Editos Mildažytės duoklė Lietuvos moterims

Editos Mildažytės duoklė Lietuvos moterims

Lietuvos televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė (46) yra iš tų žmonių, kurie labiau domisi praeitimi nei ateitimi. Todėl nieko keista, kad neseniai apie mūsų šalį parašiusi ir išleidusi solidžią knygą „Pasimatymas su Lietuva“ įgyvendino dar vieną įdomų patriotinį projektą - sukūrė filmą „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“, kur vos kelios ryškios, veiklios figūros iš dabarties.

Dokumentinis filmas „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“ buvo rengiamas vienai tarptautinei konferencijai, kur reikėjo užsieniečiams pristatyti Lietuvos moteris, jis jau buvo rodytas ir per Lietuvos nacionalinę televiziją.

- Jūsų akimis žvelgiant, ar istorinės Lietuvos moterys yra pakankamai įvertintos? Kad ir kaip būtų, juk tik viena Žemaitė puikavosi ant popierinio lito, dabar ir to nebeliko.

- Manau, nepakankamai. Mokslininkai gerai ištyrę yra Barboros Radvilaitės gyvenimą, apie ją daug prirašyta įdomios medžiagos. Daugiau tokių sisteminių studijų nelabai ir žinau. Vis dėlto moterų vaidmuo yra labai sudėtingas ir sunkus istorikams, nes ką visi istoriniai šaltiniai fiksuoja iš moterų gyvenimo? Ogi tik tai, kada kas gimė ir kokie buvo vaikai. Nieko keista, nes mačistinėje visuomenėje vyras buvo tas, kuris dalyvauja visuomeniniame gyvenime. O moters vaizdinys visuomenėje - kaip žmonos, sesers, mamos. Tik nuo XIX a. pab. moterys pradeda reikštis ir kaip visuomenininkės. Bet, aišku, pirmiausiai visi vyrai - ir didvyriai, ir karžygiai - yra užauginti moterų.

Labai ryški figūra buvo Bona Sforza. Pirmiausia, tai yra moteris, kuri realiai veikė: sutvarkė visas karališkas valdas, kurios buvo praskolintos, buvo puiki ūkininkė, išplėtusi dvarus, rėmė verslus ir iš esmės jos iniciatyva vyko Valakų reforma. Be to, labai graži, nors paskutiniai portretai ją vaizduoja kaip matroną. Ji buvo nepaprastai gerai išsilavinusi, todėl Renesanso kultūra su ja atėjo į lenkų žemes ir čia, į Lietuvą. Man būtų įdomu apie tokią veiklią ir iniciatyvią moterį sukurti filmą.

- Paliesdama šią asmenybę nebijojote užsitraukti lietuvių rūstybės - juk Lenkijoje rezidavusi Bona buvo ir tebėra įtariama Barboros Radvilaitės nunuodijimu, nors įrodymų ir neturime?

- Yra kalbų apie tai, kad ji buvo nuodytoja. Man jos gyvenimas atrodo labai tragiškas. Pagalvokite, šitiems kraštams ji labai daug yra padariusi kaip didžiulė reformatorė. Ir vienintelis sūnus, kurį lepino ir mylėjo, nes dukros jai neteikė tiek džiaugsmo, ne tik kad įsimyli, bet dar veda ir vainikuoja žemesnio rango lietuvaitę. Ir dar maža to, atstumia motiną. Jie daugiau beveik nebepalaikė santykių. Motina po kurio laiko iš sielvarto išvažiavo atgal į Italiją. Taigi kalbant apie dramaturgiją, Bonos likimas yra labai dramatiškas.

- Ar buvo sunku atrinkti, kurios moterys yra labiausiai nusipelniusios Lietuvai?

- Tiesiog per filmo herojes man norėjosi atskleisti tam tikrus mūsų istorijos momentus. Kadangi filmas buvo anglų kalba ir jis buvo rodomas užsieniečiams, tai norėjosi parodyti, ką turime svarbaus ir gražaus. Morta atstovavo pirmajam krikštui, kai Mindaugas su Morta krikštijosi. Per Birutę paminėjome jos sūnų Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį, Lietuvos teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Toliau ta pati Bona su savo rimta verslo reforma ir Barbora - kaip karūnuotosios meilės herojė. Emiliją Pliaterytę norėjau paminėti dėl sukilimų ir pirmosios Konstitucijos Europoje, tai užsieniečiams padaro labai didelį įspūdį. Grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę įdėjau tiesiog dėl gražios romantiškos meilės istorijos - buvo proga paminėti Napoleoną ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I.

Žinoma, įtraukiau rašytoją Žemaitę. Per Lietuvos lakūnę Antaniną Liorentaitę galėjau užsiminti apie modernųjį Kauną, nes jis labai tiko tarpukarinei fazei, kai techniškai modernėjo ir greitai vystėsi Kaunas, iš provincialaus miesto per dvidešimt dvejus metus virtęs normaliu europinio lygio miestu.

Toliau kalbėjome apie sovietmetį. Nenorėjau imti grynai tremtinės ir sovietmečio politikės, todėl labai tiko aktorės Eugenijos Pleškytės paveikslas - užsiminėme apie tremtį, palietusią jos šeimą, apie brolio pabėgimą. Galų gale kino juosta „Raudonojo Spalio medžioklė“ yra žinoma didelei pasaulio daliai. Kadangi reikėjo užsiminti ir apie išeiviją - tai vienai kartai atstovauja Marija Gimbutienė, antrai - Birutė Galdikas. Iš tikrųjų kokioje Indonezijoje ar Kinijoje, kai pasakai, kad mokslininkė B.Galdikas yra lietuvė - tai visiems padaro didžiulį įspūdį. Paskui viskas labai aišku: tai operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, nes tikrai jokia kita moteris nebuvo pasiekusi tokių aukštumų tarptautinės kultūros kontekstuose. Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, vienintelė moteris, užėmusi aukščiausią politinį postą.

- Kaip reagavo žinomos moterys, kai paprašėte jas virsti savo filmo herojėmis ar įkūnyti istorines asmenybes?

- Sigutė Stonytė ramiai išklausė prašymo virsti Bona ir iškart sutiko: „Gerai, avantiūrizmas man patinka“. Apskritai Sigutę labai gerbiu už tai, ką ji daro. Jos ne aktorės, jos iš tikrųjų pačios yra labai garsios ir žinomos moterys. Dėl to aš ir vartoju žodį „įkūnijo“, o ne suvaidino. Man svarbus emocinis panašumas, kaip aš įsivaizduoju tą istorinę moterį ir ką aš dabar matau. Bet kokiu atveju manau, kad šios moterys tikrai reprezentuoja Lietuvą.

- Ar filmui rinkdama medžiagą apvažiavote dvarus, ar lankėtės herojų pamėgtose vietose?

- Viskas yra knygose. Pasiėmei studijas, perskaitei ir viskas aišku. Be to, filmo trukmė labai nedidelė. Gudravome, kaip vienu sakiniu pateikti kuo daugiau ir kuo įdomesnės informacijos. Ir filmavimui atrasti vietų nebuvo sunku - daug ką nufilmavome šalia Vilniaus esančioje mano šeimos sodyboje. Buvo labai gerai, nes galėjai įrašyti paukščių čiulbėjimą. Išvažiavus kur nors į gamtą, kad ir į Trakus, tai motorinė valtis praplaukia, tai mašina pravažiuoja, tai kas nors rėkia. O sodyboje yra absoliuti ramuma. Be to, man vyras labai padėjo - pakabino didžiulį sodą, specialiai filmavimui iš akmenų sudėjo aukurą. Man juokinga, kad šis filmukas sukėlė tokias reakcijas, nes pati į jį labai paprastai žiūriu.

- Gal kadaise svarstėte galimybę universitete studijuoti istoriją?

- Gal būčiau apie tai pagalvojusi, bet tuo metu studijavau Istorijos fakultete žurnalistiką. Taigi istorija visą laiką buvo arti manęs. Esu iš tų žmonių, kurie labiau domisi praeitimi nei ateitimi. Man apskritai yra įdomi ir visuotinė istorija, ir Lietuvos istorija. Man tai yra kaip koks hobis.

- Sakoma, žlugusi ta tauta, kuri nesidomi ir nežino savo istorijos...

- Bet iš tikrųjų lietuviai mažai domisi istorija ir labai mažai žino. Jie nežino tokių dalykų, kurie įvyko ne prieš du šimtus metų, bet prieš penkiasdešimt ar septyniasdešimt. Žmonės yra užsiėmę gyvenimu ir vartojimu. Jūs pagalvokite, vien kiek laiko užima vartojimas žmonių gyvenime, ypač jeigu ieškai mažesnių kainų ar išpardavimų. Tiesiog nebelieka laiko kitiems dalykams. Kita vertus, Lietuvos istorijos iki pastarųjų Nepriklausomybės laikų iš esmės nebuvo. Jos tiesiog nedėstė. Mūsų tėvai, pavyzdžiui, jos nesimokė, o mes mokėmės iš šimto puslapių knygutės. Ir daugiausiai mokėmės apie tai, kiek klumpių suskaičiavo, kiek vyžų ir kokie buvo dvaro ir baudžiauninkų santykiai, ne apie ką nors kita. Suprantama, kad ta karta, kuri nesimokė istorijos, negalėjo jos išmokyti ir savo vaikų. Bet tai, manau, keičiasi gerąja linkme.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder