Turint prieš akis ketvirčio amžiaus portretą parūpo pažiūrėti, kiek šiandienėje Elvyroje yra senelio, kiek mamos, kiek tėčio, kiek pagaliau Baltijos kelio laisvės. Ir valios.
Elvyros senelis - garsus šviesaus atminimo literatūrologas Albertas Zalatorius, mama - lituanistė Eglė Zalatoriūtė, tėtis - poetas, fotografas, leidėjas Antanas Stanevičius.
A.Zalatorius pirmiausia atminty iškyla kaip sąžiningas sovietų valdžiai nepataikavęs mokslininkas, Sąjūdžio žmogus, tokiu tapęs gerokai dar iki Sąjūdžio ir tokiu likęs iki mirties. Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Pasaulio lituanistų bendrijos, kurios iniciatoriumi pats ir laikomas, pirmininkas. 1994 -aisiais, Pasaulio lituanistikos bendrijos steigiamajame suvažiavime A.Zalatorius kalbėjo, kad jam patinka būti lietuviu, kad lietuviškumas yra jo dvasios turinys, kurio netekęs jis tiesiog pasidarytų kurčias. Be kita ko, šio mūsų šviesuolio dėka Vinco Krėvės ir jo žmonos palaikai iš JAV buvo perkelti į Lietuvą ir perlaidoti gimtuosiuose Subartonyse.
Kai jis mirė, tai nutiko 1999 m., Elvyrai buvo dvylika. Dar ir dabar mato besikartojusį paveikslą, kurį regėdavo palikta pas senelius: močiutė triūsia virtuvėje, senelis rašo ir rašo kambaryje ir tam rašymui nei galo, nei krašto nematyti. Apie sovietinę tikrovę Zalatoriaus anūkė žino iš kitų prisiminimų ir ji jai neatrodo nei linksma, nei patraukli. Žmonės, žinoma, linkę prisimint gerus, o ne blogus dalykus, sako, sovietmečiu tie žmonės buvo dar jauni ir jau vien tai sukelia nostalgiją, tačiau Rusijos agresija Ukrainoje, atrodo, atgaivina ir minusus jų patirtyse.
Nenuostabu, kad dėl gimtosios aplinkos humanitariniai mokslai E.Stanevičiūtei sekėsi geriausiai, keista tik, kad šie jai buvo neįdomūs. Gal dėl to, kad jie jau nebebuvo paslaptis. Juk augo inteligentų šeimoje, kur nuolat buvo kalbama apie literatūrą, meną, knygas, kur jos buvo ne tik kemšamos į lentynas, bet ir skaitomos, - juk nuo mažumės turėjo vaikščioti su tėvais į visokiausius renginius. „Tėtis apsigimęs visuomenininkas: jam tiesiog būtina aplankyti visus koncertus, susibūrimus, parodas, be to, ir pats dažnai jas rengia, - pasakoja Elvyra. - Visuomeniškumo genas kartais prasimuša ir manyje: devintoje klasėje tapau mokyklos moksleivių prezidente, Vilniaus universiteto Medicinos fakultete buvau Studentų mokslinės draugijos pirmininke. O šiaip mokykloje buvau nestandartinė pirmūnė: nuo kokios šeštos klasės vaikščiodavau į pamokas pasidažiusi, lakuotais nagais (gal buvau truputį maištautoja?), ir rinkdavau dešimtukus; įdomu buvo mokytis tik gamtos mokslus, o vis kita mokydavausi dėl pažymio. Mokytojos labai pykdavo, kai taip sakydavau, bet tai tiesa.“
Elvyra negali pasigirti skaičiusi visas tėčio A.Stanevičiaus eiles. Sako, truputį, ir juokiasi jaukiu mamos juoku. Bet prisipažįsta susigraudinanti, kai žiūri filmą apie meilę, verkia, kai sujaudina gili knyga. „Šiaip nesu silpnų nervų, - sako, - bet grožiui ko gero neatspari...“
Ką užsibrėžusi, mergina pasiekia, regis, gan lengvai. Laimėjusi konkursą pasimokė privačioje JAV mokykloje, kur paprastai mokestis už metus siekia 35 tūkst. dolerių, nesunkiai išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus licėjų, be problemų tapo Vilniaus universiteto medicinos fakulteto studente.
Elvyra sąžininga iki galo: kiti, sako, stoja į mediciną, nes nori padėt žmonėms ar daryt gera, o ji teigia mediciną pasirinkusi ne iš gailesčio žmonėms. Ir ne dėl pinigų: „Aš tiesiog norėjau operuoti, nežinau iš kur tas manyje noras nuo vaikystės. Sirgdama skaitydavau vaistų informacinius lapelius, važiuodama automobiliu, iškraustydavau vaistinėlę, apžiūrinėdavau žirkles, bintus... Paprastai, kai pjaustau daržoves salotoms, visi juokiasi: „čia tau ne operacinė, nereikia, kad visi agurko gabaliukai būtų vienodi...“ Mama pasakojo, kad ir senelis stebėjosi mano kruopštumu, kai aš, trejų metų vaikas, susilankstydavau pižamą milimetro tikslumu. Iš kur tas buvo? Nežinau. Kai filmuose pamatydavau operacinę, tiesiog nutirpdavau: ir instrumentai, ir apranga, ir rankų plovimo ritualas veikė magiškai. Po antro kurso praktikos vienoje Vengrijos klinikų, kur aš pamačiau kraujagyslių operacijas - man buvo taip gražu - nusprendžiau rinktis angiochirurgiją. Įstojus į rezidentūrą, Antakalnio ligoninėje mane jau pažinojo: prireikus atvažiuodavau paatistuot chirurgams per operacijas.
Iš tikrųjų pagal pažymius galėjau studijuot ir teisę, ir vadybą, ir baigus mediciną sukti mokslo kryptimi. Galėjau studijuot plastikos chirurgiją, bet pasirinkau kraujagyslių chirurgiją. Iš tikrųjų aš turiu valios gerai atlikti darbą, kuriam esu abejinga ar net nemėgstu, bet svarbiausius sprendimus priimu ne protu, o širdimi. Jie ateina staiga. Iš šalies tai gali atrodyti nepamatuota, neracionalu, nepraktiška, bet jutau ir tebejuntu, kad man reikia būti angiochirurgijoje, kur aš ir esu.“
Elvyros tėtis A.Stanevičius lyg ir su apmaudu yra kalbėjęs, kad jam vis nepavykdavo išlaikyt prioritetų skalės „Dievas, šeima, darbas“ eiliškumo, - darbas vis iššokdavo pirma. Jo dukra bent jau tikisi, kad svarbiausiu dėmeniu gyvenime darbas jai nebus.
„Yra tokių gydytojų, kurie budi po penkiolika kartų per mėnesį, griūdami nemigę eina dirbti, neskaičiuoja nei jėgų, nei laiko (gal jiems tai suteikia laimės?), bet jie dažniausiai iki penkiasdešimtmečio spėja persirgt infarktu, atitolti nuo šeimos, pražiopsoti už ligoninės ribų verdantį gyvenimą. Juk nebūtinai turi būti aukščiausios klasės, kad būtum laimingas? Darbas medicinos srityje savaime yra pasiaukojantis darbas, chirurgas nori nenori neša šiokį tokį kryželį. man norėtųsi atrasti aukso viduriuką. Aš matau moterų, puikių chirurgių, kurios sugeba ir vaikus augint, ir namus gražius turėti, ir galvą išsiplauti, ir pasidažyti, ir pasportuoti, ir gėles palaistyti; jos viską spėja ir dar operuoja. Bent jau aš manau, kad gyvenime svarbiausia harmonija.“
E.Stanevičiūtei patinka jos darbas, patinka būt Lietuvoje. Tikisi, kad darbo, baigus rezidentūrą, svetur dairytis neprireiks. Tik priduria: jei Putinas neprivers. Ji neprisimena kaip su savo tėvais stovėjo Laisvės kelyje, bet girdi, kaip jų amžiaus žmonės svarsto: jei Sovietų Sąjunga, neduokdie, grįš, vargu ar Nepriklausomybės Lietuvoje ji besulauks.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą