Tokį kelią, kurį iki šios dienos nuėjo Edita Lesauskienė, įprastai vadiname "sėkmės istorija", nors žodžiu "sėkmė" nepasakysi nieko. Juk sėkmės raktas tik iš tolo regisi tas pats: daug darbo, ryžto, atkaklumo, ir galiausiai - saldūs vaisiai, atlygis, džiaugsmas. Kiek įdėjai - tiek sugrįžta, tai žinomos tiesos. Taip yra ar bent turėtų būti, tai teisinga. Ir vis dėlto visuomet, kai perskaitome "sėkmės istoriją", pritrūkstame kažko svarbaus, o gal svarbiausio. To nesudėliosi iš saujos žodžių, nenutapysi spalvomis, nepagrosi iš natų. Kalbėdamas su žmogumi apie gyvenimą, žiūri į abstraktų paveikslą, kurį kiekvienas stebėtojas suprastų savaip. Šiek tiek iš frazių, šiek tiek iš tylos, šiek tiek iš akių blizgesio ryškėja kontūrai. O visa kita - paslaptis. Ir ji pati gražiausia.
Tylus reiklumas
Papasakokite apie savo ištakas: šeimą, gimtinę ir įgimtus talentus.
Gimiau ir augau Kretingoje. Mano mama - medikė, tėtis - ekskavatorininkas. Turiu trejais metais jaunesnę sesę, dabar ji gyvena Vilniuje. Mūsų auklėjimas buvo grįstas reiklumu, skatinimu padaryti geriau ir daugiau negu reikia. Nuo mažens buvau pirmūnė ir perfekcionistė. "Gerai mokykis, nebijok darbo ir būk kukli" - taip trumpai galėčiau apibūdinti tėvų auklėjimo principus ir priesakus.
Ryškaus polinkio į vieną kurią sritį nejaučiau. Kai rinkausi specialybę, nežinojau, ko noriu. Negalvojau apie tai, kokį darbą ateityje norėsiu dirbti. Mokykloje man visi dalykai sekėsi vienodai gerai.
Pasirinkote matematikos studijas Klaipėdoje. Kodėl?
Tuo metu, kai svarsčiau, kur mokytis, turėjau pasiūlymą išvykti studijuoti svetur. Būčiau gavusi studijų stipendiją. Prisimenu, kaip svarstėme kartu su tėvais, ką daryti... Tai buvo prieš 22 metus, nors atrodo lyg vakar. Tėvams kilo abejonių dėl pragyvenimo galimybių. Mūsų šeimoje vyravo realistinis požiūris, loginis mąstymas. Nusprendėme, kad studijuosiu Klaipėdoje.
Įstojau į dvi specialybes: ekonomiką ir taikomąją matematiką. Stojančiųjų į matematiką sąraše nebuvau pirma, galbūt tai ir lėmė, kad pasirinkau būtent šią specialybę. Priėmiau tai kaip iššūkį.
Perfekcionizmas? Ar laikote šią savybę pranašumu?
Dabar jau viską vertinu ramiau. Perfekcionizmas ne visada padeda. Laikui bėgant suvoki, kad siekis visada viską daryti "tobulai" yra nerealus, dažnai vargina ir tave, ir kitus.
Papasakokite apie studijas. Kaip universitetas jus paruošė gyvenimui.
Universitetas negali paruošti gyvenimui. Jis gali duoti gebėjimą naudotis žiniomis. Jis gali mokyti mąstyti. Aš likau patenkinta studijų kokybe, dėstytojais; tuo metu universitete dirbo daug vizituojančių dėstytojų iš Vilniaus, mūsų katedra bendradarbiavo su kitų šalių universitetais.
Kurį dėstytoją prisimenate ryškiausiai?
Jų yra ne vienas... Labai šiltai prisimenu savo magistrantūros ir doktorantūros darbo vadovą Kęstutį Dučinską.
Baigusi universitetą, tapote mokytoja.
Aš labai norėjau kuo greičiau pradėti dirbti. Studijuodama magistrantūrą dirbau matematikos ir informatikos mokytoja "Ąžuolyno" gimnazijoje. Vėliau dar pradėjau dėstyti matematiką Klaipėdos Vakarų verslo kolegijoje. Netrukus tapau kolegijos Bendrųjų mokslų katedros vedėja. Tuo metu jau auginau pirmagimę. Ir tuo pat metu K. Dučinskas pasiūlė studijuoti doktorantūrą bei dėstyti Klaipėdos universitete.
Ar pedagoginis darbas nebuvo prie širdies?
Nepasakyčiau, kad nebuvo prie širdies... Jaučiau grįžtamąjį ryšį iš savo mokinių, jaučiausi mylima. Bet man, siekiančiai viską padaryti labai gerai, tas darbas kainavo per daug energijos.
Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis"
Rašyti komentarą