Darbo netekusi sporto trenerė karantino metu įsidarbino kasininke: nusiimi karūną ir eini dirbti

Deja, dar prieš oficialiai paskelbiant karantiną, S.Jučepytė suprato, kad kuriam laikui ji netenka darbo. „Pradžioje uždarė mokyklas, sporto klubus. Buvome pirmieji, kurie sustabdė savo veiklas.

O karantinas oficialiai įsigalėjo nuo pirmadienio (kovo 16 d.). Penktadienį užsidarėme, o šeštadienį aš jau pasiskambinau dėl darbo. O ką daryti? Skambinau todėl, kad aš įtariau, jog karantinas tik dvi savaites tikrai nesitęs. Mano nuomone, per tokį trumpą laiką mažai ką galima padaryti, kai kalba eina apie virusą. 

Mąsčiau, ką reikėtų veikti. Su vyru, kad ir kokia didelė meilė, visas 24 val. kartu būti irgi gali atsibosti. Vaikų neturiu, todėl galiu dirbti ir pagelbėti kitiems. O šiuo metu darbuotojų ieškoma bene tik prekyboje, visur kitur viskas sustoję. Susiradau numerį internete, pasiskambinau, pasakiau, kad noriu padėti.

Gavau atsakymą, kad jiems šiuo metu iš tiesų reikia žmonių, kadangi daug darbuotojų buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimą, ypatingai žmonėms, kurie yra rizikos grupėje, turintys vaikų ir pan. Jie dėl savęs bijo, todėl atsirado darbuotojų trūkumas“, – situaciją Delfi aiškino pašnekovė.

Tiesa, pardavimuose patirties neturinčiai Silvijai į prekybos centrą teko kreiptis kelis kartus, kol galiausiai ji buvo įdarbinta. „Skambinau viena kartą, antrą, trečią – nenuleidau rankų.

O ketvirtą dieną jau pradėjau dirbti“, – šypteli ji. Pasiteiravus, ar kasininkės darbas jai nepasirodė padidintoje rizikos grupėje, kuomet dėl artimo kontakto su pirkėjais galima lengviau užsikrėsti koronavirusu, Silvija patikino, kad į darbą eina be baimės jausmo. „Nebuvo baisu.

Man net sunku tai paaiškinti. Aš daug apie tai nemąsčiau, tiesiog ėmiau ir dariau. Per daug nesukau galvos dėl to, kad šis darbas gali būti pavojingas. Yra žmonės, kurie gali gyventi sėsliai, bet aš nesu tokio būdo – jei vis dar būčiau tik namuose, man tikrai būtų nurovę stogą. Nebijojau.

Darbe naudojame visas esamas apsaugos priemones: dezinfekuojame rankas, paviršius, dėvime pirštines, kaukes ir laikomės saugaus atstumo nuo žmonių. Ar einu į darbą su baime? Ne“, – tikina kasininke tapusi sporto trenerė. 

Silvija Jučepytė © Asmeninio albumo nuot

Pasirodo, kad šį amatą Silvija norėjo išbandyti jau kurį laiką, kadangi studijų metu jai neteko padirbėti nei pardavėja, nei padavėja. „Man visada buvo įdomu išbandyti naujus dalykus.

Tokio ar panašaus darbo dar nesu dirbusi. Net ir studijuodama neišbandžiau savęs nei prekyboje, nei aptarnavimo srityje. Nebuvau to dariusi ir visada galvojau, kad reikėtų tai išbandyti, buvo įdomu, kaip man sektųsi. Tai buvo išėjimas iš komforto zonos. Turi prisitaikyti, kadangi dirbi ne sau, negali kontroliuoti savo darbo laiko, čia viskas kitaip. Reikia nusileisti ant žemės.

Nusiimi karūną ir eini dirbti“, – šypteli pašnekovė. Silvija sako, kad niekada nebuvo linkusi riesti nosies, todėl ir kiekvienas darbas jai atrodo vienodai garbingas. „Nesakau, kad man buvo paprasta, aš nerimavau, ar man pavyks. Čia reikia būti maloniai, negali būti surūgusi. Bet greitai prie to pripratau, vos kelios valandos ir viskas. Suprantate, viskas priklauso nuo požiūrio ir kaip tu žiūri į situaciją. Juk niekas nesako, kad amžinai būsiu kasininke.

Bet niekada nežinai, kas gali atsitikti gyvenime. Mokėti dirbti su kasa, išbandyti save prekyboje – naudinga. Gal kažkam tai gėdingas darbas, bet padirbus jau antrą savaitę galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra lengvas darbas, ypač šiuo metu“, – sako S.Jučepytė. „Pirmomis dienomis labiausiai pasijautė darbo krūvis, prie kurio nesu pratusi. Net jei kūnas yra pripratęs prie fizinio krūvio, jam yra nauja monotonija, netipiškas judėjimas kasoje, sėdėjimas.

Būna dienų, kai tu padirbi salėje, pasėdi ir prie kasos, judi, bet būna, kai visą darbo dieną tenka sėdėti prie kasos, kas tikrai nėra paprasta. Pirmosios dienos buvo fiziškai sunkios, mano organizmui tai buvo visiškai nauja, namo grįždavau pavargusi ir į lovą griūdavau kaip lapas.

Galvojau, kur aš čia papuoliau? Grįždavau visa išsekusi, jausmas buvo toks tarsi visą dieną būčiau bulves kasusi“, – nusijuokia ji. Nepasiduoti Silvijai padėjo ne tik jos tvirtas būdas, bet ir mama, kuri tikino, kad su laiku viskas palengvės. 

Silvija Jučepytė© Asmeninio albumo nuotr

„Ji labai mane palaikė, sakė, kad priprasiu, jog dabar apskritai sunkus metas. Kita diena buvo lengvesnė, o dar kita – vėl lengvesnė. Viskas galiausiai išėjo į gerą“, – pasakoja mergina. S.Jučepytė pabrėžia, kad bet kokioje veikloje svarbu optimistiškas požiūris – juk su gera nuotaika ir pats sunkiausias darbas mielesnis.

„Viskas priklauso nuo požiūrio, jei ten eini tik dirbti – taip ir jausiesi, bet jei darbe domėsiesi, kas nutinka naujo, bendrausi su žmonėmis, diena prabėgs greičiau ir nuotaika bus geresnė.

Dirbdama parduotuvėje tik dar kartą įsitikinau, kad mes, žmonės, turime nusistovėjusius įpročius, perkame vieną ir tą patį prekių krepšelį ir retai ką išbandome naujo. O dabar, dirbdama kasininke, pastebiu naujų maisto produktų, kyla idėjos, pavyzdžiui, ką neragauto galima pasigaminti“, – sako ji.

„Ar karantino metu geriau išmokti kažką naujo, ar sėdėti namie ir skųstis, kaip viskas blogai? Manau, kad geriau pirmas variantas. Visa ši esama padėtis padarys žmonėms įtaką ir psichologine prasme.

O turint veiklos, darbą, tas karantinas, nerimas mažiau jaučiasi. Žinoma, tos apsauginės priemonės išduoda, kad kažkas nėra įprasta. Be to, toks tarpsnis padeda labiau vertinti tai, ką tu turi“, – Delfi pasakojo S.Jučepytė.