Sausio 20 d. Deividui Linčui sukako 69 metai.
Datos
Deividas Keitas Linčas (David Keith Lynch) gimė 1946 m. sausio 20 d. nedideliame miestelyje Misuloje, Montanos valstijoje, JAV.
Mokėsi Pensilvanijos menų akademijoje. Čia studijavo dailę, skulptūrą ir fotografiją. Žavėjosi austrų ekspresionisto Oskaro Kokoškos (Oskar Kokoschka) darbais. Vėliau susidomėjo animacija. Pirmasis jo animacinis darbas - "Šeši vyrai, kuriems bloga".
1968 m. sukūrė pirmą trumpametražį filmą "Abėcėlė", kuriame vaidino jo pirmoji žmona Pegė (Peggy).
1970 m. susidomėjo transcendentine meditacija pagal indų guru Maharišį Mahešą Jogą (Maharishi Mahesh Yogi).
1977 m. sukūrė ilgametražį nespalvotą vaidybinį filmą "Trintukagalvis".
1980 m. pasirodė D. Linčo režisuotas filmas "Žmogus dramblys". Šis darbas sulaukė net aštuonių "Oskaro" nominacijų ir buvo apdovanotas "Cezariu".
1984 m. ekranuose pasirodė futuristinė kino juosta "Kopa".
1986 m. sukūrė filmą "Mėlynas aksomas". Jame vaidino tokios žvaigždės kaip Izabelė Roselini (Isabella Rossellini), Denisas Hoperis (Dennis Hopper) ir kt. Pradėjo bendradarbiauti su kompozitoriumi Andželu Badalamenčiu (Angelo Badalamenti).
1989 m. - performansas "Industrinė simfonija Nr. 1: sudaužytos širdies sapnas". Jam muziką kūrė A. Badalamentis ir pats D. Linčas.
1990 m. - filmas "Laukinė širdis".
1990-1991 m. - TV serialas "Tvin Pykso miestelis".
1997 m. - filmas "Dingęs greitkelis".
1999 m. - "Tikra istorija".
2001 m. - "Malholando kelias". Šis darbas buvo įvertintas Kanų kino festivalio prizu ir "Cezariu".
2005 m. įkūrė fondą, kurio tikslas - transcendentinės meditacijos sklaida.
2006 m. pasirodė filmas "Vidinė imperija". Tais pačiais metais D. Linčas išleido knygą "Pagauti didžiąją žuvį" (ji išversta į lietuvių kalbą) ir garsaknygę apie meditaciją.
2001 m. kartu su Džonu Nefu (John Neff) išleido roko muzikos albumą "BlueBob".
2011 m. pasirodė solinis D. Linčo albumas "Crazy Clown Time".
2013 m. - antras solinis albumas "The Big Dream".
Keturios santuokos
Pirmą kartą susituokė 1967 m. su Pege Lenč (Peggy Lentz) ir 1968 m. su ja susilaukė dukters Dženiferės Čembers (Jennifer Chambers Lynch). Ji tapo kino režisiere. Pirmoji santuoka iširo 1977 m.
1977 m. vedė antrąkart - Merę Fisk (Mary Fisk). Su ja susilaukė vienos atžalos. Išsiskyrė 1987 m.
Po antrųjų skyrybų iki 1991 m. susitikinėjo su Izabele Roselini (Isabella Rossellini).
1991 m. užmezgė artimus santykius su kolege kino montuotoja Mere Svyni (Mary Sweeney) ir su ja susilaukė sūnaus. 2006 m. susituokė ir tais pačiais metais išsiskyrė.
2009 m. vedė aktorę, 30 metų jaunesnę Emili Stafl (Emily Stoifla), su kuria susipažino 2006 m., kurdamas savo filmą "Vidaus imperija". Jie turi dukrą.
Citatos
Režisierius tiesiog rodo gyvenimą. Kaip virėjas - ruošia žuvį. Virėjas žuvį gali pagaminti, bet jis negali jos sukurti.
Man patinka dirbti naktį, nes tai suteikia pojūtį, jog pasaulyje likai tik tu, tavo darbas ir tie, kurie tau padeda jį dirbti.
Žmonės visada stengiasi atrasti tokią vietą, kuri kalbėtųsi su jais. Man ši vieta yra Los Andželas.
Man patinka tvarka. Septynerius metus iš eilės Kalifornijoje vaikščiodavau į kavinę "Bob's Big Boy". Ateidavau 14.30 val., po pietų meto, išgerdavau šokoladinį kokteilį, paskui keturis penkis, kartais ir septynis puodelius kavos. Į kavą dėdavau daug cukraus. Jis mane supurtydavo, ir galvoje pradėdavo ryškėti idėjos. Idėjas užrašydavau ant servetėlių. Jausdavausi taip, lyg tai būtų pati tikriausia mano darbo vieta.
Sergu cukraus priklausomybe. Cukrus mane įkvepia ir daro laimingą.
Dideliame mieste visada daugiau baimės.
Aš pradėjau nuo dailininko profesijos, todėl kinas man - tai tik būdas priversti paveikslus judėti.
Jeigu man reikėtų išvykti iš Amerikos, gyvenčiau Prancūzijoje, nes ten menas vis dar šventas dalykas.
Holivude priimta mėgti pinigus, aš irgi juos mėgstu iš visos širdies. Bet aš niekada nemąstau apie pinigus, kai kuriu filmą.
Žmonės manęs dažnai klausia, kodėl nufilmavau tą reklaminį filmuką mados namams "Gucci", ir visada stebisi atsakymu: dėl pinigų.
Nesuprantu žmonių, kurių nejaudina tualeto praustuvės grožis.
Idėjos - geriausias dalykas, kuris gali mums nutikti.
Aš turiu silpnybių, kurios verčia mane skristi į ugnį.
Jau neprisimenu, kada ir kodėl ėmiau domėtis stomatologiniais instrumentais, boro mašina ir dantų nervais. Labiausiai man patinka, kai dantis jau ištrauktas ir padėtas priešais mane.
Aš ieškau daiktų, kurie mane uždegtų. Paskui stebiu, ar jie taip veikia ir kitus.
Didžiausias paslaptis visada sužinai netyčia. Atsimenu, prieš keletą metų kalbėjausi su vienu garso režisieriumi, jis man pasakė: "Deividai, per mano studiją perėjo tūkstančiai žmonių; patikėk, niekam pasaulyje nepatinka, kaip skamba jo balsas."
Kalbėti auditorijai - štai ko išties negaliu pakęsti. Vos prieš 40 metų negalėdavau suregzti nė dviejų žodžių. Dabar situacija šiek tiek pasikeitė.
Internetas sugebėjo suburti daugybę žmonių į vieną vietą. Bet jis nesugebėjo jiems suteikti bendrumo jausmo.
Baisiausia šiandien yra tai, jog mes manome, kad televizijos žinių herojai miršta be skausmo.
Aš pastebėjau, kad atsisėdęs su kuo nors prie stalo ir užsisakęs puodelį kavos išsprendi daugiau klausimų nei užsisakęs taurę vyno.
Gyvenimas yra labai labai sudėtingas, todėl ir filmai turi būti tokie.
Vieniems kamera - dovana, kitiems - prakeikimas.
Kinas yra kalba, kuria galima kalbėti apie abstrakčius dalykus.
Man labiau patinka skaitmeninės kameros, nes juosta daug sveria. Žinote, kiek sveria dviejų valandų filmas?
Kiekvienas turime rašiklį ir popieriaus, taigi kiekvienas galime atsisėsti ir parašyti romaną. Skaitmeninė kamera kiekvienam suteikia galimybę nufilmuoti filmą.
Paprastai aš atsakau, jog nevaikštau žiūrėti filmų todėl, kad neturiu tam laiko. Iš tikrųjų aš paprasčiausiai to nemėgstu. Be to, mano organizmas nevirškina kukurūzų spragėsių.
Seni namai panašūs į senus žmones.
Norėčiau, kad ekrane pasirodytų mano filmai, o ne aš pats.
Laikas man nebeturi reikšmės nuo tada, kai supratau, jog esama žmonių, kurie turi 25 valandas per parą, ir tokių, kurie jų turi tik dvylika.
Viską, ką sužinojau savo gyvenime, sužinojau tik todėl, kad bandydavau ką nors nauja.
Visos religijos tarsi upės suteka į tą patį vandenyną.
Jeigu tavo sąmonė - golfo kamuoliuko dydžio, iš bet kurios knygos pasiimsi tik tiek minčių, kiek telpa į tą kamuoliuką, o pažvelgęs pro langą pamatysi nė kiek ne didesnį pasaulį. Tu atsibusi ir nugyvensi dar vieną dieną, įsitraukęs į gyvenimą, telpantį į golfo kamuoliuką. Ir džiaugsmas, kurį patirsi, nebus didesnis už jį.
Mirtis baisi tik tuo, kad ji - didžiausia gyvenimo permaina.
Niekas negali pasiruošti ateičiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą