Didžiosios meilės istorijos: Ivanas Turgenevas ir Polina Viardo

Didžiosios meilės istorijos: Ivanas Turgenevas ir Polina Viardo

Jų santykiai - viena iš dramatiškiausių ir ilgiausių meilės istorijų. Bet teisingiau būtų sakyti, kad tai tik vieno žmogaus, Ivano Turgenevo, meilės istorija. 40 metų didysis rusų rašytojas buvo amžinas šeimos draugas, gyveno „ant svetimo lizdo kraštelio“, šonas prie šono su operos žvaigždės Polinos Viardo (Pauline Viardot) vyru. Gyvenimą tėvynėje ir asmeninę laimę šeimoje jis iškeitė į beaistrę savo mylimosios draugystę ir net būdamas senyvo amžiaus buvo pasirengęs sekti paskui ją į pasaulio kraštą.

I.Turgenevas buvo pirmą kartą pristatytas P.Viardo 1843 metų lapkričio 1 dieną kaip „rusas dvarininkas, geras šaulys, malonus pašnekovas ir prastas eiliuotojas“. Negalima sakyti, kad tokia rekomendacija jam padėjo rasti laimę: pati Polina vėliau sakė, kad būsimojo rašytojo neišskyrė iš naujų pažįstamų ir jos talento gerbėjų būrio. Užtat jaunasis I.Turgenevas, kuriam tada sukako 25 metai, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo 22 metų dainininkę, atvykusią į Sankt Peterburgą su Paryžiaus Italų opera. Tuo metu visa Europa žavėjosi jos talentu, ir net nepatraukli P.Viardo išvaizda nemenkino puikios artistės šlovės. Amžininkai pasakodavo, kaip primadonai pradėjus dainuoti, salėje tarsi žybtelėdavo kibirkštis, publiką apimdavo tikra ekstazė ir dainininkės išvaizda nebetekdavo reikšmės. Pasak kompozitoriaus K.Sen Sanso (Camille Saint Saens), P.Viardo balsas buvo kartus kaip aitrusis apelsinas, sukurtas tragedijoms ir eleginėms poemoms. Scenoje ji žavėjo operiniu dainavimu, o per muzikinius vakarus klausytojus pavergdavo puikiai skambindama rojaliu - mokslai pas Ferensą Listą (Ferencz Liszt) ir Frederiką Šopeną (Frederic Chopin) nepraėjo veltui. „Gerai dainuoja, prakeikta čigonė!“ - išgirdusi jos dainavimą, ne be pavydo pripažino I.Turgenevo motina.

Paradoksalus patrauklumas


Neišsiskiriančios išvaizdos gunktelėjusi moteris išpūstomis akimis iš tiesų kai kuo priminė čigonę; pietietiškus bruožus ji paveldėjo iš tėvo, ispano dainininko Manuelio Garsijos (Manuel Garcia). „Ji beviltiškai negraži, bet jei pamatyčiau ją antrą kartą, būtinai įsimylėčiau“, - kalbėjo vienas belgų dailininkas apie dainininkę jos būsimam vyrui Luji Viardo (Louis Viardot). Su menotyrininku, kritiku ir Paryžiaus Italų operos direktoriumi Poliną supažindino Žorž Sand (George Sand). Pačiai rašytojai keturiasdešimtmetis Luji atrodė neįdomus „kaip naktinė kepuraitė“, bet ji geriausiais sumetimais rekomendavo jį jaunajai draugei kaip jaunikį. Dainininkės visiškai apžavėta, Ž.Sand įamžino ją romane „Konsuela“, atkalbėjo nuo santuokos su rašytoju ir poetu Alfredu de Miusė (Alfred de Musset) ir vėliau užmerkė akis į jau ištekėjusios Polinos romaną su savo sūnumi. O temperamento talentingai dainininkei netrūko: jaunystėje jos pirmoji meilė buvo F.Listas, iš kurio Polina ėmė fortepijono pamokas, vėliau ji žavėjosi kompozitoriumi Šarliu Guno (Charles Gounod), kuriam jos pavyduliavo I.Turgenevas. Kiti ponios Viardo romanai yra nežinomi, bet, sprendžiant iš paradoksalaus primadonos patrauklumo, jų buvo daug. Beje, tekėjo Polina Garsija iš meilės, ir kurį laiką tikrai žavėjosi vyru. Tačiau viskas praeina, ir greitai Polina prisipažino Ž.Sand, kad pavargo nuo aistringų sutuoktinio meilės protrūkių.

Naudinga draugystė

O kaip Turgenevas? Jis tapo vienu iš daugybės ponios Viardo gerbėjų, ir net gana vertingu. Retas vyras galėjo pralinksminti artistę įdomia istorija, papasakota taip vaizdingai, kad jo buvimas grimo kambaryje atrodydavo jau ne toks betikslis. Be to, I.Turgenevas labai entuziastingai ėmėsi mokyti P.Viardo rusų kalbos, kurios jai reikėjo dainuojant M.Glinkos, A.Dargomyžskio, P.Čaikovskio romansus. Ši kalba buvo šeštoji dainininkės arsenale, ir vėliau ji tapo pirmąja I.Turgenevo kūrinių klausytoja. „Nė viena I.Turgenevo eilutė nepatekdavo į spaudą, kol jis man jos neperskaitydavo. Jūs, rusai, nežinote, kaip turite būti man dėkingi, kad I.Turgenevas toliau rašo ir dirba“, - kartą pareiškė P.Viardo.

Kad būtų naudingas mylimajai, Ivanas Sergejevičius Turgenevas, tuomet dar niekam nežinomas ir neturtingas dvarininkas, pasibaigus jos gastrolėms Rusijoje, paskui Poliną ir jos vyrą išvyko į Prancūziją. Su L.Viardo rašytojas rado bendrą kalbą, nes abu buvo aistringi medžiotojai, domėjosi rusų rašytojų vertimais į prancūzų kalbą. Jis dažnai viešėdavo šeimos sodyboje netoli Paryžiaus, dalyvaudavo namų spektakliuose ir artistų vakarėliuose. Kai P.Viardo vykdavo gastrolių, I.Turgenevas sekdavo jai ši paskos. „Ak, mano jausmai jums pernelyg dideli ir stiprūs, - rašo Ivanas viename iš daugybės laiškų mylimajai. - Negaliu gyventi toli nuo jūsų, turiu jausti jūsų artumą, juo mėgautis. Diena, kai man nešvytėjo jūsų akys - prarasta diena“. Tėvynainiai, lankantys I.Turgenevą užsienyje, stebėjosi juo. „Niekada nemaniau, kad jis sugeba taip stipriai mylėti“, - rašo Levas Tolstojus po pasimatymo su draugu Paryžiuje.

Tėvynė ir giminystė

Per savo meilę I.Turgenevas beveik pamiršo tėvynę, galutinai supykdydamas motiną: jos bruožais jis apdovanojo žiaurią dvarininkę apysakoje „Mumu“. 1850 m. rašytojas buvo priverstas atvažiuoti į gimtąjį Spasko-Lutovinovo dvarą. Pokalbis su motina baigėsi tuo, kad iš Ivano buvo atimti pinigai, jis pasiėmė savo nesantuokinę dukterį Pelagėją, kurios susilaukė su baltinių siuvėja, ir nusiuntė ją pas Poliną. Viardo šeima, jausdama giminiškus jausmus Turgenevui, aštuonerių metų laukinukę priėmė maloniai. Po kurio laiko neraštinga valstietė ponios Viardo pastangomis virto madmuazele Polinete, gerai piešiančia ir rašančia laiškus tėvui vien prancūziškai. Galop Viardo šeima, kurioje augo ir savų vaikų, I.Turgenevui pakeitė šeimą. „Likimas nepadovanojo man šeimos, ir aš prigijau svetimoje šeimoje, o atsitiktinai ta šeima buvo prancūzų šeima. Nuo seno mano gyvenimas susipynė su tos šeimos gyvenimu. Ten į mane žiūri ne kaip į literatą, o kaip į žmogų, ir joje man ramu ir jauku“. Ypač laimingas rašytojas pasijuto 1856 m., kai Polina pagimdė sūnų Polį. I.Turgenevą apėmė nepaprastas susijaudinimas, nepalyginamas su džiaugsmu, gimus ankstesniems ponios Viardo vaikams. Tačiau pati Polina nereiškė tokių audringų jausmų, o kadangi tuo metu ji turėjo meilužį Arį Šeferį (Ary Scheffer), kuris tapė jos portretą, rusų rašytojo tėvystė kelia abejonių. Bet P.Viardo palikuonys yra įsitikinę priešingai. Juolab kaip tik tuo metu, kai gimė berniukas, Turgenevas nutraukė trumpą romaną tėvynėje; jis nesėkmingai bandė pamilti romią ir jauną tolimą giminaitę. I.Turgenevas nustojo domėtis mergina, palikdamas ją nelaimingą ir sutrikusią. Be atsako liko ir baronienės J.Vrevskajos, taip pat aktorės Marijos Savinos jausmai - nors rašytojas su jomis ir artimai bendravo, P.Viardo paveikslas jo atmintyje neblėso. Ir net norą leisti daugiau laiko Rusijoje nustelbdavo pirmasis Polinos kvietimas. I.Turgenevas mesdavo viską ir važiuodavo. I.Turgenevo biografas rašo: „Jeigu jam kas pasiūlytų rinktis: ar būti pirmuoju pasaulio rašytoju, bet niekada daugiau nebematyti Viardo šeimos, ar tarnauti pas juos sargu, kiemsargiu ir sekti paskui juos į kitą pasaulio kraštą - jis būtų pasirinkęs kiemsargio padėtį“. Bet ir pats I.Turgenevas, jau tapęs žinomu rašytoju, 1856 m. prisipažino draugui Afanasijui Fetui: „Aš esu pajungtas tos moters valiai. Ne! Ji man užtemdė viską, taip man ir reikia. Aš tik tada jaučiuosi laimingas, kai moteris kulniuku primyga man kaklą ir įgrūda mane nosimi į purvą“. Su rašytoju draugavę žmonės sakė, kad jam reikėjo būtent tokios meilės - verčiančios kentėti, sujudinančios sielą, nesulaukiančios atsako.

Po I.Turgenevo mirties P.Viardo iš rašytojo archyvo pasiėmė visus savo laiškus. Ir lieka tik spėlioti, kiek puikių moterų paveikslų ir tragiškų meilės istorijų didžiojo rašytojo kūriniuose pagimdė ši aistra.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder