"Būtis ir laikas": keturių menininkų performansas apie viltį gyventi

"Būtis ir laikas": keturių menininkų performansas apie viltį gyventi

Įvairių sričių kūrėjai susivienijo ypatingam projektui fotografijų parodai - šokio performansui "Būtis ir laikas" pagal Jurgos Ivanauskaitės knygą "Viršvalandžiai".

Išskirtinį reginį, kuriame bus sujungtos net keturios meno kryptys: fotografija, šokis, muzika ir vaidyba, klaipėdiečiams rugsėjo 22 dieną pristatys iš Telšių kilęs fotografas Edgaras Vitkevičius kartu su režisiere ir choreografe, Klaipėdos šokio teatro "Judesio erdvė" įkūrėja Laura Geraščenko. Prie šių dviejų menininkų prisijungs muzikos pedagogas, įvairių muzikos terapijos užsiėmimų ir renginių organizatorius Linas Švirinas ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Agnė Skripkauskaitė.

Edgarai, ar jums tokio pobūdžio projektas - nauja patirtis?

Taip, man tai buvo tikrai nauja. Tikriausiai todėl, kad pati tema įdomi. Net pačios fotosesijos metu viskas vyko neįprastai ir kitaip: traukinių vagonai, geležinkelis, vėsus oras

Žinoma, neapsiėjome ir be susidūrimo su geležinkelio apsaugos pareigūnais. Tačiau, atsimindamas tą dieną, tikrai galiu pasakyti, jog buvo įdomu ir turininga. Tai yra vienas įdomiausių mano projektų.

Asmeninė fotografijų paroda Jums - taip pat pirmoji. Kaip jaučiatės?

Visa ši situacija man - daug jaudulio suteikusi patirtis.

Tačiau fotografuojate jau seniai?

Fotografija užsiimu jau nuo paauglystės, apie dešimt metų. Į mano gyvenimą ji atėjo gana netikėtai ir, tiesą pasakius, net gerai neatsimenu, nuo kokio įvykio tai prasidėjo. Portretines žmonių nuotraukas pradėjau fotografuoti tada, kai keletą kartų nufotografavau savo merginą. O šiaip daugiausia fotografuoju vestuves, tačiau dirbu ir su asmeninėmis, verslo ir porų fotosesijomis. Labiausiai mėgstu fiksuoti žmonių santykius. Todėl ši fotosesija su Laura buvo visiškai kitokia savo stiliumi nei iki šiol.

Kaip atrodė Jūsų paauglystė, kol dar nefotografavote?

Mokykloje nebuvau pavyzdingas mokinys. Tačiau mėgau piešti ir tapyti. Nors atėjus paauglystei kažkodėl išmečiau visus savo darbus. Po to atėjo fotografija. O šiaip, kiek save atsimenu, visada kūriau. Niekada neeikvojau laiko kitoms veikloms. Kaip ir šiandien, beje. Per visus tuos metus fotografija visada buvo pirmoje vietoje.

Gal tai padėjo neiššvaistyti ir nepaslėpti savo talento po šiandien visuomenėje priimtais "svarbesniais" darbais?

Galbūt, tačiau tai taip pat turėjo savotišką kainą. Kai baigiau informatikos inžinerijos studijas, turėjau rinktis: ar būti tokiam, kaip visi (turėti darbą pagal įgytą išsilavinimą), ar vis dėlto užsiimti tuo, kas visuomet traukė ir patiko. Supratau, kad noriu ir toliau fotografuoti. Ir tada, žinoma, teko susidurti su neigiama aplinkinių reakcija, palaikymo neturėjimu. Žmonėms buvo sunku suvokti, kodėl apsistojau ties fotografija kai gerai mokėjau ir daugelį kitų dalykų. Tas pradžios kelias buvo sunkus ir sudėtingas, kol aplinkiniai pradėjo tikėti tuo, ką darau. Nors dar ir šiandien išgirstu pašiepiančių klausimų apie savo veiklą ar ateities planus.

Apskritai, man yra baisiausia, kai žmonės pasiduoda visuomenės spaudimui ir grįžta į tą "normalų" visuomenės standartų pasaulį. Ir pasiduoda tie, kurie tikrai yra geri savo srityje. O juk tai yra tas pats, kaip atimti iš žmogaus jo dalį. Yra šitiek daug talentingų asmenybių, kurios vis tiek nusprendžia likti ten, kur kiti nori juos matyti. Ir tai, mano manymu, yra labai liūdna.

O ar pačiam niekada nekilo mintis, kad gal tikrai reikia pasiduoti?

Buvo tokių pamąstymų, žinoma. Tačiau jie tikrai nelanko manęs kaskart, kai kažkas nepasiseka, ar kai sutinku klientus, kurie neatitinka mano paties lūkesčių. Nors labai stengiuosi jų atžvilgiu neturėti jokių lūkesčių.

O kaip su savo paties lūkesčiais? Kokia apskritai Jūsų darbo specifika?

Nemėgstu nurodinėti žmonėms, kokie jie turi būti prieš objektyvą, kada reikia nusišypsoti ar pakelti ranką. Būna visaip mano darbe - su vienais žmonėmis jaučiuosi gerai, o su kitais - nelabai. O su Laura buvo itin lengva. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios man patiko dirbti kartu su ja: fotosesijos metu nereikėjo komunikuoti ir galėjau visiškai atsiduoti darbui.

Man patinka jaustis gerai. Gal todėl, kad per dažnai jaučiuosi sunkiai savo kūrybinėje veikloje, priimdamas sprendimus dėl spalvų ar elementariausio kadro pasirinkimo.

Fotosesijos su Laura net negalėčiau pavadinti darbu. Man buvo lengva. Todėl, nors esu labai savikritiškas, džiaugiuosi savo kūryba ir pasiektais rezultatais.

Laura, kodėl pasirinkote Jurgą Ivanauskaitę ir kodėl būtent "Viršvalandžius"?

Manau, jog atėjo laikas. Apie šią rašytoją ir būtent šitą jos knygą mąsčiau jau prieš kokius trejus metus. Man buvo labai įdomu ir svarbu emociškai išanalizuoti tą būseną tarp gyvenimo ir mirties, arba kai tu jau žinai, jog gyvenimo liko nedaug ir turėsi išeiti. Suprasti, kaip būti su tuo žinojimu. Ir su kolege Agne diskutavome apie tai, jog viena yra žinoti, kad anksčiau ar vėliau visi mirsime, ir visai kas kita suvokti, jog tau liko konkretus laikotarpis. Ir kaip tada keičiasi gyvenimas? Koks lieka buvimas toje tarpinėje būsenoje?

Juk iš vienos pusės galima sakyti, kad, taip, ateina mirtis ir viskas tuom baigiasi. Bet jeigu tikime sielos ilgaamžiškumu, vadinasi tikime ir tuo, kad ji nemiršta kartu su kūnu.

Būtent dėl šios priežasties mane įkvėpė Jurgos Ivanauskaitės knyga. Man pačiai ši tema jau daugelį metų yra aktuali: kai esi tarpinės būsenos - nei gyvas, nei miręs.

Apskritai, viskas, kas man pačiai svarbu gyvenime, natūraliai ateina ir į mano kūrybą. Tai tampa lyg atspindys to, kas ir kame esu. Juk viskas gyvenime kartojasi, tarpinės, pereinamosios būsenos - taip pat.

FOTOGRAFAS. "Tai yra vienas įdomiausių mano projektų", - sako Edgaras Vitkevičius.

Dar viena priežastis, dėl kurios man įdomi ši tema, yra ta, jog tai nėra lengva. O man patinka, kai nelengva. Tai mane įkvepia kurti.

A. Skripkauskaitė: Jurga nebijo mirti, nesistengia savo situacijos perteikti kaip tragedijos ar kažkokios kančios. Ji aiškiai sako, jog miršta jos kūnas, o ne ji pati, ne jos siela. Todėl nuotraukas, kurios bus eksponuojamos pasirodymo metu, norime "nuspalvinti". Tam, kad susirinkusieji neišeitų prislėgti, neišsineštų išgąsčio ar nevilties. Atvirkščiai, norime žiūrovams perteikti šviesą ir tikėjimą. Juk ir knygoje "Viršvalandžiai" viskas baigiasi šiltai. Tai nėra priešmirtinis dienoraštis, kaip daugeliui gali atrodyti. Norisi, kad žmogus suvoktų mirtį kaip reiškinį, bet kad jos nebijotų.

Agne, koks Jūsų vaidmuo bus šiame pasirodyme?

Mes vis dar esame ieškojimų kelyje. Turime begalę idėjų ir minčių. Tačiau manau, jog jau galiu pasakyti, kad mano vaidmuo šiame performanse bus būties ir buities vaidmuo. Tokios, kuri džiaugiasi gyvenimu, tarsi įsikūnijusi pati Jurga Ivanauskaitė.

VAIDMUO. "Mano vaidmuo šiame performanse bus būties ir buities. Tokios, kuri džiaugiasi gyvenimu, tarsi įsikūnijusi pati Jurga Ivanauskaitė", - svarsto aktorė Agnė Skripkauskaitė.

Kęstučio MELIAUSKO nuotr.

Kodėl nusprendėte, jog šiame pasirodyme turi būti sujungtos net keturios meno kryptys: fotografija, šokis, muzika ir vaidyba?

L. Geraščenko: Manau, kad įtakos šiam sprendimui turėjo ir šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje susidariusi situacija dėl COVID-19 pandemijos. Dėl galimybių būti scenoje ir uždaroje patalpoje ribojimo norėjosi išbandyti kažką naujo. O ta kūrybos upė vis dėlto nori tekėti ir gyvuoti.

Galiausiai, dar prieš susitikdama su Edgaru, supratau, kad noriu save išreikšti būtent fotografijose. Tada išsakiau jam savo idėją, jog labai norėtųsi tą kančią, trapumą ir žmogaus pažeidžiamumą parodyti kontrastingoje šaltoje, agresyvioje erdvėje ir kad visa tai atsispindėtų fotografijose. Tam, kad akivaizdžiai būtų parodyta, jog net gąsdinanti aplinka negali suspausti, sužlugdyti ar sunaikinti žmogaus. Šitaip gimė pati fotosesija.

Ir kai pamačiau nuotraukas, tada supratau, jog atėjo laikas Jurgos Ivanauskaitės knygai ir net fotografijos parodai.

Tačiau jau tada suvokiau, kad tai nebus tiesiog paroda. Norėjau, kad visos mano pačios patirtys natūraliai atgytų eksponuojamose nuotraukose, kartu įtraukiant muziką, šokį ir vaidybą. Tada pasikalbėjome su Linu, pasitarėme su Edgaru, vėliau ir su Agne… Taip ir užgimė šis daugialypis projektas. Beje, pasirodymo metu žiūrovus nustebinsime dar kai kuo, tačiau dabar neatskleisime visko. Paliekame intrigą.

Linai, kada pirmą kartą susitikote su Laura?

Nežinau, ar jau susitikome, ar dar tik susitiksime. Kas aš, ir kas - Laura? Todėl pasvarstėme ir nusprendėme, jog reikia sugalvoti būdų, kaip čia geriau pažinti vienas kitą, kad tas susitikimas pagaliau įvyktų. Žinote, kartais jie įvyksta mandagiomis formomis, pasisveikiname vienas su kitu… Tai nežinau, ar tokiu būdu mes jau susitinkame, ar dar ne. Tai aš labai tikiuosi, jog mes su Laura einame susitikimo link, vis arčiau ir arčiau. Šis projektas bus dar vienas žingsnis link šio tikslo.

Pats labiau užsiimate terapine muzika?

Na, galima taip vadinti. Pats šios veiklos per daug nesureikšminu šiuo pavadinimu. Nes, žinote, jei vienas žmogus sušlapo, o kitas - ne, tai greičiausiai nelyja. Šiuo atveju yra tas pats - jeigu terapija, vadinasi, jos metu turėtų įvykti kažkas, kas mums suprantama, pažįstama… O jeigu neįvyksta - tada tai ne terapija. Todėl šio žodžio nesu linkęs pernelyg eksploatuoti apibūdindamas savo veiklą. Žinoma, terapijos požymių tame galima rasti.

MUZIKA.Prie menininkų prisijungs muzikos pedagogas, įvairių muzikos terapijos užsiėmimų ir renginių organizatorius Linas Švirinas.

Asmeninio albumo nuotr.

Kokiais instrumentais grosite?

Dar nesu galutinai apsisprendęs. Tačiau tai bus netradiciniai instrumentai. Na, gongas tai tikrai bus.

Ar įsivaizduojate, kokią emociją, jausmus susirinkusiems žiūrovams turėtų iššaukti Jūsų atliekama muzika?

Nesureikšminu išankstinio lūkesčio, kas, kaip ir ką turėtų pajausti. Daug svarbesnis man yra tas momentas, kurį pats stengiuosi išreikšti. Visi išankstiniai planai privalo griūti dėl aplinkybių, kurios visuomet atsiranda kiekvienu konkrečiu atveju. Todėl labiau norisi vadovautis tos akimirkos pajutimu. Nes juk muzika ir yra toks dalykas, kuris jaučiamas. Kažkas yra pasakęs, jog kalbėti apie muziką - tai tas pats, kaip klausytis architektūros. Tai čia - tas pats.

Kieno konkrečiai idėja buvo surengti šią fotografijų parodą?

E. Vitkevičius: Tai buvo Lauros mintis. Aš pats net neįsivaizdavau, kad šios nuotraukos galėtų būti matomos būtent tokiu lygiu. Kai Laura pasiūlė fotografijas perkelti į parodos salę, žinoma, sutikau. Tačiau tuo metu kažkaip nesuvokiau, ką tai reiškia, nes, kaip ir minėjau prieš tai, dabar jau jaučiu, jog ateina ir stresas, ir baimė dėl kiekvienos smulkmenos.

L. Geraščenko: Iš karto po fotosesijos dar neturėjau minties, jog reikia surengti parodą. Tačiau suvokusi, koks stiprus jausmas gali būti perteikiamas būtent per fotografiją, pamaniau, kad ir kiti žmonės turi tai pamatyti ir pajausti.

Laura, kodėl projektui įgyvendinti pasirinkote būtent šiuos žmones?

Aš visada pajaučiu, su kuriais žmonėmis jaučiuosi saugiai. Nes jeigu būtų kitaip - aš tiesiog negalėčiau kurti. Pasitikiu savo komanda.

Apskritai, kartais įvyksta tokių dalykų, kurių nesitiki ir nelauki. Tačiau tas, kas mato viską iš viršaus ir pakreipia žmonių gyvenimus ir likimus, visus mus suveda tam tikru laiku, kai to labiausiai reikia.

Fotografijos ir šokio performansas bus pristatytas Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Ar projektas skirtas tik uostamiesčio gyventojams, ar žiūrovai turės galimybę jį išvysti ir kituose miestuose?

L. Geraščenko: Dar nėra aišku, kaip mūsų planus pakoreguos pandemija, tačiau šį projektą planuojame parodyti tiek mažesniuose Lietuvos miesteliuose, tiek Vilniuje ir Kaune.


Fotografijos ir šokio performanso pristatymas vyks rugsėjo 22 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje, Gerlacho palėpėje.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder