Daugumos iš jų neišliko net vardai. Net ir tų, kurios pasauliui davė didelius vyrus.
Algirdo mama
Virtualiuose genealogijos žinynuose ir enciklopedijose rasime, jog Gediminas, Algirdo tėvas, esą turėjęs tris žmonas: Vindą (ar Vidą) iš Kuršo, Jaunę ir Olgą iš Smolensko. Iš pastarosios Riurikaičių kraujo moters ir kildinami kunigaikščiai Kęstutis bei Algirdas, iš kurių vėliau gimė Vytautas ir Jogaila.
Šiuolaikiniai istoriografai šių žinių apie Gedimino žmonas nepriima už gryną pinigą. Jos, sako, tėra hipotetinė versija, pasklidusi jau 19 amžiuje iš vieno žmogaus - tautosakos tyrinėtojo Teodoro Narbuto knygų. Jos autorius rėmėsi legendomis ir savo spėlionėmis. Pasak istoriko Rimvydo Petrausko, autentiški šaltiniai nemini jokių Gedimino žmonų.
Taigi kas buvo Algirdo mama, iš tiesų nežinome. Laikai tokie seni, jog nėra patikimų šaltinių, kuriais būtų galima kliautis. Metraštininkams rūpėjo užfiksuoti vyrus, o moterys... 13-14 a. šaltiniai apskritai nemini jų vardų (išimtis - Mindaugo žmona Morta, kuri buvo krikščionė).
Ką gi žinome apie Lietuvos princeses ir jų likimą? Kai kurių atminimą išsaugojo jų įkurti vienuolynai ir globotos bei remtos bažnyčios... arba tik legendos.
Aigustė ir seserys
Didysis valdovas Algirdas turėjo penkias seseris: Danutę, Aldoną, Aigustę ir dar dvi, kurių išliko tik krikščioniški vardai - Marija bei Marija Eutemija. Visos jos buvo ištekintos į užsienius, kur, be vyro, turėjo priimti ir kitą tikėjimą (katalikišką arba stačiatikišką), ir naują vardą.
MEDINIS. Rusų dailininko A. Voscecovo paveiksle pavaizduota, kaip atrodė Kremlius tuo metu, kai čia atitekėjo Aigustė Gediminaitė: gyvenvietė buvo medinė, ką tik buvo pastatyti akmeninis Uspenjės soboras, Šventojo Jono Laiptininko cerkvė su varpine ir Arkangelo katedra.
Vyriausioji Gedimino dukra Danutė maždaug 14 metų amžiaus buvo išleista už Mazovijos kunigaikščio. Pakrikštyta Elzbietos vardu.
Aldona, 15 ar 16 metų, ištekinta už lenkų karalaičio Kazimiero. Pakrikštyta Ona (Ana).
Gedimino dukra, gavusi krikščionišką Marijos vardą, buvo ištekinta už Tverės kunigaikščio, bet netrukus liko našlė (vyrą nužudė) ir visam gyvenimui užsidarė vienuolyne.
FUNDATORĖ. Spaso vienuolyną Kremliuje (čia matote 18 a. graviūrą) įkūrė Aigustė Gediminaitė. Jos lėšomis 1345 m. buvo ištapyta cerkvė. Aigustė Gediminaitė čia buvo palaidota.
Aigustė turėjo vos 13 metų, kai buvo išvežta į Maskvą. Pakrikštyta Anastazija ir atiduota į marčias Ivanui Kalitai (Jonui Pinigmaišiui). Aigustės sutuoktinis, vyriausias Kalitos sūnus Simeonas Išdidusis, tuo metu tebuvo sulaukęs 16 metų. Lietuvaitė Maskvoje pagimdė tris vaikus, du sūnūs mirė mažiukai, išgyveno tik dukra. Aigustė mirė 25 metų, pakirsta maro. Palaidota Spaso vienuolyne, kurį pati ir įkūrė. Šiame vienuolyne buvo rengiami dvasininkai, krikštijami valdovų vaikai ir laidojami kunigaikščiai (kol nekropolio funkcijas perėmė Arkangelo katedra ir Viešpaties atsimainymo (Voznesenskio) vienuolynas). Stalino paliepimu 1933 m. Spaso vienuolynas buvo sunaikintas, sarkofagai užpilti. Vienuolyno vietoje pastatyti tualetai, bufetai ir rūkyklos.
Dukros
Princesių vedybos buvo ne asmeninės laimės, o šalies likimo klausimas. Karai su kryžiuočiais - esminis viduramžių Lietuvos gyvenimo apibūdinimas. Ordiną rėmė visa Vakarų Europa, tad Lietuvai teko ieškoti resursų Rytuose. Algirdas tęsė savo tėvo Gedimino politiką ("Visa Rusia turi priklausyti Lietuvai"*) ir stiprino LDK valdžią rusėnų (dabartinių baltarusių ir ukrainiečių) žemėse.
Algirdas tuokėsi du kartus: abu su rusėnėmis. Pirmoji žmona buvo Vitebsko kunigaikštytė Marija. Ši santuoka leido Lietuvos valdovui po uošvio mirties paveldėti Vitebsko kunigaikštystę: Marija buvo vienturtė. Teritorijos valdos perėjo lietuviams beveik 500 metų.
ARKANGELO katedra (matoma kairėje), nutapyta 1797 m. italo Džiakomo Kvarengio (Giacomo Quarenghi).
Daugiau žinių likę apie antrąją Algirdo žmoną - Jogailos motiną, Julijoną. Jos tėvą, Naugardo, Vladimiro ir Tverės kunigaikštį, kovose su Maskva jos galybės užuomazgoje rėmė dar Gediminas. Nuo tada Tverės didieji kunigaikščiai ir pradėjo orientuotis į LDK, o ne į Maskvą. (Julijonos tėvą nužudė Ordos totoriai.)
Nors Julijona buvo krikščionė, visų sūnų vardai - lietuviški:Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Kaributas, Karigaila, Lengvenis, Vygantas... Vaikai gimė Vilniuje arba Trakuose. Po Algirdo mirties Julijona užsidarė vienuolyne. Paplitusi nuomonė, kad Julijona - Kęstučio mirties kaltininkė, tačiau istorikai dėl to neturi vienos nuomonės.
Kas žinoma apie Algirdaites? Įvairūs šaltiniai mini skirtingus vardus: regis, Kunigunda, kuri lenkų vadinama Kena, buvo išleista už Pomeranijos hercogo, Vilgaidė ištekėjo už Meklenburgo kunigaikščio, Elena nutekėjo į Maskvą ir Vladimirą, Aleksandra - į Mazoviją, Eufrozina - į Riazanę... Dvi dukros, kurių vardai nežinomi, spėjama, ištekėjo už Mykolo Žygimantaičio, kuris buvo kandidatas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą.
Ringailė
Kas buvo Vytauto ir kitų Kęstučio vaikų motina, byloja garsi Lietuvos legenda apie tai, kaip kunigaikštis pamilęs ir vedęs pagonę Birutę, atsivežęs ją iš Palangos į Trakus. Ši istorija aprašyta 16 a. pradžioje Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade (Bychovco kronika). Ar tai tiesa? Kai kurie mokslininkai, kaip antai filosofas Vytautas Ališauskas, tuo abejoja: nėra įrodymų. Istoriniuose šaltiniuose toks vardas šalia Vytauto neminimas. Istorikas Rimvydas Petrauskas atkreipia dėmesį, kad iki krikščioniškoje Lietuvoje nei žmonų, nei motinų vardai neminimi, jeigu jos nebuvo krikštytos, tačiau pritaria, kad padavimas apie Birutę - tik padavimas, ir Vytauto motinos vardo iš tiesų nežinome.
Šaltiniai mini penkis Vytauto brolius ir tris seseris. Viena jų, Miklausė, pakrikštyta Marija, nutekėjo į Tverę. Kita, Danutė,pakrikštyta Ona, buvo išleista už Mazovijos kunigaikščio Janušo I Senojo. Ringailė buvo išimtis: ji ištekėjo už katalikų dvasininko Henriko, kuris dėl meilės lietuvaitei pametė galvą ir net paaukojo vyskupo pareigas. Istorikės dr. Anelės Butkuvienės duomenimis ("Garsios Lietuvos moterys"), jiedu susitikę kryžiuočių pilyje ir po dviejų savaičių susituokę Marienburge. Netrukus po vestuvių Henrikas buvo nunuodytas.
Sofija
Sofiją, vienturtę dukrą, gimusią ir užaugusią Trakuose, Vytautas išleido už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I. Dvidešimtmetės nuotakos uošviu tapo Dmitrijus Donietis (jam valdant, Maskva ėmė vyrauti Rusioje).
Anot metraštininkų, Vytautas rašęs Kryžiuočių ordinui: "Turėjaus mergaitę, savo dukrelę, ir ant jos neturėjau savo valios, kad būčiau galėjęs atiduoti ją kam norėdamas, o prašė mane labai. Jie draudė man ir privertė mane, kad aš jos neišleisčiau (už vyro), bijodami, kad per ją neįsigyčiau draugų." Jie - tai Jogaila su Skirgaila.
SOFIJA. Viešpaties atsimainymo (Voznesenskio) vienuolyno katedra tradiciškai buvo skirta laidoti valdovėms moterims. Čia tarp Riurikaičių ir Romanovų dinastijų moterų ilsėjosi ir Vytauto dukra. Vienuolynas 1929 m. buvo sugriautas. Išlikęs didžiosios kunigaikštienės Sofijos Lietuvės sarkofagas dabar saugomas atstatytos Arkangelo katedros kriptoje. 2002 m. padaryta jos antropologinė rekonstrukcija.
Tuo tarpu Vytautas tęsė Gedimino ir Algirdo "visų rusų žemių nukariavimo politiką". Jis paėmė Smolenską, ir LDK sienos priartėjo prie Maskvos; pasikėsino į Pskovą, kuris buvo Maskvos įtakos zonoje, grėsmę pajuto Naugardas... Šių žemių valdytojai Sofijos vyrą, Maskvos kunigaikštį spaudė prie sienos, ir Vytauto žentas atsuko ginklą į uošvį. Jie ne kartą susitiko mūšio lauke, tačiau nė karto nestojo į kovą. Viskas baigdavosi derybomis. 1405-1408 m. šį karą užbaigė jųdviejų sudaryta Ugros taika.
Sofija pagimdė devynis vaikus, iš jų išgyveno tik keturios dukros ir vienas sūnus, būsimas Vasilijus II Tamsusis. Vytauto žentas testamentu paskelbė uošvį savo nepilnamečio sūnaus globėju po jo mirties, kitaip tariant, regentu.
Po vyro Vasilijaus I mirties (arba nužudymo) Vytautaitei ir jos sūnui teko daug ištverti, tačiau ji nepasidavė. Likusi našlė su 10-mečiu sosto paveldėtoju, vyro giminaičių buvo ištremta iš Maskvos, bet, padedama savo tėvo, sugebėjo sugrįžti į valdžią. Niekas iš jos varžovų tuomet nesiryžo kelti balso prieš Lietuvą.
Kai Vytautas mirė, užvirė žiauri kova dėl sosto. 1446 m. keli dalinių rusų kunigaikštysčių valdovukai suėmė Vytauto vaikaitį ir išdūrė jam akis (todėl jis ir buvo pramintas Tamsiuoju). Jį ir jo žmoną ištrėmė iš Maskvos. Sofija ir vėl nepasidavė: ji sugebėjo atkovoti sostą sūnui ir tapti regente. Vytautaitė suėmė pavaldinius į nagą. Apie šią moterį daug pasako faktas, kad ji pati vadovavo Maskvos gynimui nuo totorių.
Anot prof. Igno Jonyno, Sofija "žybtelėjo Rusijos istorijoje kaip iki tol nematytas meteoritas". Ji nebuvo tik kukli palikuonių gimdytoja: ji darė savo įtaką valdydama Maskvą.
Sofija mirė perkopusi aštuoniasdešimtmetį ir buvo palaidota Kremliaus vienuolyne, Dangun žengimo cerkvėje, kur iki 18 a. vidurio buvo laidojamos didžiosios kunigaikštienės bei carienės.
Visi Kremliaus ansamblio vienuolynai bei cerkvės buvo nugriauti bolševikų. Arkangelo katedra, kurioje 1340 m. buvo palaidotas Ivanas Kalita, jo vaikaičiai, paskutinis iš valdovų - imperatorius Petras II (1730 m.), susprogdinta 1928 m. Menotyrininko Nikolajaus Pomerancevo rūpesčiu prieš tai sarkofagai buvo perkelti į Viešpaties atsimainymo (Voznesenskio) vienuolyną. N. Pomerancevas, kuris gelbėjo meno kūrinius kiek galėdamas, 1934 m. buvo suimtas ir ištremtas.
Kas buvo Sofijos mama? Istorikai ginčijasi, kiek žmonų turėjo Vytautas. Prof. Igno Jonyno teigimu, dvi: lietuvę Oną Sudimantaitę ir Julijoną. Amžininkai šaltiniuose kelis kartus Oną nurodo kaip Sofijos motiną. Rusų ir lenkų istorikai dažniausiai Oną kildina iš Smolensko.
Jogailaitės
Lietuvos valdovų dukros būdavo ištekinamos 14-15 metų. Dvidešimtmetės jau buvo laikomos "pernokusiu vaisiumi". Išimtis - Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukros: Izabelė ištekėjo 20 metų ir tapo Vengrijos karaliene, Sofija tapo Braunšveigo-Liuneburgo hercogiene tik 34 metų, Kotryna ištekėjo būdama 36-erių už Švedijos karaliaus, Ona - 53 metų už Stepono Batoro.
KOTRYNA, prieš tapdama Švedijos karaliene, gyveno įkalinta šioje pilyje ketverius metus. Čia pagimdė ir būsimą Lietuvos sosto įpėdinį.
Kotryna buvo jauniausia ir gražiausia, bet jos brolis Žygimantas Augustas ilgai rinkosi svainius, juolab kad norinčiųjų po jo mirties atsisėsti į LDK sostą buvo nors vežimu vežk. Kotrynos norėjo ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (Hohencolernas), ir maskvėnas Ivanas Rūstusis, ir net Anglijos karalius Henrikas VIII (žmonų kirsdintojas) domėjosi...
Galiausiai Žygimanto Augusto pasirinkimu Kotryna ištekėjo už Jono Vazos Vilniaus katedroje. Suomių istoriko prof. Larso Erksono Volkės (Lars Ericson Wolke) duomenimis, caras Ivanas Rūstusis planavo Kotryną pagrobti, tačiau jam nepavyko. Po to, kai Žygimantas Augustas mirė, Ivanas Rūstusis pretendavo į sostą argumentuodamas, jog turi Gediminaičių kraujo: jis buvo Sofijos Vytautaitės proanūkis.
Ištekėjusi Kotryna pateko į kitus spąstus: jos vyro brolis įkalino jaunavedžius Gripsholmo pilyje prie Melareno ežero. Čia jai teko praleisti ketverius metus. Nelaisvėje gimė trys vaikai. Galiausiai pora buvo išlaisvinta, tapo Švedijos karaliais, o jų sūnus Zigmantas Vaza, per Kotryną susijęs su Gediminaičiais ir Jogailaičiais, pradėjo ATR valdovų Vazų dinastiją...
JADVYGA Jogailaitė, 17 metų ištekinta už Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo, pasak metraštininkų, gailiai verkė per vestuves. 17 metų ji gyveno šioje pilyje ant kalvos (420 m virš jūros lygio).
* Šią frazę per derybas su Šventosios Romos imperija (1385 m.) ištarė kažkuris iš Gediminaičių, manoma, Kęstutis. Rusia - kultūrinis-istorinis regionas, egzistavęs Rytų Europos lygumos teritorijose, kurios šiuo metu apima europinę Rusijos dalį, Baltarusiją, šiaurinę pusę Ukrainos, pietrytinį Lenkijos pakraštį. Etninė grupė - rytų baltai, vėliau - juos asimiliavę rusėnai (rytų slavų protėviai).
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą