Naujajame LRT televizijos sezone prie moksleivių viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ vedėjų šturvalo su aktoriumi, grupės „Liūdni slibinai“ nariu Dominyku Vaitiekūnu stos žurnalistė Gražina Sviderskytė. Moteris nesigaili prieš penkerius metus atsisveikinusi su LNK „Žiniomis“, ji neigia esanti beviltiška optimistė, nors, ko gero, pamanysite priešingai.
- Iš eterio pasitraukei 2009-ųjų vasarą, nes tų metų birželio 5 dieną LNK „Žiniose“, kurias vedei, buvo parodytas žurnalisto Jauniaus Matonio reportažas, iliustruotas retušuotomis nuotraukomis ir vaizdu, kuriuose – pedofilijos pornografinės iliustracijos. Tada pareiškei, kad šis siužetas – absoliutus kraštutinumas, ir trenkei durimis. Jei šiandien pakliūtum į tokią situaciją, reaguotum taip pat?
- Taip. Neatsitiko nieko, dėl ko tektų apgailestauti. Nėra jokio negeidautino šleifo. Sužaidėme atviromis kortomis, ir tai netgi padėjo išgryninti darbo santykius, o ne juos sujaukė. Po šio įvykio kalbėjausi su LNK vadovais ir buvusiais bendradarbiais. Vaizdo įrašas, dėl kurio išėjau, buvo sunaikintas – jo nebėra televizijos archyve.
- Iš LNK išėjai į niekur. Tau principai svarbiau už stabilią darbo vietą ir gerą atlyginimą?
- Nėra jokių principų, viršesnių už vienintelį mano norą gyventi kiekvieną dieną, nestumti ir nemarinti laiko. Laikas – vienintelis turtas, kurio niekas man nebegrąžins. Galima sakyti, kad esu principingas žmogus, o susiformavęs mano stuburas nežada perlūžti. (Juokiasi.)
- Principingas žmogus nepatogus... Dėl to, kad laikaisi savo principų, tenka patirti neigiamų pasekmių?
- Ne. Turiu paneigti šį požiūrį, nes per metus sukaupiau patirties nereaguoti karštai. Niekada karštakošiškai netrankiau durų, nes labai vertinu bendradarbius ir draugus. Toli gražu nesu žmogus, lengvabūdiškai gadinantis santykius. Stengiuosi būti su žmonėmis, kuriais pasitikiu, ir siekiu jų pasitikėjimo. Principai negali būti pleištas bendradarbiauti ar draugauti. Principingumas veikiau yra klijai. (Juokiasi.) Jei žmogui brangiai kainuoja jo principai, jis yra karštakošis ir neracionalus.
Minėtas išsiskyrimas su LNK brendo ne vienus metus. Mano kolegoms ir vadovams tai buvo žinoma. „Žiniose“ parodytas reportažas buvo paskutinis lašas.
- Po „Žinių“ beveik metus keliavai JAV ir Kanadoje, o grįžusi pradėjai studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantūroje ir ėmeisi grandiozinio mokslinio su studijomis susijusio projekto „Lituanica documentica“ apie legendinį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Tavo tyrimą sudaro doktorantūros darbas, tinklalapis www.Lituanica-Documentica.lt, straipsniai žiniasklaidoje, knyga vaikams „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“ ir seminarai. Tave įkvepia ši istorija?
- Be abejonės, tu ir aš suvokiame ją skirtingai. Jeigu pasakysiu, kad mane labai įkvepia, tu sakysi: „Hmmm – tikrai įdomu… Šie lakūnai yra tikrai geri „bičai“, nes damos įkvėptos iki šiol.“ Aš į šį skrydį žvelgiu kaip į didelį problematikos kompleksą, kuris yra tikras tarptautinis detektyvas. Į jį buvo įtraukti aukščiausio lygio specialistai ir pareigūnai, žinomi tarptautiniu mastu. Tai – ne Lietuvos pasaka, o labai įdomi tarptautinė istorija. Šia prasme jinai mane įkvepia, užkrečia ir užburia. Eilinį kartą prisilietusi prie archyvų gaunu tikrą pliūpsnį. Tai – labai gilu ir įdomu. Daugelis atsiskleidžiančių aplinkybių nebuvo nagrinėtos. Kaip gali būti nuobodu?
- Nuo naujojo sezono LRT televizijoje vesi „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“. Ilgai spyriojaisi, kai gavai pasiūlymą iš laidą prodiusuojančio Lauryno Šeškaus?
- Turbūt susitarėme per pusantros minutės. (Juokiasi.) Kai 2008-aisiais prasidėjo „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, mano sūnus Darius dar vaikščiojo į darželį. Jeigu nesuspėdavome laiku grįžti namo, ir laida jau būdavo prasidėjusi, kildavo skandalas. Ilgą laiką buvome ištikimi, nuoširdūs ir lojalūs projekto žiūrovai. Vėliau atitrūkome nuo televizoriaus, nes turime be galo daug kitos veiklos.
- Tavo citata iš 2008-ųjų balandžio 5-ąją „LŽ gide“ publikuoto interviu: „Norėčiau, kad žmonės į savo darbą žvelgtų kūrybiškiau. Atlyginimas nėra vienintelis tavo įvertinimas.“ Kiek procentų tavo sutiktų žmonių į darbą žiūri kūrybiškai?
- Dievaži, nedariau tokių statistinių užrašų. (Juokiasi.) Mano aplinkoje tokių žmonių didžiuma. Jiems ne tas pats, kaip ir kur dingsta jų laikas. Jeigu tau rūpi tai, kaip praleidai valandą, dieną, savaitę, mėnesį, metus ar dvidešimt aštuonerius metus, tu negali atmestinai žvelgti į tai, ką darai. Jei vertini savo laiką, dirbsi darbą, kurį darydamas jausiesi prasmingai leidžiantis valandas. Toks žmogus bus lankstus, atsakingas, susirūpinęs ir užsidegęs siekdamas savo tikslų. Tai – paprasta kaip ABC.
- Tavo tėtis – advokatas Vytautas Sviderskis, mama Zinaida Sviderskienė – mokslininkė astrofizikė. Jie turėjo didelės įtakos tam, kad šiandien esi ta, kas esi?
- Pagrindinis mano tėvų nuopelnas – tas, kad aš šiandien esu. (Juokiasi.) Bet tavo klausimas yra stereotipinio požiūrio, gerbiamas kolega. Mes provincialiai manome, kad būtinai turi ką nors pažinoti, su kuo nors draugauti, jei nori ką nors gauti iš gyvenimo. Esą jei susidėsi su kuo reikia, šiltai ir patogiai gyvensi. Niekada taip nemaniau. Niekada taip nemąstė ir mano tėvai. Pagrindinis užtaisas, kurį iš jų gavau, yra nuolatinės pastangos nestovėti vietoje, nebūti abejingai ir kurti savo gyvenimą bei save.
- Situacija: tapti žurnaliste svajojančios merginos tėvai neturi pinigų, todėl ji negali studijuoti. Kadangi mergina nestudijuoja, ji negali gauti gerai apmokamo darbo, todėl už minimalų atlyginimą pluša milžiniško prekybos centro kasininke. Ką jos vietoje darytum tu?
- Nedirbčiau kasininke. (Juokiasi.) Nenoriu pasakyti, kad nebūna sunkių periodų. Jeigu kas nors mano priešingai, įsitikins, kad klysta. Visiems kartais tenka sukandus dantukus išlaukti geresnio laiko.
Jeigu būčiau jauna kasininkė, mąstyčiau, jog tai – laikina, kad turiu ieškoti išeities. Negyvename negyvenamoje saloje. Jei dedi pastangų, sutinki naujų žmonių. Gali rasti reikalingų kontaktų, nusipirkti knygų ir žingsniukas po žingsniuko kabintis į gyvenimą.
- Susidaro įspūdis, kad esi beviltiška optimistė. Pataikiau?
- Net nežinau, ar padėkoti už nuostabų komplimentą, ar įsižeisti. (Juokiasi.) Esu visokia, nes būna įvairiausių laikotarpių ir visokių nutikimų. Tikrai nesu tokia naivi, kad tikėčiau, jog kaip pasiklosi, taip visada ir išmiegosi. Gyvenimas baisiai įdomus. Jis absoliučiai nenuspėjamas. Žinau, kad kartais labai sunku, ir nematyti jokios išeities ir properšos. Bet žinau ir tai, kad nėra vienintelio kelio. Jei jis baigiasi, gali rasti takučių, vedančių tolyn. Viskas, ką turi daryti, – nesustoti trepsenti. Tai – ne optimizmas. Tai – savotiška ištvermė, jei galima pasigirti. Nenoriu užsidėti aureolės, bet mačiau daug – ir šilto, ir šalto.
- Išgyvenai mylimo žmogaus mirtį – 2004 metų balandžio 19 dieną Aleksoto aerodrome nukrito sportinis tavo sutuoktinio akrobatinio skraidymo meistro Dariaus Išganaičio pilotuotas lėktuvas Su-29. Ar yra kas nors, ko negalėtum pakelti?
- Perfrazuoju tavo klausimą: „Kas tave pagaliau pribaigtų?“ Tokią gražią dieną nori, kad fantazuočiau apie šią akimirką man į galvą neateinančius košmarus? (Juokiasi.) Nekursiu scenarijų – atsakymą patikėsiu kieno nors kito fantazijai.
- Augini devynmetį savo ir D. Išganaičio sūnų, apie kurį jau kalbėjai. Kas tau yra motinystė: misija, darbas ar malonumas?
- Į šią sąvoką telpa kur kas daugiau, nei tamsta išvardijai. Motinystė yra tas pats gyvenimas, kurį aš myliu ir branginu. Juk mes gyvename su Dariumi. Motinystė – viskas, kas vyksta valanda po valandos, diena po dienos. Tai – mano branda ir neįkainojama patirtis. Mūsų išgyventas dešimtmetis nepaprastai mane pakeitė į gerąją pusę. Vaikai – nuožmūs, bet „faini“ mokytojai.
Rašyti komentarą