Dr. Arūnas Vaicekauskas: apie kaukės galią

Dr. Arūnas Vaicekauskas: apie kaukės galią

Ką mes žinome apie Užgavėnes? Žiemos išvarymas iš kiemo, pavasario šaukimas, kova su blogiu, kūniškųjų troškimų patenkinimas, pramoga, padedanti atsikratyti žiemos stingulio ir nuobodulio. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas docentas daktaras Arūnas Vaicekauskas, tyrinėjantis paprotinę elgseną ir archajiškus ritualus, papasakojo kur kas įdomesnių dalykų, susijusių su kaukių švente, - pavyzdžiui, kodėl mūsų protėviai Velnią vaizdavo su moters galva ir kas, anot jų, iš tikrųjų sukūrė pasaulį.

Kaukė, kaukas, kaukolė

Užgavėnių kaukės. Ar galime sakyti, jog tai mūsų vidinių darinių atspindžiai, kuriuos šventės metu legaliai išleidžiame pasiganyti, kad nesunaikintų mūsų iš vidaus?

Tokia interpretacija galima, tačiau tai modernių laikų požiūris. Be abejo, keičiantis gyvensenos modeliams, keičiasi ir simbolių interpretacija.

Archajiškose ritualinėse tradicijose kaukės egzistuoja savarankiškai. Tai gyvas fenomenas, gyvenantis savąjį gyvenimą. Tai mūsų laikų žmogui kaukė tėra karnavalinio kostiumo elementas, kuris "kažką vaizduoja" arba "turi simbolinę prasmę".

Ritualinėje tradicijoje užsidėjęs kaukę žmogus tapdavo tuo padaru, kurį ji įkūnijo, ir anaiptol ne perkeltine prasme.

GALIA. "Kaukė turi savarankišką galią, kuri nuo tavęs nebepriklauso. Lengva kažkuo pavirsti, bet gali ir nebeatvirsti. Todėl tai buvo brandaus amžiaus sulaukusių, tam tikrą ritualinės elgsenos patirtį sukaupusių vyrų reikalas", - sako doc. dr. Arūnas Vaicekauskas, tyrinėjantis paprotinę elgseną ir archajiškus ritualus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką jos reiškė mūsų protėviams?

Mirusiųjų pasaulį. Nepaisant to, kad žodis "kaukė" yra naujadaras, jis sugalvotas 20 amžiaus pradžioje, tačiau semantiškai "kaukė" rodo teisinga krytimi - "kaukas", "kaukolė" - į tai, kas už Šio Pasaulio. Tai požemio dvasios, mirusiųjų vėlės.

Sakote, kaukės - tai mirę protėviai. Koks tikslas jas dėvėti?

Užsidėdamas kaukę, žmogus keičia savo prigimtį. Jis jau nebėra jis, jis - kitas. Jis tampa tuo, ką vaizduoja kaukė.

Visų ritualų tikslas visada tas pats - nauda žmogui. Arba jį išgydyti, arba padidinti derlių, garantuoti sėkmingą vedybinę ateitį ir kt. Žemdirbių tautoms buvo aktualu garantuoti gerą pasėlių derlių. Tautose, kurios užsiėmė medžiokle, žvejyba, dominavo kiti siekiai ir kitokios kaukės.

Ritualas - tai kontaktas su tuo, kas už šito pasaulio. Kodėl jo reikia?

Archajiškose religinėse tradicijose mirusieji yra labai svarbūs. Mirusieji gali padėti arba pakenkti - jeigu yra nepatenkinti, jeigu gyvieji ką nors padarė ne taip arba ko nors nepadarė. Jeigu kas nors einasi blogai, gyviesiems reikia išsiaiškinti priežastį, imtis priemonių. Arba apsidrausti prašant užtarimo iš anksto. Todėl labai dažnai ritualai turi kontakto su mirusiaisiais formą.

GIMINYSTĖ. Folkloras ir papročiai rodo, kad beveik visos Europos tautos "įžvelgė" žmogaus ir meškos giminystę. Kailis, gauruotumas - vieni svarbiausių Anapusio būtybių požymių. Ožys - irgi simbolinė nuoroda į anapusinio pasaulio valdovą.Folklorinėje tradicijoje Velnias dažnai pasiverčia Ožiu, o Ožka įvardijama kaip Velnio žmona. "Scanpix" nuotr.

Tai seniausios kaukės nėra demonų simboliai?

Religija laikui bėgant keitėsi. Kaip minėjau, ritualiniame kontekste kaukės turi "realias" galias. Archajiškiausiose religijos formose mes matome tik visatą persmelkiančią galią, kuri dažnai nėra pakankamai personifikuota; matome mirusiųjų dvasias ir tam tikrų galių turinčius žiniuonius - jie gali tiek padėti, tiek pakenkti.

Laikui bėgant galia personifikuojama įvairiausiais pavidalais. Kartu daugėja ir kaukių - vienos ir toliau vaizduoja mirusiuosius, kitos - įvairias dvasias, demonus. Na, o jūsų minėtas demonų išvarymas dažniausiai atsiranda moderniose senųjų ritualų interpretacijose. Taigi seniausia kaukių reikšmė - tai protėvių dvasios. Tai ne demonų, bet mirusių protėvių simboliai.

Daugelyje pasaulio kalbų žodis "kaukė" reiškia protėvį.

Ne tas velnias

Vienų Užgavėnių simbolių prasmė akivaizdi, pavyzdžiui, Giltinės, kitų - nelabai. Kaip Gervė, Meška ar Ožys susiję su protėviais?

20 šimtmečio žemdirbiškų apeigų kontekste gyvūnus vaizdavusios kaukės imitavo kaimo žmogui įprastų gyvūnų elgseną. Tačiau zoomorfinių personažų kilmės kontekste gyvūnus vaizdavusios kaukės sietinos su itin archajiškais vaizdiniais - kai žmogus savo protėviams suteikdavo zoomorfinį pavidalą.

Kodėl jį suteikdavo - atsakyti sudėtinga. Galbūt žmogus tikėjo, kad "susigiminiavus" su gyvūnais išskirtinės jų savybės - jėga, narsa, geras regėjimas, gudrumas ir kt. - pereis palikuonims?

Pavyzdžiui, mūsų protėvių valdančiosios dinastijos toteminis gyvūnas buvo vilkas. Gervė visuomet iškyla vedybiniame kontekste, nors tiksliai nėra aišku kodėl. Folkloras ir papročiai rodo, kad beveik visos Europos tautos "įžvelgė" žmogaus ir meškos giminystę. Mešką su anapusio pasaulio simbolika sieja ir kitos semantemos - gauruotas kailis ar giminystė su Anapusio valdovu.

Kailis, gauruotumas - vieni svarbiausių Anapusinio būtybių požymių. Ne veltui būtinas persirengėlio kostiumo elementas - vilna į išore išversti kailiniai.

Ožys ar Ožka - irgi simbolinė nuoroda į anapusinio pasaulio valdovą.

Velnią?

Taip, Velnią. Folklorinėje tradicijoje Velnias dažnai pasiverčia Ožiu, o Ožka įvardijama kaip Velnio žmona.

Taip pat ir antropomorfinių kaukių, lietuviškoje tradicijoje paprastai vadinamų svetimtaučių vardais - Žydo, Vengro, Čigono - semantinis vaizdinys yra artimas folkloriniam Velnio paveikslui. Šių personažų raišumas, kuprotumas - būdingas anapusinių būtybių požymis.

Senosios mūsų protėvių religijos Velnias - tai ne tas velnias, kokį mes dabar įsivaizduojame?

Dėl krikščionybės įtakos Velnio įvaizdis visiškai pasikeitė. Mūsų protėviams Velnias buvo požemių pasaulio valdovas. Jo žinioje buvo turtai bei Žinojimas. Griausmavaldis Perkūnas buvo karinės aristokratijos, o štai Velnias - žynių luomo globėjas.

Velnias globojo žynius?

Taip. Todėl, kad anapusinio pasaulio žinioje buvo ne tik gyvybinės augimo galios, bet ir Žinojimo bei Išminties galia.

Kodėl moteris siejama su Velniu?

Nes Moteris mitiniame kontekste yra Žemės atitikmuo.

Kaip žemė, taip ir moteris teikia gyvybę. O Žemė semantiškai priklauso Velniui pavaldžiai žemutinei visatos sričiai.

Mitinėse sakmėse, pasakojančiose apie pasaulio sukūrimą, minima, kad Dievas, kurdamas Moterį ir Velnią, esą sumaišęs jų galvas. Todėl Moteris esanti su Velnio galva, o Velnias - su Moters galva.

Mitinės pasaulėžiūros vaizdiniai dažniausiai nusakomi per porinį supriešinimą. Todėl vyrai, skirtingai nei moterys, yra siejami su viršutine visatos sritimi ir dešine puse. Moterys - su žemutiniu pasauliu ir kaire puse. Iš čia ir posakis - "eiti į kairę", - juokiasi.

- Patriarchalinis indoeuropiečių visuomenės pobūdis sąlygojo, kad aristokratams priskiriame "mėlyną" kraują. Gimus berniukams iki šiol dovanojame mėlynos spalvos drabužėlius. Kodėl vyriška spalva laikoma mėlyna? Nes tai dangaus spalva.

Kodėl moterys siejamos su raudona?

Todėl, kad tai gyvybės spalva, kraujo spalva.

Taigi moterys neturėtų įsižeisti, kai jas sieja su Velniu? Šis personažas, įvaizdis mūsų protėviams neįkūnijo blogio?

Požemio dievai nebuvo blogesni ar mažiau galingi už dangaus dievus. Tvarka buvo tokia: viršuje - dangaus Dievas ir jo pagalbininkas (galbūt sūnus) Perkūnas, apačioje - požemių pasaulis su savo valdovu Velniu. Tai lygiaverčiai pasauliai, tarp kurių - žmogus. Jam reikėjo sugyventi ir su vienu, ir su kitu. Globos bei pagalbos laukdavo iš abiejų. Tačiau į požemių pasaulį kreiptis buvo naudingiau, nes pastarojo žinioje - žemė, augimo galios, turtai, kitaip sakant, žemiški ir labiau apčiuopiami dalykai, - juokiasi.

- Baltų sakmės, pasakojančios apie pasaulio kūrimą, nemini Dievo ir Velnio priešiškumo.

Taigi ši priešprieša nėra pirmapradė, ji atsirado vėliau. Kodėl Dievas ir Velnias, arba Dangus ir Žemė, Vyras ir Moteris, susipyko?

Žiūrėkime į senuosius indoeuropietiškuosius mitus. Vienas svarbiausių vedų dievų Indra - audros, perkūno, karo dievas, kuris atitinka mūsų Perkūną, susipyksta su Vritra, kuris laikė pagrobęs pasaulio vandenis. Kitas Indros priešas - Vala, atitinkantis mūsų Velnią, uoloje paslėpė karves. Indra su jais kovoja, kad išlaisvintų upių tėkmę ir galvijus. Baltų mitai panašiai byloja, kad Velnias pavogęs Perkūno (Dievo arba jo artimiausio pagalbininko, ar net sūnaus - esama įvairių interpretacijų) dukterį. Už tai Perkūnas persekioja Velnią ir kėsinasi jį nutrenkti žaibu.

Pavojingi žaidimai

Kodėl per Užgavėnes vyrai persirengia moterimis, ir atvirkščiai?

Ritualinėje žemdirbių tradicijoje persirengdavo tik vyrai. Moterys lietuviškame kaime gausiau persirenginėja tik nuo 20 amžiaus 3-4 dešimtmečio. Iki tol kaimo bendruomenėse persirengėlių vaidinimuose nedalyvaudavo nei moterys, nei vaikai, nei jaunuoliai. Persirengėliai buvo tik brandaus amžiaus vyrai.

Kodėl?

Todėl, kad tai pavojingas užsiėmimas. Kaukė, kaip minėjau, turi savarankišką galią, kuri nuo tavęs nebepriklauso. Lengva kažkuo pavirsti, bet gali ir nebeatvirsti. Todėl tai buvo brandaus amžiaus sulaukusių, tam tikrą ritualinės elgsenos patirtį sukaupusių vyrų reikalas.

Kodėl jie taip rizikuodavo? Tokia misija?

Sunku pasakyti... Nuo ritualinių veiksmų "sėkmės" priklausydavo gyvųjų gerovė. Persirengėliai atlieka tam tikrus veiksmus, sako linkėjimus, kurie turi magišką galią. Už tai jie visada yra apdovanojami. Nepriimti, neįsileisti persirengėlių negalima. Yra žinoma nutikimų sodybose, kai neįleisti persirengėliai prikrėtė visokių eibių: ir vežimą ant stogo užkėlė, ir kaminą užkimšo, ir šiaudų į šulinį primetė.

Baisumas - moderni sąvoka

Minėjote, kad ritualų tikslas - nauda žmogui. Kas nenaudinga, nebeatlieka savo funkcijos, turėtų natūraliai nunykti. Kodėl iki šių dienų išliko poreikis švęsti Užgavėnes ir dėtis tas baisias kaukes?

Baisumas - moderni sąvoka. Simbolika įvairiais žmonijos raidos etapais yra permąstoma ir aktualizuojama, paveldas adaptuojamas pagal poreikius. Čia daugiau pasakytų psichoanalitikas, kodėl yra tas poreikis tapti kitkuo nei esi (o su kauke tampi kitkuo). Tai galima interpretuoti kaip galimybę daryti tai, ko negali daryti realiame gyvenime. Išlaisvinti viduje susikaupusią energiją, kuri visuomenėje šiaip jau nėra priimtina ir toleruojama, nes grasina moraliniais pavojais. Prisiminkime miesto karnavalus, ypač Italijoje: persirengiama kaliniais, prostitutėmis ir panašiai. Nes kaukė - tai ne aš: galiu daryti, ką noriu.

Mūsų protėviai tai, kas nežinoma, kas ne iš šio pasaulio, įsivaizdavo esant išorėje - danguje, po žeme. Psichoanalitikai perkėlė tai į pasąmonę. Dangus ir pragaras dabar mumyse, ir visos kaukės - iš mūsų. Bet nuo to nepalengvėjo.

Visais laikais žmonės bando paaiškinti pasaulį. Ir realų, ir tą, kurio nepažįsta.

Protėviai, matyt, buvo laimingesni, jeigu sakė, kad ne toks Velnias baisus.

Laimingesni ar ne - interpretuoti galima įvairiai. Aš esu mokslininkas, tyrinėju istorinę medžiagą, faktus, bet netgi mokslinės hipotezės yra dirbtiniai konstruktai. Kartais po ilgo kruopštaus darbo prieini pagrįstą išvadą, bet vienas naujas faktas gali ją apversti aukštyn kojomis ir priversti suabejoti visais kitais.

Visada lieka daug klaustukų. Iš vieno gauto atsakymo iš karto iškyla kiti klausimai. Kuo daugiau žinai - tuo mažiau supranti.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder