Pri­nci­pin­gas žmo­gus ne­pa­to­gus... Dėl to, kad lai­kai­si sa­vo pri­nci­pų, ten­ka pa­tir­ti ne­igia­mų pa­sek­mių?

- Ne. Tu­riu pa­neig­ti šį po­žiū­rį, nes per me­tus su­kau­piau pa­tir­ties ne­rea­guo­ti karš­tai. Nie­ka­da karš­ta­ko­šiš­kai ne­tran­kiau du­rų, nes la­bai ver­ti­nu bend­ra­dar­bius ir drau­gus. To­li gra­žu ne­su žmo­gus, leng­va­bū­diš­kai ga­di­nan­tis san­ty­kius. Sten­giuo­si bū­ti su žmo­nė­mis, ku­riais pa­si­ti­kiu, ir sie­kiu jų pa­si­ti­kė­ji­mo. Pri­nci­pai ne­ga­li bū­ti pleiš­tas bend­ra­dar­biau­ti ar drau­gau­ti. Pri­nci­pin­gu­mas vei­kiau yra kli­jai. (Juo­kia­si.) Jei žmo­gui bran­giai kai­nuo­ja jo pri­nci­pai, jis yra karš­ta­ko­šis ir ne­ra­cio­na­lus.

Mi­nė­tas iš­sis­ky­ri­mas su LNK bren­do ne vie­nus me­tus. Ma­no ko­le­goms ir va­do­vams tai bu­vo ži­no­ma. „Ži­nio­se“ par­ody­tas re­por­ta­žas bu­vo pa­sku­ti­nis la­šas.

- Po „Ži­nių“ be­veik me­tus ke­lia­vai JAV ir Ka­na­do­je, o grį­žu­si pra­dė­jai stu­di­juo­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to dok­to­ran­tū­ro­je ir ėmei­si gran­dio­zi­nio moks­li­nio su stu­di­jo­mis su­si­ju­sio pro­jek­to „Li­tua­ni­ca do­cu­men­ti­ca“ apie le­gen­di­nį Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no skry­dį per At­lan­tą. Ta­vo ty­ri­mą su­da­ro dok­to­ran­tū­ros dar­bas, tink­la­la­pis www.Li­tua­ni­ca-Do­cu­men­ti­ca.lt, straips­niai ži­niask­lai­do­je, kny­ga vai­kams „Da­rius ir Gi­rė­nas. Is­to­ri­ja ir le­gen­da“ ir se­mi­na­rai. Ta­ve įkve­pia ši is­to­ri­ja?

- Be abe­jo­nės, tu ir aš su­vo­kia­me ją skir­tin­gai. Jei­gu pa­sa­ky­siu, kad ma­ne la­bai įkve­pia, tu sa­ky­si: „Hmmm – ti­krai įdo­mu… Šie la­kū­nai yra ti­krai ge­ri „bi­čai“, nes da­mos įkvėp­tos iki šiol.“ Aš į šį skry­dį žvel­giu kaip į di­de­lį prob­le­ma­ti­kos komp­lek­są, ku­ris yra ti­kras tarp­tau­ti­nis de­tek­ty­vas. Į jį bu­vo įtrauk­ti aukš­čiau­sio ly­gio spe­cia­lis­tai ir par­ei­gū­nai, ži­no­mi tarp­tau­ti­niu mas­tu. Tai – ne Lie­tu­vos pa­sa­ka, o la­bai įdo­mi tarp­tau­ti­nė is­to­ri­ja. Šia pra­sme ji­nai ma­ne įkve­pia, už­kre­čia ir už­bu­ria. Ei­li­nį kar­tą pri­si­lie­tu­si prie ar­chy­vų gau­nu ti­krą pliūps­nį. Tai – la­bai gi­lu ir įdo­mu. Dau­ge­lis at­sisk­lei­džian­čių ap­lin­ky­bių ne­bu­vo nag­ri­nė­tos. Kaip ga­li bū­ti nuo­bo­du?

- Nuo nau­jo­jo se­zo­no LRT te­le­vi­zi­jo­je ve­si „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kus“. Il­gai spy­rio­jai­si, kai ga­vai pa­siū­ly­mą iš lai­dą pro­diu­suo­jan­čio Lau­ry­no Šeš­kaus?

- Tur­būt su­si­ta­rė­me per pu­san­tros mi­nu­tės. (Juo­kia­si.) Kai 2008-ai­siais pra­si­dė­jo „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“, ma­no sū­nus Da­rius dar vaikš­čio­jo į dar­že­lį. Jei­gu ne­sus­pė­da­vo­me lai­ku grįž­ti na­mo, ir lai­da jau bū­da­vo pra­si­dė­ju­si, kil­da­vo skan­da­las. Il­gą lai­ką bu­vo­me iš­ti­ki­mi, nuo­šir­dūs ir lo­ja­lūs pro­jek­to žiū­ro­vai. Vė­liau ati­trū­ko­me nuo te­le­vi­zo­riaus, nes tu­ri­me be ga­lo daug ki­tos veik­los.

- Ta­vo ci­ta­ta iš 2008-ųjų ba­lan­džio 5-ąją „LŽ gi­de“ pub­li­kuo­to in­ter­viu: „No­rė­čiau, kad žmo­nės į sa­vo dar­bą žvelg­tų kū­ry­biš­kiau. At­ly­gi­ni­mas nė­ra vie­nin­te­lis ta­vo įver­ti­ni­mas.“ Kiek pro­cen­tų ta­vo su­tik­tų žmo­nių į dar­bą žiū­ri kū­ry­biš­kai?

- Die­va­ži, ne­da­riau to­kių sta­tis­ti­nių už­ra­šų. (Juo­kia­si.) Ma­no ap­lin­ko­je to­kių žmo­nių di­džiu­ma. Jiems ne tas pats, kaip ir kur dings­ta jų lai­kas. Jei­gu tau rū­pi tai, kaip pra­lei­dai va­lan­dą, die­ną, sa­vai­tę, mė­ne­sį, me­tus ar dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus, tu ne­ga­li at­mes­ti­nai žvelg­ti į tai, ką da­rai. Jei ver­ti­ni sa­vo lai­ką, dirb­si dar­bą, ku­rį da­ry­da­mas jau­sie­si pra­smin­gai lei­džian­tis va­lan­das. Toks žmo­gus bus lanks­tus, at­sa­kin­gas, su­si­rū­pi­nęs ir už­si­de­gęs siek­da­mas sa­vo tiks­lų. Tai – pa­pras­ta kaip ABC.

- Ta­vo tė­tis – ad­vo­ka­tas Vy­tau­tas Svi­ders­kis, ma­ma Zi­nai­da Svi­ders­kie­nė – moks­li­nin­kė as­tro­fi­zi­kė. Jie tu­rė­jo di­de­lės įta­kos tam, kad šian­dien esi ta, kas esi?

- Pa­grin­di­nis ma­no tė­vų nuo­pel­nas – tas, kad aš šian­dien esu. (Juo­kia­si.) Bet ta­vo klau­si­mas yra ste­reo­ti­pi­nio po­žiū­rio, ger­bia­mas ko­le­ga. Mes pro­vin­cia­liai ma­no­me, kad bū­ti­nai tu­ri ką nors pa­ži­no­ti, su kuo nors drau­gau­ti, jei no­ri ką nors gau­ti iš gy­ve­ni­mo. Esą jei su­si­dė­si su kuo rei­kia, šil­tai ir pa­to­giai gy­ven­si. Nie­ka­da taip ne­ma­niau. Nie­ka­da taip ne­mąs­tė ir ma­no tė­vai. Pa­grin­di­nis už­tai­sas, ku­rį iš jų ga­vau, yra nuo­la­ti­nės pa­stan­gos ne­sto­vė­ti vie­to­je, ne­bū­ti abe­jin­gai ir kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą bei sa­ve.

- Si­tua­ci­ja: tap­ti žur­na­lis­te sva­jo­jan­čios mer­gi­nos tė­vai ne­tu­ri pi­ni­gų, to­dėl ji ne­ga­li stu­di­juo­ti. Ka­dan­gi mer­gi­na ne­stu­di­juo­ja, ji ne­ga­li gau­ti ge­rai ap­mo­ka­mo dar­bo, to­dėl už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą plu­ša mil­ži­niš­ko pre­ky­bos cen­tro ka­si­nin­ke. Ką jos vie­to­je da­ry­tum tu?

- Ne­dirb­čiau ka­si­nin­ke. (Juo­kia­si.) Ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad ne­bū­na su­nkių pe­rio­dų. Jei­gu kas nors ma­no prieš­in­gai, įsi­ti­kins, kad klys­ta. Vi­siems kar­tais ten­ka su­kan­dus dan­tu­kus iš­lauk­ti ge­res­nio lai­ko.

Jei­gu bū­čiau jau­na ka­si­nin­kė, mąs­ty­čiau, jog tai – lai­ki­na, kad tu­riu ieš­ko­ti iš­ei­ties. Ne­gy­ve­na­me ne­gy­ve­na­mo­je sa­lo­je. Jei de­di pa­stan­gų, su­tin­ki nau­jų žmo­nių. Ga­li ras­ti rei­ka­lin­gų kon­tak­tų, nu­si­pirk­ti kny­gų ir žings­niu­kas po žings­niu­ko ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą.

- Su­si­da­ro įspū­dis, kad esi be­vil­tiš­ka op­ti­mis­tė. Pa­tai­kiau?

- Net ne­ži­nau, ar pa­dė­ko­ti už nuo­sta­bų komp­li­men­tą, ar įsi­žeis­ti. (Juo­kia­si.) Esu vi­so­kia, nes bū­na įvai­riau­sių lai­ko­tar­pių ir vi­so­kių nu­ti­ki­mų. Ti­krai ne­su to­kia nai­vi, kad ti­kė­čiau, jog kaip pa­sik­lo­si, taip vi­sa­da ir iš­mie­go­si. Gy­ve­ni­mas bai­siai įdo­mus. Jis ab­so­liu­čiai ne­nus­pė­ja­mas. Ži­nau, kad kar­tais la­bai su­nku, ir ne­ma­ty­ti jo­kios iš­ei­ties ir pro­per­šos. Bet ži­nau ir tai, kad nė­ra vie­nin­te­lio ke­lio. Jei jis bai­gia­si, ga­li ras­ti ta­ku­čių, ve­dan­čių to­lyn. Vis­kas, ką tu­ri da­ry­ti, – ne­sus­to­ti trep­sen­ti. Tai – ne op­ti­miz­mas. Tai – sa­vo­tiš­ka iš­tver­mė, jei ga­li­ma pa­si­gir­ti. Ne­no­riu už­si­dė­ti au­reo­lės, bet ma­čiau daug – ir šil­to, ir šal­to.

- Iš­gy­ve­nai my­li­mo žmo­gaus mir­tį – 2004 me­tų ba­lan­džio 19 die­ną Alek­so­to ae­rod­ro­me nu­kri­to spor­ti­nis ta­vo su­tuok­ti­nio akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo meis­tro Da­riaus Iš­ga­nai­čio pi­lo­tuo­tas lėk­tu­vas Su-29. Ar yra kas nors, ko ne­ga­lė­tum pa­kel­ti?

- Perf­ra­zuo­ju ta­vo klau­si­mą: „Kas ta­ve pa­ga­liau pri­baig­tų?“ To­kią gra­žią die­ną no­ri, kad fan­ta­zuo­čiau apie šią aki­mir­ką man į gal­vą ne­atei­nan­čius koš­ma­rus? (Juo­kia­si.) Ne­kur­siu sce­na­ri­jų – at­sa­ky­mą pa­ti­kė­siu kie­no nors ki­to fan­ta­zi­jai.

- Au­gi­ni de­vyn­me­tį sa­vo ir D. Iš­ga­nai­čio sū­nų, apie ku­rį jau kal­bė­jai. Kas tau yra mo­ti­nys­tė: mi­si­ja, dar­bas ar ma­lo­nu­mas?

- Į šią są­vo­ką tel­pa kur kas dau­giau, nei tams­ta iš­var­di­jai. Mo­ti­nys­tė yra tas pats gy­ve­ni­mas, ku­rį aš my­liu ir bran­gi­nu. Juk mes gy­ve­na­me su Da­riu­mi. Mo­ti­nys­tė – vis­kas, kas vyks­ta va­lan­da po va­lan­dos, die­na po die­nos. Tai – ma­no bran­da ir ne­įkai­no­ja­ma pa­tir­tis. Mū­sų iš­gy­ven­tas de­šimt­me­tis ne­pap­ras­tai ma­ne pa­kei­tė į ge­rą­ją pu­sę. Vai­kai – nuo­žmūs, bet „fai­ni“ mo­ky­to­jai.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder