Džidu Krišnamurtis: "Protas nežino, kas yra laisvė"

Manoma, jog vienuolynas ar ašramas - ideali vieta, o vienuoliai ar jogai - ideali kompanija transcendentiniams potyriams. Teigiama, kad atsiskyrimas nuo sociumo - ideali paskirtis, o šventieji raštai - ideali literatūra ieškantiems tiesos. Bene vienintelis iš dvasinių mokytojų, Džidu Krišnamurtis, nepatarė sekti jokiais autoritetais. Tiesa neturi kelių, o vedliai, ypač minties ir supratimo, žlugdo ieškančiuosius. "Jūs patys turite būti sau mokytojai ir mokiniai, - tvirtino jis, - nes kai tik pradedate kuo nors sekti, jūs liaujatės sekti paskui Tiesą."

1895 m. gegužę Indijoje gimė filosofas, oratorius, rašytojas Džidu Krišnamurtis.

Nugrimzdęs savyje

Džidu Krišnamurtis gimė Indijos pietuose, mažame miestelyje Madanapale. Dėl jo gimimo dienos biografai nesutaria. Minima ir 1895 m. gegužės 4, ir 11, ir 12 diena, ir 1986 m. gegužės 25 d.

Džidu tėvai buvo pamaldūs induistai brahmanai, kalbėję telugų kalba. Tėvas Džidu Narianja (Jiddu Narayaniah) tarnavo britų kolonijinėje administracijoje. Motina Sandživama (Sanjeevamma) mirė, kai Džidu buvo dešimt metų. Iš viso tėvai susilaukė vienuolikos vaikų, bet tik šeši iš jų užaugo.

1903 m. Džidu šeima apsigyveno Kadapoje netoli Madraso (Čenajaus). Čia Krišnamurtis susirgo maliarija. Po metų mirė jo mama ir sesuo. Džidu augo paliegęs, jautrus, nugrimzdęs savyje.Meri Latjens (Mary Lutyens) - biografė, asmeniškai pažinojusi Krišnamurtį, rašo, jog berniukas buvo laikomas protiškai neįgaliu, kad mokykloje jį mušdavo mokytojai, o namuose - tėvas.

Savo atsiminimuose apie vaikystę, kuriuos užrašė būdamas 18-metis, Džidu sako, jog būdamas vaikas jis nemąstė ("mintys, vaizdiniai ir asociacijos nekildavo"), tik stebėjo ir klausėsi. Jis užsimena ir apie "bendravimo" su anapusybėn išėjusiomis mama ir seseria patirtį.

Teosofų viltis

1909 m. Džidu tėvas su vaikais persikėlė į Ajarą, kur gavo darbą Teosofų draugijoje*. Čia jį pastebėjo bendruomenės narys anglas Čarlzas Vebsteris Ledbiteris (Charles Webster Leadbeater), buvęs anglikonų dvasininkas, domėjęsis okultizmu. Č. Ledbiteris, laikęs save aiškiaregiu, rašė, jog berniuko aura buvusi "be mažiausios egoizmo žymės". Teosofai ėmė globoti ir ruošti Džidu kaip būsimą "pasaulio Mesiją".

Po metų Ani Bezant (Annie Besant), irgi anglė teosofė, oratorė ir rašytoja, įteisino Džidu ir jo brolio Nitjanandos (Nityananda) globą. Iki tol laikytas nemokytinu, jau keturiolikmetis Džidu per keletą mėnesių išmoko rašyti angliškai. Jam buvo parengta speciali ugdymo programa ir dienotvarkė, įskaitant sporto treniruotes, meditaciją, jogą ir religijos pamokas. Sportas Džidu buvo arčiausiai širdies, o teorinės žinios sekėsi prasčiausiai, išskyrus kalbas. Po keleto nesėkmingų bandymų jaunuolis atsisakė minties studijuoti universitete, tačiau savišvietą tęsė: savarankiškai skaitė Šventąjį Raštą, Dostojevskį, Nyčę etc.

1912 m. berniukų tėvas kreipėsi į teismą, norėdamas susigrąžinti sūnus, tačiau nesėkmingai. Globos teisės buvo paliktos A. Bezant.

Teosofų draugija buvo pervadinta Rytų žvaigždės ordinu. Džidu su savo broliu bei mokytojais teosofais keliavo po Europos šalis, o pasibaigus I pasauliniam karui, - ir po visą pasaulį. Krišnamurtis skleidė žinią apie Ordino filosofiją, tikslus ir misiją.

Projekto žlugimas

1922 m. rugpjūtį Džidu susirgo. Jį ėmė kamuoti stiprūs kaklo skausmai, dėl kurių negalėjo ryti, kalbėti, jis karščiavo, būklė vis blogėjo. Būdamas beveik be sąmonės, patyrė mistinius išgyvenimus, kuriuos vėliau apibūdino kaip visa gydančios šviesos, džiaugsmo, grožio ir meilės pojūtį. Tokie potyriai jį aplankys dar ne kartą.

1925 m. lapkritį nuo džiovos mirė Džidu brolis Nitjananda. Šis įvykis sudaužė Krišnamurčio iliuzijas, susijusias su teosofija. Nuo tol jis vis mažiau vartojo Ordino terminologiją, o jo aptariamos temos darėsi vis abstraktesnės: kančia, mirtis, tiesos pažinimas, laisvė...

1929 m. Omene (Nyderlandai) tūkstantinei auditorijai Krišnamurtis pareiškė paleidžiantis organizaciją, kuri buvo sukurta specialiai jam. "Tiesa - tai šalis, kurioje nėra kelių, ir jūs negalite priartėti prie jos nei per kokią nors religiją, nei per kokią nors organizaciją." Tiesa begalinė, bekraštė, ji negali būti pasiekiama organizuotai, aiškino oratorius.

Teosofų puoselėtas "Pasaulio Mesijo" projektas žlugo. Krišnamurtis pareiškė turintis tik vieną tikslą: išlaisvinti žmogų iš visų apribojimų, kurie varžo savivoką. "Aš trokštu, kad žmonės mane suprastų - tam, kad taptų laisvi, o ne tam, kad iš manęs sukurtų narvą, religiją ar sektą."

Krišnamurtis teigė nenorįs turėti sekėjų ir neketinąs puoselėti nei naujos teorijos, nei organizacijos. "Kai tik pradedate kuo nors sekti, jūs liaujatės sekti paskui Tiesą", - aiškino jis.

Nors filosofas visą gyvenimą viešai dalijosi savo įžvalgomis, dalyvavo diskusijose, kalbėjo, rašė, jis nekvietė priimti jo patirtį kaip orientyrą ir tikino žmones eiti savuoju tiesos pažinimo keliu: mąstyti laisvai, švariai - neprisirišant prie nuomonių, teorijų, vakarykščių žinių. "Pamirškite viską, ką žinojote apie save iki šiol; pamirškite viską, ką iki šiol apie save pagalvojote." Pradėkite nuo nulio, nuo nieko.

Pabaiga

1930 m. Krišnamurtis įsikūrė JAV ir į gimtąją Indiją grįžo tik 1947 m. rudenį. Čia taip pat skaitė paskaitas, asmeniškai bendravo su žinomais induizmo, budizmo atstovais, tarp jų (tuomet dar jaunu) Dalai Lama XIV ir premjeru Džavacharlalu Neru.

7-ojo dešimtmečio pradžioje filosofas susipažino su JAV fiziku Deividu Bomu (David Bohm), nagrinėjusiu kvantinės teorijos idėjas, neuropsichologiją, sąmonės psichologiją. Jų dialogai sulaukė atgarsio mokslo visuomenėje, o draugystė tęsėsi ketvirtį amžiaus.

Gyvenimui baigiantis, Krišnamurtis patvirtino tą pačią mintį: kad kiekvieno žmogaus Tiesos paieškos yra individualios. Niekas, sakė, jis, - nei jo bendraminčiai, nei kiti, - taip ir nesuprato, kas gi nutiko Krišnamurčiui. Jis pridūrė, kad jokio mokymo perduoti neįmanoma. Toji "nemirtinga energija", kuri vedusi jį per gyvenimą, "išnyks kartu su Krišnamurčio mirtimi", sakė filosofas.

Krišnamurtis mirė 1986 m. vasario 17 d., būdamas 90 metų, JAV. Jo pelenai išbarstyti trijose šalyse, kuriose gyveno: Indijoje, Anglijoje ir JAV.

Citatos

Kai save vadini indu ar musulmonu, ar krikščioniu, ar europiečiu, ar bet kuo kitu, tai prievarta. Žmogus, kuris bando suprasti, kaip randasi prievarta, nepriklauso jokiai šaliai, jokiai religijai, politinei partijai; jis bando suprasti visą žmoniją.

Laisvė atsiranda tik tada, kai mes suprantame savo kasdienį mąstymo būdą, pripažįstame savo žiaurumo faktą, beširdiškumą ir abejingumą, žinome apie savo milžinišką egoizmą.

Išmintis yra savęs pažinimas. Negalite savęs pažinti, jei nepažvelgsite į save ir neišvysite, kas iš tikro esate, be jokių iškraipymų, be jokio noro keisti.

Bet kokie autoritetai, ypač minties ir supratimo, yra destruktyvūs. Lyderiai kenkia sekėjams, sekėjai žlugdo lyderius. Turite būti savo paties mokytojai ir savo paties mokiniai. Be savęs pažinimo nėra pagrindo teisingoms mintims.

Abejokite viskuo, ką kiti laiko būtinu.

Protas niekada nežino, kas yra meilė ir kas yra laisvė.

Suvokimas negimsta iš išorinių hierarchijų ir autoritetų. Jis gimsta žmoguje, švarioje širdyje, tyloje, iš tylos.

Mūsų mąstymas atrodo menkas dėl žodžių. Žodžiai riboja.

Žmogus susikūrė vaizdinius kaip apsauginę tvorą - religinius, politinius, asmeninius. Tų vaizdinių našta, dominuojanti mąstyme, santykiuose, kasdieniniame gyvenime, yra visų negandų priežastis, nes atskiria žmogų nuo žmogaus.

Tiesa yra šalis, kurioje nėra kelių. Jūs negalite jos pasiekti nei per kokią nors religiją, nei per kokią nors organizaciją.

Jūs įpratę matuoti, kiek toli nuėjote, kokia yra jūsų dvasinė būsena. Tai vaikiška. Kas, be jūsų, dar gali žinoti, ar viduje esate gražus, ar bjaurus?

Mūsų veikla grindžiama pažinimu ir todėl - laiku; žmogus visada yra praeities vergas. Mūsų mąstymas apribotas, todėl gyvename nuolatinėje kovoje.

Norėdamas rasti teisingą atsakymą, turi pateikti teisingą klausimą. Tačiau tikriausiai negalite teisingai paklausti, jei klausimas kyla iš baimės, nusivylimo ar vienišumo.

Galima būti toli, labai toli nuo chaoso ir kančios pasaulio; gyventi jame, bet nebūti jo liečiamam.

Protas, apimtas vaizduotės žaidimo, pagimdo painiavą. Todėl protas turi būti švarus ir ramus, tik tuomet išvysite tai, kas nekinta.

Gyvenimas yra grožio pajauta nesiekiant gauti iš to malonumo.

Kai dalykai šalia mūsų įgauna didelę svarbą, mes nuskurstame viduje.

Klausimą apie gyvenimo prasmę kelia tie, kurie nemyli.

Turtai, troškimas įgyti... Šios tuščios pastangos subrandina liūdesio, tuštumos ir pykčio vaisius. Jie naikina meilę. Meilė yra anapus miškų ir kalvų.

* Religinis sąjūdis, susijęs su Rytų tikėjimais, jungiantis budizmo, krikščionybės, okultizmo etc. elementus. Atmetė dogmas, apreiškimą, rėmėsi subjektyvia žmogaus patirtimi, tačiau norėjo sukurti universalią pasaulio religiją. Lietuvoje teosofiją propagavo Vydūnas.