Nepaleisdama senelio rankos, mažoji Melanija švelniai paprašo: "Tėtukai, noriu ant puodelio". Liepa, kuri jau šį rudenį keliaus į mokyklą, paima mergaitę už rankos ir nuveda...
"Buvimas su anūkais malonesnis - mažiau atsakomybės, - prisipažįsta Egidijus. - Tėvai padaro visą juodą darbą, o mes anūkais tik džiaugiamės."
Jis nesutinka su teiginiu, jog seneliai anūkus myli labiau nei vaikus. Taip nėra. Tiesiog, kai esi jaunas, esi labai užsiėmęs - vaikams pritrūksta laiko. Kai ateina branda, gyvenimo tempas nesumažėja, bet labiau pradedi vertinti ryšį su vaiku. Ypač malonu jausti, jog jiems dar esi reikalingas.
 |
| Egidijus su dukra Liepa ir anūkėle Melanija |
"Esu pakantesnis ir į kai kuriuos dalykus žiūriu atlaidžiau. Anksčiau vaikus ribodavau įvairiausiais draudimais. Bet kas atsitiks, jei mažylis ką nors paims, parvirs ar ko nors nepadarys? Nieko. Vaikams daugiau leidžiu, nes darausi protingesnis."
Pirmoji meilė
Mums besišnekučiuojant Melanija pribėga prie senelio. "Tėtukai, man čia skauda", - ir, pakėlusi marškinėlius, rodo į pilvuką. Egidijus pasiima ją ant kelių ir pučia, kol mažoji pradeda juoktis. "Su Melanija esam geriausi draugai. Ji nuostabus vaikas, visiškai nekonfliktiška."
"Vyriausioji dukra anūkės Melanijos tikrai neužkrauna. Priešingai, retai matausi su ja. Kai būnu Vilniuje, užbėgu pas dukrą, pašnekam, ir viskas. Kartą per metus atvažiuoja į Kauną, o vasarą vėl susitinkam Plateliuose".
Prie tėvo šono glaudžiasi ir septynmetė Liepa. "Kiek žinau, tėčiai mergaitėms - pirmoji meilė. Su Liepa mes kaip tik dabar ir išgyvenam tą pirmąją meilę", - juokiasi dainininkas. Paklausta, ar mama dėl to nepavyduliauja, Liepa tik papurto galvą.
Egidijų žmonės dažnai paklausia, ar Melanija jo dukra. "Man malonu. Tai skamba lyg komplimentas."
Tačiau lopšinių anūkei sudainuoti nebespėja. "Ji labai greit užmiega... Kai esame Kaune, dar prašo sekti pasaką, tačiau čia, gamtoje, taip nuvargsta, jog, pamačiusi pagalvę, pradeda kikenti, kad pagaliau užmigs. Nuostabus vaikas!"
"Tėti, tu šokai breiką?"
Paklaustas, ar tėvo vardas turi įtakos jo vaikų gyvenimui, Egidijus bandė šmaikštauti. "Nesu Polas Makartnis, kurio, po ilgesnės pertraukos grįžusio į muzikinį pasaulį, aštuonmetis sūnus paklausė: "Tėti, ar tu tikrai buvai tas "bitlas"?
Vaikai visada žinojo, jog jų tėtis - dainininkas. Dėmesys juos lydėjo darželiuose, mokykloje, tačiau vaikai prie jo greit pripranta.
"Atsimenu, sūnus Karolis buvo susidomėjęs breiku. Vieną dieną grįžta ir klausia manęs: "Tėti, ar tu tikrai šokai breiką? Vyresni draugai sakė, kad buvai pirmasis, kuris jį šoko televizijoje?"
Būtų kvaila, jei pasisodinčiau sūnų ir sakyčiau: "Žinai, aš buvau pirmasis, pašokęs breiką, aš buvau tas, kuris sudainavo "Egle, mano sese". Mes gyvename normalų gyvenimą. Kai kyla klausimai, tuomet į juos ir atsakom".
Žvaigždė, perkanti pomidorus
E. Sipavičius nenori, kad jo vaikai jaustųsi išskirtiniai. "Man ir pačiam nepatinka tokiam būti. Išskirtiniam reikia jaustis scenoje, bet ne gyvenime. Būti žvaigžde reiškia atsitverti nuo žmonių. Kokia aš garsenybė, jei mane kasdien sutinka gatvėje, supermarkete perkantį pomidorus?
Kai buvau jaunas, norėjau, kad mane atpažintų, atkreiptų dėmesį, tiestų rankas paliesti. Dabar tam visiškai neteikiu reikšmės. Stengiuosi gyventi kuo paprasčiau, kad netapčiau labai norimu pačiupinėti. Na, nebent gal po koncerto", - juokiasi.
"Jaunystėje buvo visko..."
Kalbėdamas apie šiandienos muzikinį Lietuvos gyvenimą, kaip blogą dalyką Egidijus išskiria tai, jog muzikantai neturi laiko susipažinti ir kartu pasėdėti.
"Seniau, kai koncertuodavome įvairiuose Lietuvos miestuose, apsistodavom viešbučiuose. Su kitais muzikantais siausdavom, organizuodavom "tūsus", krėsdavom juokelius.
Dabar dainininkai "atidainuoja" pagal fonogramas ir išsilaksto. Gal tik į vienintelę Nidą dar visi veržiasi pašėlti.
Žinot, man gaila jaunų žmonių, kurie šiandien patenka į muzikinę mėsmalę. Iš šešiolikmečio labai greitai padaroma žvaigždė, o po kelerių metų jis išmetamas. Jaunam žmogui - tai didelė psichologinė žala. Reikia būti tvirtam, kad sugebėtum išsilaikyti.
Turiu savo receptą, bet nežinau, ką patarti jaunimui. Svarbi valia ir užsispyrimas. Be prodiuserių ir vadybininkų pagalbos neišsivers. Tačiau kaip išlaviruoti, kad netaptum jų įkaitu?.."
Egidijus dirba be vadybininko. "Nėra prasmės jo ieškoti. Ar turėsiu vadybininką, ar ne - labiau nepatiksiu tam, kam ir taip patinku, ir nepradėsiu patikti tam, kam nepatinku. Yra grupė žmonių, kurie manęs klausosi."
Šnektelim ir apie muzikantų bohemą: "Kai buvau jaunas, siaučiau lyg pašėlęs - važinėjau iš vieno "ploto" į kitą, buvo alkoholio, merginų. Negaliu sakyti, jog tai praėjo. Kai viso to pritrūksta - pasidarau. Tačiau šiandien svarbesni kiti dalykai, suteikiantys malonumo", - glostydamas Melanijos galvą, užbaigia senelis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą