E. Šuldiakovas gilinasi į rašytinius istorinius šaltinius, važinėja po aplinkinius kaimus, fotografuoja jų kraštovaizdį, kalbina gyventojus ir rašo apybraižas. Kartu su bendraminčiais tvarko apleistas senas kapinaites, fiksuoja išlikusią mažąją architektūrą ją piešdamas. Tapo liuteronų bažnyčias - išnykusias ir dar likusias. Rašo eiles. Dirba ugdomąjį darbą su kaimelių vaikais ir suaugusiaisiais: yra įkūręs meno terapijos studiją "Įkvėpimas kūrybai", veda saviugdos kursus, skaito paskaitas ir pats nuolat mokosi...
Šiuo metu Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje eksponuojama žagatpurviškio akvarelių paroda "Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios. Dievo namų didybė".
Ruošiasi egzaminams
Lietuvos kaimai tyliai nyksta, visi jų gyventojai, išskyrus keletą senolių, išvykę. Jaunuoliams kaime nėra ką veikti. Toks yra paplitęs kaimo įvaizdis, bet, spėju, jog tai mitas, nes jūsų reikia klausti, kaipgi viską spėjate.
Kai susiplanuoji, tai ir spėji, - šypsosi. - Aš savo veiklą planuoju metus į priekį. Svarbiausia - žinoti, ko tu nori, ko sieki, ir apskritai kam gyveni. Kiekvienas šioje žemėje turi didelį tikslą.
Kokį?
Prisidėti prie to, kad pasaulis būtų geresnis, šviesesnis. Padėti kitiems geriau jaustis. Juk ne televizoriaus žiūrėti čia atėjome... - juokiasi.
Turite televizorių?
Turiu. Bet seniai nežiūriu. Atjungiau. Gaila gyvenimo laiko.
Sukatės kaip voverė įvairiose srityse. Kokia yra jūsų profesija?
Pasakysiu taip: žmogus mokosi visą gyvenimą. Aš amžinas mokinys. Tai, kuo dabar užsiimu, nesusiję su mano profesija.
O kuo užsiimate?
Šiuo metu rašau baigiamąjį meno terapijos studijų darbą. Ruošiuosi egzaminams.
O kur šito mokėtės?
Mokiausi nuotoliniu būdu. Mano dėstytoja - Ukrainos meno terapijos asociacijos prezidentė Jelena Tararina. Ji yra puiki psichoterapijos, šeimos santykių terapijos, meno terapijos specialistė, turi daug praktikos. Išmokau tikrai vertingų dalykų. Meno terapija nėra vien piešimas; tai kompleksas priemonių, padedančių pažinti save, sugyventi su savimi ir su kitais žmonėmis.
Jūs norite padėti kaimo žmonėms atrasti savo talentus?
Galima sakyti ir taip. Atsiskleisti, išreikšti save... Manau, jog tai labai svarbu. Ir pradinukams, ir paaugliams, ir senoliams.
Taigi mūsų krašto kaimai nenyksta?
Aš būčiau linkęs sakyti, kad jie atsikuria. Čia priklauso nuo to, ką kiekvienas žmogus pastebi: ar gera, ar bloga. Aš matau, kad žmonės kaimuose, pavyzdžiui, kad ir Lašuose, statosi naujus gražius namus. Vadinasi, grįžta. Kuriasi. Ir tai labai džiugina.
BAŽNYČIA, Eugenijaus Šuldiakovo akvarelė. Iš parodos "Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios. Dievo namų didybė".
Senuoju pašto keliu
Sakėte, jog mokėtės pats ir kitus dabar mokote darnių tarpusavio santykių. Kas gi padeda sugyventi su žmonėmis?
Pirmiausiai - pagarba. Švelni pagarba. Jeigu gerbsi kitus, ir pats jausi pagarbą. Toks mano požiūris ir į vaiką - nesvarbu, pirmokas jis ar aštuntokas, - ir į senolį. Kiekvienas žmogus yra unikalus, kiekvienas - asmenybė. Ir jaunas, ir senas. Gera valia ir pagarba padeda mums sugyventi.
Ko dar norėtumėte ir ketinate išmokti?
Šiemet norėčiau baigti gidų kursus. Esu apmąstęs įdomų istorinį maršrutą - karo, arba pašto, keliu. Tas kelias driekėsi, kai dar nebuvo plento Tilžė - Klaipėda, iki 1850 m. Yra išlikę jo fragmentai - Norkaičiuose, Berciškėse, Saugose, Lašuose... Galima žmonėms juos parodyti. Į senąjį pašto kelią buvo atsirėmusi pagrindinė Lašų gatvė. Vietiniai gyventojai matydavo skubančias pro šalį pašto karietas, žygiuojančius kariuomenės dalinius...
Kiek savo apylinkės kaimų esate ištyrinėjęs ir aprašęs?
Tiksliai neatmenu... Rodos, aštuonis.
Kokiais šaltiniais remiatės?
Zembrickiu. Internete esančiais resursais. Pavyzdžiui, wiki-de.genealogy.net ir kitais.
Rengiate autorines grafikos, tapybos darbų parodas. Bet nesate profesionalus menininkas?
Nesu. Nors piešiu gal nuo dvejų metų - mama skatino.
Mama dailininkė?
Ne. Ko gero, šis polinkis paveldėtas iš senelių. Giminaičiai iš mamos pusės buvo linkę į menus, iš tėčio pusės - irgi, kiek žinau, piešė... Nors profesionalų tarp jų nebuvo.
Jūs piešėte senųjų kapinių kryžius ir šio krašto liuteronų bažnyčias.
Dirbau tam, kad išliktų ateities kartoms. Tai unikalus paveldas. Savo grafikos darbus, eksponuotus parodoje "XIX-XX a. kaltiniai ir lietiniai kryžiai senosiose Klaipėdos krašto kapinėse. Nykstantis kalvystės menas", padovanosiu Šilutės muziejui. O bažnyčių paveikslai dar eksponuojami Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje, vėliau turbūt dar keliaus į kitas bibliotekas, o po to irgi norėčiau juos palikti ateities kartoms.
Kaip jums kilo ši mintis - jog būtina tai daryti?
Pradėjau tvarkyti netoli namų esančias apleistas Žagatpurvių kaimo kapines. Čia palaidoti vokiečiai ir lietuvininkai, kai kurie - per Didįjį marą. Ant žemės gulėjo keli nulaužti kryžiai. Epitafinės lentelės sudaužytos. Pasikviečiau kalvius, kryžius sutvarkėme, kartu su dukra nudažėme... Juk tai meno kūriniai, senosios kalvystės darbai, kurie nyksta akyse - dūli apaugę krūmais, pakelėse, laukuose, miškuose... Tai mūsų krašto istorijos dalelės.
Kiek bažnyčių esate nutapęs?
Parodoje eksponuojama trylika; trys paveikslai nukentėjo transportuojant - sudužo stiklas, tad į parodą nepateko. Iš viso mūsų krašte buvo 35 bažnyčios, visos statytos už žmonių lėšas, maždaug tuo pat metu - XIX a. pradžioje ir viduryje. Iš jų trylikos ar keturiolikos nebėra. Piešiau jas pagal senus atvaizdus, atvirukus. Gražios buvo... Pavyzdžiui, Piktupėnų bažnyčia turėjo kupolą, Smalininkų - Kristaus skulptūrą...
Upelis virto kanalu
Jūs vienas toks Šarkų pelkėje ar yra daugiau entuziastų?
Mano kaimynė labai aktyvi moteris - Dalia Tarvydienė... Kaimo senolė Elena Tarvydienė, kuriai beveik 90 metų, rašo eiles.
Ar kaimynai, aplinkinių kaimų gyventojai skaito jūsų istorines apybraižas? Gal didžiuojasi sužinoję, jog gyvena buvusiame Prūsijos karalystės kaime?
Kartą vienas Vilkyčių gyventojas, ūkvedys, man sakė, kad su įdomumu skaito mano rašinius internete - "Šilainės krašte". Sakė išties nežinojęs, kokia turtinga mūsų kaimelių istorija...
Ar esate radęs duomenų, kiek gyventojų Žagatpurviuose būta prieš II pasaulinį karą ir pokariu?
1943 m. Šilutės apskrities adresų knygoje įvardinti 46 kaimo gyventojai. Paskutinis vietinis buvo Martin Graszt. Palaidotas 1955 m. evangelikų liuteronų kapinėse. Dar vienos mažos kapinaitės yra aptiktos miške.
Po karo tuščias sodybas apgyveno atvykėliai lietuviai. Palaipsniui dėl vykdytos melioracijos daugelis buvo iškeldinti į Inkaklių kaimą, o buvusios sodybos sulygintos su žeme. Upelis Alksna virto melioracijos kanalu. Iš kadaise Žagatpurviuose stovėjusių 50 sodybų liko tik 10.
O daugiausiai gyventojų kaime būta XX a. pradžioje: 277. Tada Žagatpurviai sparčiai augo: buvo nutiestas plentas, pastatytos kareivinės, muitinė. Pro šią muitinę į Prūsiją per sieną be muito buvo gabenami Lietuvoje supirkti akmenys betonui gaminti. Maršrutu Švėkšna-Dovilai kursavo vežimai, pakrauti akmenimis - iki Mažosios Lietuvos prijungimo. Atsiradus pasienio perėjimo postui, kaimo žmonės praturtėjo...
Kontrabanda?
Oficialiai dauguma iš jų užsiėmė ūkine veikla, bet turtėjo, ko gero, gabendami kontrabandą. Šalia esančiuose Virkytuose buvo sandėliai, juose laikydavo šimtus litrų alkoholio ir kitų nelegaliai gabenamų prekių.
Jūsų apybraižoje perskaičiau, kad Žagatpurviuose veikė ir mergaičių prieglauda.
Taip, po 1923 metų sukilimo, prie Didžiosios Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, nauja valdžia muitinės pastatus pavertė internatine mergaičių mokykla. 1932 m. laikraštyje "Memeler Dampfboot" buvo parašytas straipsnis apie puikų šios mokyklos vadovą Emilį Naujoką, dirbusį ten nuo 1926 m.
Prie Veiviržo vingio
Ar senųjų lietuvininkų šalia savo namų dabar dar sutinkate?
Pernai rudenį, važiuodamas dviračiu per mišką Begėdžiuose ir fotografuodamas, stabtelėjau prie sodybos su dideliu raudonu ūkiniu pastatu. Mane pamačiusi šeimininkė pakvietė savo vyrą poną Haroldą Macpriekšą. Jis - senųjų memelenderių palikuonis. Pono Haroldo senelis Martynas, kilęs iš Vilkyčių, bernavo pas ūkininką Kibrancą (jo rankomis čia pastatytas nedidelis molinis tvartas). Įpusėjus karui, šeimininkai paprašė Martyno prižiūrėti turtą, iki sugrįš, tačiau tik po daugelio metų atvyko trumpam keletą kartų - aplankyti gimtųjų vietų.
Kur yra Begėdžiai?
Nuo Saugų apie penkis kilometrus į šiaurę, prie kelio Vilkyčiai-Švėkšna. Dalis kaimo yra Begėdžių miške. Rytiniu pakraščiu teka Veiviržas. Prie Veiviržo vingio kadaise buvo senieji Begėdžiai. Prieš maždaug puspenkto šimto metų ten užfiksuoti ūkininkai, mokėję mokesčius, štai tokiomis pavardėmis: Lukas Janeil (Jonelis), Jokub Strunck (Strunkas), Schepat Remyckeit (Šeputis Remikaitis), Pawll Schutz (Povilas Šutcas). Naujieji Begėdžiai atsirado plečiantis kaimui į vakarus Vilkomedžių link. Po Didžiojo maro kaime liko tik dvi senosios šeimos. Kitų vietas užėmė žemaičiai. Visi jie savo naujagimius krikštijo Priekulės liuteronų bažnyčioje (kol Sauguose buvo surinkta vietinių tikinčiųjų parapija). XX a. pradžioje Begėdžiuose gyveno beveik 200 žmonių. Dabar kaime vos šešios sodybos ir apie 16 gyventojų (pagal 2001-ujų metų surašymą).
Begėdžiai garsūs ir tuo, kad šiame kaime 1938 m. gimė grafikė Eva Labutytė.
Trudė iš Kukorų
Kokius kaimus dar aplankėte ir aprašėte?
Lašus, Saugas, Joniškę, Norkaičius, Kukorus...
Kukorai: kokia šio kaimo pavadinimo kilmė?
1540 metų mokesčių rinkimo knygoje yra įrašas "Bartel Kucker". Tai stambiausios sodybos šeimininko Baltramiejaus Kukoro vardas ir pavardė. Jeigu verstume žodį "kukurai" iš senosios prūsų - lietuvių kalbos, jis reikštų viršutinę nugaros dalį - pečius. Ant pečių kadaise žmonės nešdavo krovinius. Kaimo pavadinimas vėliau minimas gal 20 variacijų.
Yra išlikusi įdomi istorija, susijusi su Kukorais. Ji užfiksuota 1695 m. teismo dokumentuose. Kukorų kaimo seniūnas Balčius atvyko pas prisiekusįjį į Šilokarčemą ir pareiškė norįs priimti gyventi berną Grigulį kaip savo vienturtės dukters Trudės žentą. Trudei neseniai buvo suėję aštuoneri metai. Pareigūnas nusprendė, kad Grigulis turėjo palaukti, kol mergaitei sukaks 12 metų, tuomet galėsiąs vesti ir gauti pusę viso Balčiaus turto. Nepraėjus sutartiems ketveriems metams, Grigulis kartu su sužadėtine buvo apklaustas Klaipėdos valdžios įstaigoje, dalyvaujant vyresniajam kunigui Jakobui Koncijui. Kunigo nuomone, Trudės tikrojo amžiaus nustatyti neįmanoma, nes, Verdainės kunigo liudijimu, ji jo pirmtako buvo skubiai pakrikštyta namie, o krikštas neįtrauktas į bažnyčios registracijos knygas. Todėl gali būti, kad "įgimta negalia" trukdė jai natūraliai vystytis... žodžiu, Trudė galėjo būti vyresnė nei atrodė. "Kadangi jaunikis turi 18 metų, o jaunoji, kaip minėta, vertinama ne pagal metus, o pagal savo nuovoką, kadangi abu yra tikintys krikščionys ir turi tėvų sutikimą, ši pora siunčiama prisistatyti ponui Verdainės kunigui, idant būtų surišta", - rašoma dokumente.
Kukoruose galite pamatyti dvaro liekanas: pervažiavę geležinkelį už Saugų, kairėje pusėje.
Kokio senumo geležinkelio stotis?
1875 m. naudoti buvo atiduotas Klaipėdos-Pagėgių geležinkelio ruožas kartu su dviem sustojimo vietomis: Kukoruose ir Juknaičiuose. Šalia stoties buvo pastatytas namas aptarnaujančiam personalui, čia gyveno stoties viršininkas, telegrafo darbuotojai su šeimomis. Visa tai man papasakojo ten dabar gyvenantis ponas Jonas. Stotis veikė iki pat 1986 m., vėliau joje apsigyveno žmonės, o dabar tik lentelė su užrašu "Kukorai" primena, jog kadaise čia būta stoties.
Beje, dabartinis kaimas Saugos Prūsijos kunigakštystės dokumentuose (XVI a.) vadinamas "Matz Mantrim" - Motiejaus Mantrimo vardu.
O kas jis buvo?
Didžioji kaimelių pavadinimų dalis būdavo rašoma pagal ten gyvenančių žmonių pavardes, nes senieji kuršių, prūsų pavadinimai buvo per sunkūs ištart zalcburgiečiams bei kitiems kolonistams.
Garbinę Patrimpą
Kuo ypatingas Norkaičių kaimas?
Norkaičiai pavadinimą gavo atsikėlus naujakuriams Norkams, o senovėje ši vieta vadinta Putrimais. Skalviai ir kuršiai laikė šią vietą šventa, pagonys čia garbino Patrimpą - senovės prūsų upių, vaisingumo, karo sėkmės dievą. Taip sako padavimas...
Norkaičių kaime apie 1632 metus gimė kunigas Mykolas Gaidelis (Michael Gallus). Jis mokėsi Karaliaučiaus universitete, 33 metus, iki pat mirties, kunigavo Rusnėje. Vertė iš vokiečių kalbos evangelikų liuteronų giesmes. Kartu su kitais kunigais redagavo Danieliaus Kleino giesmyną "Naujos giesmių knygos".
Norkaičiai klestėjo, kai juos ir Lapynų dvarą 1801 m. įsigijo pirklys Johanas Funkas iš Kaipėdos. Jis suprato, kad tai puiki vieta prekybai su kaimynine Rusija. Johano sūnus Gotlybas vedė zalcburgietę Mariją Zachlehner. Iš tėvo perpirko Norkaičius ir Lapynų dvarą. Gotlybo dėka į greta esantį kaimą buvo nutiestas kelias, pastatyta smuklė, įrengta arklių perkinkymo vieta, siuntų skyrius, namelis pašto karietų keleiviams... Jis sukūrė puikią žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonę. Buvo net paskirtas krašto ekonomikos patarėju. Po mirties Gotlybo Funko turtą paveldėjo keturios dukros. Iš jų 1856 m. dvarą nusipirko Gustavas Glaubicas (Glaubitz), vėliau perpirko Julius Rastelis, o 1878 m. įsigijo Miškų valdyba, įkūrė girininkiją, kuri veikė ir pokariu.
II pasaulinio karo viduryje išleistoje adresų knygoje buvo įrašytos tik penkios Norkaičių gyventojų pavardės - daugiausiai girininkijos darbuotojai. 2006 m. Norkaičiuose gyveno 4 nuolatiniai gyventojai.
Iš visų Šilokarčemos apskrities stambiausių dvarų Norkaičių dvarvietė bene geriausiai iki šiol išsilaikė?
Išlikęs dvaro kompleksas su visais pastatais. Neblogai išsilaikė ir Lapynų dvaras.
Tėvus suvedė Klaipėda
Ką jums reiškia krašto istorija? Iš kur pats esate kilęs?
Aš gimęs Klaipėdoje. Mano tėvai susipažino uostamiestyje. Tėtis po karo atvyko iš Uralo, jis rusų tautybės, jūreivis, o mama - vietinė. Mano močiutė iš motinos pusės - vokiečių palikuonė, kilimo nuo Priekulės, o senelis - lietuvis nuo Rietavo.
Kas jus paskatino miestą iškeisti į vienkiemį?
Sentimentai Mažosios Lietuvos kraštui, kuris vis labiau grimzta į užmarštį.
Ar palaikote ryšius su giminaičiais iš mamos, močiutės pusės?
Jie gyvena Vokietijoje. Kažkada domėjausi, bet... dabar jau ne.
Pats kiek turite atžalų?
Tris. Du sūnus ir dukrą. Visi jau suaugę, savarankiški.
Gal eina tėčio pėdomis - domisi menu, istorija?
Dukra linkusi į menus, planuoja tapti dizainere.
ŽAGATPURVIŲ muitinės pastatas, kuris buvo pastatytas XX a. pradžioje. Šiandieninį jo vaizdą užfiksavo Eugenijus Šuldiakovas. Rašytiniuose šaltiniuose Žagatpurvių kaimas minimas XVII a. viduryje kaip Zaggatpurwen. 1673 m. Juozapo Narūnavičiaus žemėlapyje pažymėtas kaip SegatPorwe. Kaimo pavadinimas kuršiškos kilmės. Kaimas galėjo būti įkurtas XII a.
Laisvas mokytojas
Koks yra kasdienis jūsų darbas?
Neformalusis ugdymas. Aš esu laisvas mokytojas. Dirbu su vaikais ir suaugusiaisiais.
O kur juos suburiate?
Mokyklose, kultūros centruose, bendruomenių namuose... Susitinkame individualiai ir su grupėmis... Rengiu įvairius mokymus, skaitau paskaitas...
Ugdote žmones, puoselėjate krašto istoriją, fiksuojate paveldo liekanas, tapote paveikslus, kuriate eiles... Nuolat ko nors mokotės. Ko dar nepaminėjau?
Sportuoju. Kasdien bėgioju. Esu dalyvavęs Pasaulio veteranų varžybose, vykusiose Italijoje 2013 m., ir Europos veteranų žaidynėse Wicoje 2015 m. Jau penkeri metai nevalgau mėsos. Prisipažinsiu: kadaise svėriau 107 kilogramus. O dabar sveriu 85. Puikiai jaučiuosi ir noriu, kad ir kiti puikiai jaustųsi, todėl dalinuosi savo žiniomis, patirtimi. Kuo daugiau laimingų žmonių bus aplink mus, tuo smagiau visiems bus gyventi.
KRYŽIAI, užfiksuoti Virkytų ir kitų buvusių Mažosios Lietuvos kaimų kapinėse. Iš parodos "Mažosios Lietuvos kaltiniai ir lietiniai kryžiai".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą