"Dėstytojas neturi pasikelti taip aukštai, kad nematytų studento"

"Dėstytojas neturi pasikelti taip aukštai, kad nematytų studento"

Netiesa, kad gera žmonės priima kaip savaime suprantamą dalyką, o pastebi tik bloga. Netiesa, kad mažiau negu pinigus ir statusą šiandien vertiname nuoširdumą, šiltą bendravimą ir draugystę. Šio šeštadienio pokalbiui pakviestą Klaipėdos universiteto dėstytoją Ireną Bučinskienę studentai vadina pavyzdžiu ir jaučiasi jai dėkingi už šypseną, pagalbos ranką ir patarimus, "kurie skatina pamilti dėstytojus kaip draugus".

Įvairiai nusipelniusių studentų bei  dėstytojų rinkimai Klaipėdos universitete vyko dar pavasarį. Tuomet pirmą kartą Studentų reikalų skyrius organizavo "Valio!" apdovanojimų ceremoniją. Studentai, dėstytojai ir absolventai buvo nominuoti dešimtyje kategorijų įvertinus jų nuveiktus darbus ir visuomeninę veiklą universitete. Rezultatus lėmė specialiai tam sudaryta komisija bei visa universiteto bendruomenė, balsavusi internetu.

Be kitų nominacijų, buvo renkamas ir Metų pavyzdys studentams. Juo pripažinta Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros dėstytoja lektorė Irena Bučinskienė. "Už tai, kad nuolat domisi studentų veikla ir pati joje noriai dalyvauja, už visada sklindančią šypseną veide ir nuoširdų klausimą "kaip gyvenate?", už visada ištiestą pagalbos ranką ir patarimus, kurie skatina našesnį studentų darbą ir priverčia pamilti dėstytojus, kaip draugus", - taip buvo įvardyti dėstytojos nuopelnai.

Ponia Irena, ar iki studentų įvertinimo jautėte, ką jūs jiems reiškiate?

Mūsų santykiai išties šilti. Galbūt todėl, kad bendraujame kaip lygūs su lygiais. Man svarbus abipusis pasitikėjimas, todėl studentus visada raginu verčiau sakyti karčią tiesą nei šventai meluoti.

Pasako?

Pasako netgi tai, ko visai nenorėčiau žinoti, - juokiasi. - Bendraujame atvirai. Aš jų niekada nemoralizuoju. Ir neatsisakau padėti. Mano dėstytojas Juozas Gudavičius elgdavosi taip pat, mes jį vadindavom "batia". Buvome kaip kumštis - dėstytojai, studentai.

O dabar? Kokie dabar tapo studentai?

Mokslas daugeliui mokamas. Daug studentų dirba, sportuoja - turi mažiau laiko. Dėstytojai gal labiau pavargę... Dauguma dirba iš idėjos, už menką atlygį. Dabartinei kartai tai sunkiau  suprantamas dalykas negu mums.

Kokį darbo užmokestį gauna pradedantis dirbti dėstytojas?

Kiek per 1000 litų.

Kodėl jūs dirbate dėstytoja? Ar rinktumėtės šiandien kitą specialybę, jei galėtumėte?

Ne. Prie manęs limpa net maži vaikai, - juokiasi, - aš sutariu su jaunimu... Man kartais sako, jog darau daugiau nei priklauso, bet aš atsakau, kad ne viskas daroma už pinigus.

Už ką studentams jus myli, jie jau surašė juodu ant balto. Kaip manote, kokio dėstytojo studentai nemėgsta?

Tokio, kuris pasikelia taip aukštai, kad nebemato studento.

Ar titulai, apdovanojimai jums ką nors reiškia?

Nežinau, kodėl ir kaip mane ten išrinko... Bet, žinoma, buvo smagu. Tikrai netikėta. Buvau nepasiruošus. Juolab kad greta manęs buvo ir kitų garbių kandidatų, - šypsosi.  

Kiek dabar turite studentų po savo sparnu?

O, sunku net pasakyti... Nemažai. Gal porą šimtų.

Kiek metų dėstytojaujate?

Dirbti pradėjau 1974 metais, dar likus metams iki Konservatorijos baigimo. Tai išeitų, jog keturiasdešimt.

Baigėte Vilniaus valstybinę konservatoriją?

Pavadinimų painiava... Įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, bet iš antro kurso buvome perkelti toliau mokytis į Klaipėdą - Šiaulių pedagogikos instituto Klaipėdos muzikos fakultetą. Galiausiai baigiau Konservatoriją...

Kaip suprasti - perkelti?

Visa specialybė, keturi antrieji kursai, buvome perkelti iš Vilniaus į Klaipėdą. Iš Šiaulių į uostamiestį tada buvo perkelti ir Aleksandras Žalys, ir Albinas Drukteinis - į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą...

Ne savo valia? Kaip tuomet jautėtės?

Tragiškai. Aš gi vilnietė. Ten gimiau ir užaugau.

Kodėl negrįžote atgal?

Buitinės, šeimyninės aplinkybės... Tai buvo laikai, kai dėstytojams skirdavo butą. Tai buvo svarbi priežastis pasilikti.

Ilgitės vaikystės miesto?

Taip, jis iki šiol man artimas. Ten gyvena mano mama, brolis su šeima.

Dėstote šokį ir kūno kultūrą. Ką studijavote?

Choreografiją. Esu liaudies šokių specialistė.

Kur Vilniuje gyvenote, mokėtės iki instituto ir kodėl pasirinkote būtent šią specialybę?

Gyvenome rajone už geležinkelio. Pradinė mokykla buvo prie Aušros vartų. Paskui ten atidarė naują internatinę mokyklą ir surinko vieną klasę gabiausių matematikų, vieną - sportininkų ir vieną - pagal gyvenamąją vietą. Šioje mokykloje buvo labai stiprūs meniniai kolektyvai - tai ir paskatino mane rinktis choreografiją. Dabar ten Lietuvių vaikų namai.

Taigi nebuvote nei matematikos, nei sporto klasėje?

Patekau pagal gyvenamąją vietą. Bet mokiausi gerai. Atsimenu, grindis, išklotas parketu, vaikščiojome su šlepetėmis...  

Kokius mokytojus atsimenate? Apie ką tada svajojote?

Jau tada svajojau, kad tapsiu mokytoja. Gal todėl, kad mano pačios mokytoja buvo nepaprastai šiltas žmogus ir leisdavo žaisti mokykloje po pamokų. Atsimenu kūno kultūros pedagogę Bronę Dragūnaitę, šokių kolektyvo vadovą Petrą Repečką...

Ar tėvai neprieštaravo jūsų pasirinkimui? ? Galbūt jie patys - kultūros žmonės?

Mano tėvelis buvo technikos inžinierius, o mamytė baigė žemės ūkio technikumą. Bet jie neprieštaravo. Tuomet menui, sportui buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio nei dabar, vyravo kitos požiūris.

Ar jūs - vienturtė?

Mano tėvai užaugino tris vaikus. Aš - vyriausia. Jaunesniosios sesės, deja, jau nebėra.
Mano brolis - inžinierius statybininkas, turi sūnų ir dukrą.

O kiek jūsų pačios atžalų?

Aš turiu dvi dukras: Rūtą ir Ievą. Tarp jų - septyneri metai skirtumas. Ir charakteriai skirtingi. Rūta - energinga, spontaniška, jos visur pilna. Ieva - ramesnė, ji viską apgalvoja, pasveria.

Kokie jų polinkiai?

Vyresnioji Vilniaus Mykolo Romerio universitete baigė teisės bakalaurą, paskui magistrą - Vokietijoje, stažavosi Briuselyje.
Jaunėlė tame pačiame universitete studijuoja finansus ir ekonomiką, dabar antrajame magistro kurse.  

Kas jas taip "suorientavo"? Tėtis ar mama?

Tai kad mes nei spaudėme, nei kontroliavome, nei barėme, nei orientavome. Abi labai gerai mokėsi ir be mūsų nurodymų: viena "Žemynos", kita - "Ąžuolyno" gimnazijoje. Tik parašus į pažymių knygeles kas savaitę padėdavome, ir viskas... Sakėme: kaip pasiklosi - taip išmiegosi.

Ar greitai pavyko susitaikyti su tuo, kad lizdas liko tuščias?

Kai iš namų išleidome pirmąją dukrą, buvo neapsakomai sunku. Gal dvejus metus negalėjome priprasti. Namai buvo kitokie. Kai išvyko antroji dukra, tai jau buvome patyrę, todėl buvo kiek lengviau.

Likote dviese? Gal kviečiate vienas kitą į pasimatymus?

Oi ne, - juokiasi. - Mes labai užsiėmę žmonės, neturime tam laiko.

Esate kolegos. Ar namie kalbate apie darbą?

Aš stengiuosi netrukdyti savo vyrui dirbti, - juokiasi, - o jis man netrukdo. Dirba jis tikrai daug. Aš turiu daugiau laisvalaikio.

Ar vyrą sutikote Klaipėdoje?

Taip, bendraminčių draugijoje. Jis irgi kaip dėstytojas po aspirantūros atvyko į Klaipėdą iš Vilniaus. O kilęs yra nuo Viduklės.

Kiek metų esate kartu?

Trisdešimt antri jau eina.

Vadinasi, neseniai buvo pokylis?

Buvo, - juokiasi, - vietinės reikšmės. Mes ne itin sureikšminame datas.

Turite bendrų pomėgių? Ką veikiate abu kartu?

Bendri draugai, koncertai... Turime sodybą 30 km už Klaipėdos. Sodas, daržas... Tai mūsų abiejų mėgstama veikla. Ir vaikai turėdavo užsiėmimą.

Bulves sodinate?

O kaipgi. Tiek prisodindavom, kad net nesuvalgydavom. Paskui liko tik dvi vagos. Šiemet pirmi metai, kai nebesodiname. Nebėra tiek valgytojų, be to, talkininkai išsibarstę...

Jūs esate parašiusi knygą "Šoka vaikai".

Tai metodinis leidinys darželių ir pradinių klasių pedagogams. Joje yra lietuvių liaudies šokių pagrindai ir taip pat surinkti kitų tautų folkloriniai šokiai: norvegų, suomių, latvių, baltarusių, vokiečių, lenkų... Pagrindiniai žingsniai.

Ar studentai noriai šoka liaudiškus šokius?

Žinot, studentai mane labiausiai prajuokina savo auksinėmis mintimis apie liaudies šokius... Galėčiau ir apie tai knygą parašyti, - juokiasi. - Pavyzdžiui, polką jie vadina "Bitute pilkoji", trepsėjimo žingsnius - visokiais "trepsiais"...

Taip, dabar studentai iš tiesų nori išmokti sportinių šokių, pavyzdžiui, ča ča ča, linijinių šokių, taip pat šokti poroje.

O yra su kuo?

Taip, turime vyrų - būsimųjų kūno kultūros ir sporto pedagogų.

O šokių kolektyvą turite?

15 metų turėjau. Važiuodavome į koncertus, šventes... Dabar to nebėra, nes studentams patiems reikėtų susimokėti už keliones, maistą. Sudėtinga. Be to, man geriau stebėti, ką studentas gali padaryti per pusę metų, nei repetuoti nuo ryto iki vakaro, o paskui pasirodyti kartą per metus.

Kaip dėstytoja, turinti 40 metų darbo stažą, atrodote neįtikimai: grakšti, jauna, optimistiška. Neklausiu, kiek sveriate, tik išduokite, kaip jums pavyksta.

Neturiu jokių receptų... Genai.

Sveiko gyvenimo būdo taisyklės, subalansuota mityba, Rytų filosofija, joga...

Nesu išranki maistui. Valgau, ką noriu ir kada noriu. Bet tik namuose. Visada - šilto maisto. Pusryčiai, pietūs, vakarienė - mano gaminti. Visa kita, ką paminėjote, - ne mano sritis. Aš tik daug vaikštau. Važinėju dviračiu. Mėgstu maudytis Minijoje. Tai darau nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos.

Ką patariate savo studentams, kad būtų sveiki?

Kai ateinu dėstyti teorijos, pirmiausiai paklausiu, ar valgė. Daugelis būna nevalgę. Tada baruosi: koks čia mokymasis, kai esi alkanas!

Sako, visos ligos - nuo nervų.

Aš stengiuosi atsiriboti nuo negatyvių dalykų, nesivelti į juos. Nemėgstu žaisti užkulisinių žaidimų. Kartais tiesa, pasakyta į akis, neišeina į naudą, bet... Geriau į akis. Arba išvis atsitraukti.

Kokią literatūrą mėgstate?

Mėgstu skaityti istorines knygas ir detektyvus.

Jūsų svajonių atostogos?

Palūšėje prie Ignalinos - tėvelio gimtinėje, Meironyse. Mano tėvelis nugyveno garbų amžių - mirė būdamas 91 metų. Aplankau  mamą Vilniuje. Jai šį spalį sukaks 90 metų. Dabar ruošiasi dalyvauti Dainų šventėje - kaip žiūrovė, aišku. Nupirkome bilietus, jau tepasi sumuštinius, nešis ant Tauro kalno, - juokiasi.

Prie Viduržemio jūrų nevažiuojate?

Oi, ne, aš nei Klaipėdoj prie jūros negulinėju, nei Turkijoj. Mano požiūriu, verta važiuoti tik į pažintines keliones. Dukra gimtadienio proga buvo padovanojusi kelionę į Portugaliją. Nuskridome, išsinuomojome automobilį ir važinėjome. Buvo nuostabu. Pailsėjome Antlanto vandenyno pakrantėje tris dienas, bet daugiau man ir nereikia...

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder