2018 m. rugsėjo 26 d. 08:05 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Brigita Kreivinienė: "Delfinų terapija - mokslas, o ne mistika"

(6)

Brigita Kreivinienė: "Delfinų terapija - mokslas, o ne mistika" nuotrauka, foto

© Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Klaipėdietė Brigita Kreivinienė jau antrą dešimtmetį tyrinėja delfinų terapijos paslaptis. Ji - socialinių mokslų daktarė, mokslinį laipsnį įgijusi Laplandijos universitete. Yra išleidusi dvi knygas*. Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose dėsto neįgalumo psichologiją ir kitas su šia sritimi susijusias disciplinas. Būtent ši moteris vadovauja Lietuvos jūrų muziejuje atnaujintam Delfinų terapijos skyriui, kuris savo duris lankytojams atvers jau gegužę.

Pasak B. Kreivinienės, parengiamieji darbai artėja prie pabaigos, o jos gyvenime šiuo metu prasidėjo "nemigos etapas": ar viskas, kas numatyta ir suplanuota vizijose, virs realybe?

Tai ne cirkas

Brigita, Jūrų muziejaus tinklalapyje aptikau linksmą interesanto klausimą, nuo jo ir norėčiau pradėti... "Mano dukra labai myli delfinus. Ar jūs vežate juos į kitą vietą? Labai noriu padovanoti jai šventę vestuvių proga, tai būtų Norviliškių pilis, ten yra prūdas, ar galima gauti tokią paslaugą?".

(Juokiasi) Deja, tokių klausimų autorius turiu nuvilti: tikrai ne. Tai visiškai neįmanoma. Delfinai - jūrų žinduoliai, delfinariume gyvenantys specialiai jiems pritaikytomis sąlygomis, o transportuojami būna tik tada, kai to reikalauja jų pačių poreikiai.

Kitaip tariant, delfinai nėra keliaujančio cirko artistai.

Tikrai ne. Delfinai nedresuojami, neverčiami ir primygtinai neraginami daryti ko nors, ko jie nenori patys, kas jiems nepatinka arba juo labiau gali pakenkti.

Pereikime prie terapijos. Šis žodis reiškia gydymą. Galbūt kam nors kils klausimas, ar galima tokį "gydytoją" išsikviesti į namus... Kalbant rimtai: koks tai gydymas?

Delfinų terapija nėra gydymo alternatyva, ji negali pakeisti tradicinės medicinos paslaugų. Tai kompleksinė sveikatinimo programa, priskiriama prie papildomų gydymo metodų. Tai veiksminga reabilitacinė programa, taikoma fizinę, protinę negalią turintiems žmonėms, taip pat sergantiems neurologinėmis ligomis, patyrusiems psichoemocines traumas. Ji padeda šiems žmonėms geriau jaustis, gerina pažinimo ir socializacijos įgūdžius.

... ir ne mistika

Į nepaprastą delfinų poveikį daug vilčių deda sunkiai sergančių vaikų tėvai. Ar jie nori padovanoti mylimai atžalai džiaugsmo, ar vis dėlto tikisi daugiau - galbūt stebuklo?

Manau, juos skatina abi priežastys.

Viena vertus, klausimas, ar tikite stebuklinga delfinų terapijos galia, panašus į klausimą, ar tikite Dievą. Galima sakyti, kad stebuklų nebūna, bet galima sakyti, kad viskas, kas čia vyksta, ir yra stebuklas.

Pas mus atvežami neįgalūs vaikai, daug iš jų - paralyžiuoti. Kartą buvo atvežta mergaitė, kuri judino vos vieną pirštuką. Mes paguldėme ją į vandenį. Priplaukė delfinė, ėmė ją "kalbinti". Galiausiai palindo jai po nugara ir užsikėlė ant savęs. Neįmanoma papasakoti vaiko reakcijos... Tai buvo toks emocinis atsakas... kokio tėvai iki tol nebuvo matę.

Jums tenka matyti ir daug džiugesio, ir labai skaudžių dalykų.

Taip, tai mūsų darbo dalis. Ir mes visada stengiamės į skaudžius atvejus atsiliepti pirmiausiai. Atvyksta mažyliai, išvarginti chemoterapijų... Vilties ir skausmo kankinami jų tėvai... ir kai jie mato savo vaiką tokį laimingą, tokį atsigavusį ir trykštantį džiaugsmu... Labai sunku tai papasakoti, bet tai yra stebuklas, kurį mūsų akyse padaro delfinai.

Ar jie mažą vaiką supranta kitaip, geriau už mus?

Gali būti. Delfinų emocinės juslės tokios jautrios, kad jie geba užmegzti su vaiku ypatingą ryšį - iki galo mums nesuprantamą, tokį, kokio mes tikriausiai užmegzti nesugebame.

Bet jūs esate mokslininkė ir mistika netikite.

Delfinų terapijos programa - moksliniu pagrindu sukurta metodika. Tai ne mistika, ne ezoterika ar dar kokie nors pseudomoksliniai dalykai. Baseinuose su delfinais vykstančios procedūros, kurios iš šalies gali pasirodyti kaip linksmas pasiplaukiojimas ar žaidimas, iš tiesų yra griežtai struktūruotas darbas. Tai reglamentuoti, tikslingi veiksmai, susiję ir su vaiku, ir su gyvūnu.

Ar Klaipėdoje yra atlikti moksliniai tyrimai, leidžiantys vertinti šios terapijos poveikį sveikatai?

Taip. Pirmieji delfinų terapijos seansai Klaipėdoje prasidėjo dar 2001 m. Nuo 2003 m. dirbame su autizmu sergančiais vaikais. Vėliau sutrikimų sąrašas nuolat plėtėsi: cerebrinis paralyžius, Dauno sindromas, onkologininės ligos ir t. t.

2003 - 2006 m. atlikome kompleksinį biomedicininį tyrimą, kokią įtaką delfinų terapija turi vaikams, sergantiems autizmu. Tyrėjų komandoje buvo medikų, psichologų, socialinių darbuotojų, muziejaus specialistų. Ištyrėme 42 šeimas. Lyginant su kontroline grupe, tyrimo grupėje buvusiems vaikams delfinų terapija padarė ryškių pokyčių - 80 proc. atvejų pasireiškė pagerėjimas: jie geriau miegojo, daugiau kalbėjo, aktyviau bendravo, noriau ir aiškiau reiškė savo poreikius, geriau susitelkdavo ties viena veikla, ilgiau tęsdavo užduotį, jei kas nors nepavykdavo. Sumažėjo arba visai išnyko įvairios buvusios fobijos ir neadekvatus elgesys (kaip agresija ar saviagresija). Taip pat pagerėjo kontaktai su šeimos nariais.

Autizmu sergančio vaiko tėvai ne visada žino, kaip su juo bendrauti, kaip reaguoti, ne visada jį supranta. Delfinų terapija skirta visai šeimai, ir gyvūnas čia yra nepakeičiamas mokytojas. Tėvai gali pamatyti, kaip jis bendrauja su vaiku, kaip tas vaikas atsiveria, pasiduoda jo vedamas, mokomas, atsako jam emocijomis, nori jį apkabinti, džiūgauja... Delfinų terapijos dėka atsiranda daugiau supratimo tarp tėvų ir vaiko, jis lengviau bendrauja ir su bendraamžiais.

... ir ne komercija

Kaip vyks terapijos seansai naujajame skyriuje?

Delfinų terapijos programą sudarys 10 seansų: 5 dienos po 30 minučių bendravimo su delfinais, dviejų dienų pertrauka ir vėl 5 dienos su delfinais. Yra parengti trys skirtingi baseinai, pritaikyti pagal dalyvių fizinę būklę. Labai džiaugiamės, kad pagaliau žmonėms su fizine negalia nebebus kliūčių patekti pas delfinus: be įprastų keltuvų neįgaliesiems, jau įsigijome ir tokį, kuris įkels žmogų į baseiną. Anksčiau vaikus reikėdavo laikyti ant rankų, o tai nėra paprasta, trukdydavo susitelkti į svarbiausius dalykus.

Su neįgaliu vaiku, tiksliau - su jo šeima, dirbs visa komanda: delfinų treneris, socialinis darbuotojas, psichologas, kineziterapeutas. Vyks ir kitokios terapijos užsiėmimai: dailės, muzikos etc. Šeimoms bus skirti specialūs poilsio kambariai. Jos galės tarpusavyje pabendrauti, pasidalinti patyrimu - tarsi savipagalbos grupėse. Labai svarbu, kad į reabilitacijos procesą įtraukiama visa šeima. Vieno jos nario liga nėra vien tik jo liga: tai visos šeimos likimas - ir ne tik tėvų, bet ir brolių, seserų... Kartą tėvai mums papasakojo, kad sveikas jų vaikas išreiškė norą būti toks, kaip sergantis broliukas, nes jis sulaukia daugiau tėvų dėmesio ir globos... Mūsų tikslas - pagalba visai šeimai.

DELFINAI greitai pagauna tavo emocinę būseną, skaito mintis iš gestų ir turi gerą humoro jausmą... Remigijaus DAILIDĖS nuotr.

Ar ši pagalba bus prieinama eilinei šeimai, auginančiai neįgalų vaiką? Kiek tai kainuos?

Šeimos, auginančios neįgalius vaikus, gali būti remiamos per įvairius fondus, bendrijas. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje ši paslauga nebrangi. 10 seansų kainuos 800 eurų. Kaip sakiau, tai kompleksinė sveikatinimo programa, kurioje dirbs visa komanda. Palyginimui galiu pasakyti, kad Baltarusijoje 10 seansų kainuoja 1000 eurų, Turkijoje - 3,5 tūkst. eurų.

Vienkartinis seansas (30 min.) vienam žmogui, bendraujant su delfinu nuo kranto, pas mus kainuos 120, šeimai iki 4 asmenų - 200 eurų. Mes dirbsime ir su suaugusiais, kurie turi įvairių psichoemocinių sutrikimų.

Kiek klientų jau laukia susitikimo su delfinais, kokių šalių piliečiai dominuoja sąraše?

Yra užsiregistravę 300 žmonių. Daugiausiai iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos.

Delfinų terapijos skyrių žadate atidaryti gegužę. Savo veiklą pradėsite tyliai ar su fanfaromis?

Terapijos užsiėmimus pradėsime be fanfarų. Pirmuosius klientus priimsime gegužės mėnesį. Kita vertus, atidarymo proga organizuojame didelį renginį - tarptautinę mokslinę konferenciją "Nematomos gamtos galios", į kurią esame pakvietę apie 70 svečių iš Lietuvos, Lenkijos, Turkijos, Estijos, Rumunijos, Italijos, Anglijos. Tai bus specializuota konferencija, dalyvaus tik gyvūnų terapijos srityje dirbantys specialistai.

SANTYKIAI. "Mūsų santykiai grįsti draugyste", - sako Delfinų terapijos skyriaus vadovė dr. B. Kreivinienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Ar Lietuvoje dar esama gyvūnų terapijos centrų? Turiu galvoje ne saviveiklinius darinius.

Taip, Kaune ir Šiauliuose. Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Kinologijos mokslinio edukacinio ugdymo centre, veikia Kaniterapijos pagalbos centras. Kurtuvėnų regioninio parko žirgyne veikia Šiaulių universiteto hipoterapijos centras.

Kiek šiuo metu delfinariume yra delfinų?

Devyni. Septyni suaugę ir du mažyliai.

Ar Delfinų terapijos skyrius turi ambicijų išaugti į solidų mokslo tiriamąjį centrą, kuriame dirbs mokslininkai iš viso pasaulio?

Tokios vizijos išties esama. Jai įgyvendinti reikia daugiau resursų, nei turime šiandien, tačiau mūsų kryptis aiški: sveikatinamoji, mokslo tiriamoji. Kokybinė, ne kiekybinė. Tai nėra ir niekada nebus komercija.

Darbas, tapęs gyvenimu

Brigita, jūs, galima sakyti, delfinus pažįstate asmeniškai. Papasakokite, kokie jie. Ne iš knygų, o iš savo patirties.

Mūsų delfinai man primena mažą vaikų darželį... Jie iš tiesų daug kuo primena vaikus: žaismingi, išdykę, smalsūs, mėgsta bendrauti. Prašosi paglostomi... Jie greitai pagauna tavo emocinę būseną, skaito mintis iš gestų. Turi gerą humoro jausmą.

Kuo tai pasireiškia?

Kai esi nusisukęs, gali tave aptaškyti ir labai dėl to džiaugtis...

Mūsų santykiai - ypatingi. Jie kitokie nei delfino ir trenerio santykiai. Kai dirbu su vaiku, delfinas žino, kad esu tas žmogus, kuris daug iš jo prašo, tačiau žuvimis neatlygina. Vienintelis dalykas, kuriuo galiu atsidėkoti delfinui, - tai dėmesys, šypsena ir paplekšnojimas. Mūsų santykiai grįsti draugyste.

Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas?

Tada - o, jau daugiau nei prieš dešimtmetį! - dirbau muziejaus ryšių su visuomene skyriuje. Kartą kažko nusiminusi ėjau per fojė. Ir staiga pajutau, tarsi mane kažkas be žodžių kalbintų. Atsisukau į iliuminatorių ir pamačiau delfinę Gabiją. Toks vaizdas, lyg ji kažką man būtų kalbėjusi po vandeniu... Netgi išleido tokį didelį burbulą. Tai mane labai paveikė ir suintrigavo. Vėliau išdrįsau paprašyti trenerio leisti man paglostyti delfiną. Nuo to viskas ir prasidėjo. Prasidėjo etapas, kai mano darbas tapo mano gyvenimu.

Jūsų darbas išties ypatingas. Iš vienos pusės - delfinas, iš kitos - mažas vaikas... Su abiem reikia susitarti ypatinga kalba.

Taip. Svarbu ne tik tai, koks poveikis daromas žmogui su negalia. Ne mažiau svarbu, ar delfinas laimingas galėdamas su juo bendrauti, jam padėti.

Kaip tai pamatuojama?

Tai galima pamatuoti ne tik plika akimi, bet ir kitais moksliniais būdais: stebint gyvūno hormonų lygį, analizuojant elgseną ir pan.

Ar tokie tyrimai atliekami?

Mes turime tokių tikslų, esame netgi padavę paraišką tarpdisciplininio tyrimo finansavimui gauti. Tai labai svarbi ir įdomi darbo sritis, tačiau panašūs tyrimai yra itin brangūs, todėl beveik neįmanomi be papildomo finansavimo.

Ar yra buvę, kad delfinas nenorėtų bendrauti su vaiku?

Per visus tuos metus buvo vienintelis atvejis, kai delfinas nuplaukė šalin, su vaiku neužmezgęs kontakto. Priežastis tuomet buvo akivaizdi: vaiko elgesys buvo pernelyg ekspresyvus.

Gyvūnai niekada neverčiami elgtis taip, kaip jie nenori. Jų gerovė yra pirmoje vietoje. Mūsų vyriausiasis veterinarijos gydytojas ir direktorės pavaduotojas - mokslų daktaras. Tik su jo priežiūra ir pritarimu yra sudaromi delfinų pasirodymų grafikai, žiūrima, kad gyvūnai nepavargtų, yra stebimas gyvūnų elgesys, atliekami medicininiai tyrimai.

Delfinai patys renkasi, kada, kaip ir netgi su kuriuo vaiku jiems bendrauti. Kiekvienas netgi pats išsirenka "savo" vaiką, su kuriuo norėtų žaisti. Būna netgi taip, kad vienas nuveja kitą nuo "savojo" vaiko... Būna, kad vaikas iš pradžių nenori bendrauti, o delfinas jį pats ragina - meta kamuolį, kviečia žaisti, kalbina... Delfinai taip elgiasi ne todėl, kad gautų skanų kąsnelį - kaip cirke. Jie taip elgiasi todėl, kad yra socialūs ir nori bendrauti.

Nenukirpta bambagyslė

Brigita, papasakokite, kaip tapote mokslininke. Ar tai buvo kryptingas siekis, padiktuotas įgimtų polinkių?

Maža svajojau būti gydytoja. Mokydamasi mokykloje mėgau biologiją, chemiją, lankiau biochemijos būrelį, važinėjau į savaitgalinę biochemikų mokyklą Vilniuje. Bet nenorėjau nukirpti bambagyslės su Klaipėda, su artimaisiais, todėl pasirinkau studijuoti čia. Įstojau į Klaipėdos universitetą. Socialinis darbas tuomet buvo nauja specialybė, didžiulis konkursas, 11 pretendentų į vieną vietą. Aš įstojau antruoju numeriu ir labai tuo didžiavausi.

Kaip tuomet įsivaizdavote savo būsimą darbą?

Įsivaizdavau, kad sėdėsiu savivaldybėje ir "spręsiu klausimus", - juokiasi.

Ar teko įgyti tokios patirties?

Ne, neteko, - juokiasi. - Be to, studijuojant mano požiūris į socialinį darbą greitai pasikeitė.

Kas jums padarė didžiausią įtaką profesine prasme?

Negalios modelio architektas profesorius Jonas Ruškus pakeitė požiūrį ir į socialinį darbą, ir į žmogaus neįgalumą apskritai. Taip pat didelę įtaką padarė profesorė Elvyra Acienė, su kuria galėjau pasitarti kaip su mama. Ji mane orientavo, paragino studijuoti Laplandijos universitete. Ten įgijau magistro laipsnį ir apsigyniau daktaro disertaciją. Ten sutikau išskirtinę asmenybę mokslininką Juhą Pertulą (Juha Perttula), kuris turėjo ir dar tebeturi svarbios įtakos mano kaip mokslininkės augimui. Taip pat didžiausią pagarbą jaučiu savo vadovei Olgai Žalienei, be kurios paramos nebūtų ir delfinų terapijos tyrimo. Džiaugiuosi, kad mano daktaro disertaciją recenzavo vokiečių mokslininkas klinikinis psichologas Ervinas Breitenbachas (Erwin Breitenbach). Šie žmonės suteikė man ne tik klinikinių, medicininių žinių, svarbiausia - jie suformavo požiūrį, davė naują, gilesnį, supratimą apie socialinį darbą ir negalią.

Neįgalumo etika

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose dėstote su negalia susijusias disciplinas. Kaip manote, ar mūsų šalyje keičiasi neįgalumo etika?

Taip, keičiasi. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet pažanga jaučiama.

Kuo remdamasi taip sakote?

Pirmiausiai turiu galvoje 2005 m. priimtą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą. Tai svarbus žingsnis, kuris pakeitė sąvokas, terminiją, o kartu - ėmė keisti požiūrį į neįgalų žmogų. Seniau toks žmogus apskritai nebuvo vertinamas kaip asmenybė. Neįgalų vaiką netgi ragindavo palikti gimdymo namuose.

Neseniai spaudoje buvo aprašyta, kad vaikai darželyje šaipėsi iš mažylio, kurio veidukas perkreiptas ligos, o auklėtojos tai abejingai stebėjo. Kaip jūs manote, tai vyksta todėl, kad žmonėms trūksta žinių apie neįgalumą, ar vis dėlto - žmoniškumo?

Aš manau, kad žinių tikrai trūksta. Mažai apie tai kalbama, todėl susidaromas klaidingas supratimas apie neįgaliuosius. Jų bijoma, vengiama. Pavyzdžiui, socialinės apklausos rodo, kad didžioji dauguma gyventojų nenorėtų, jog šalia gyventų kaimynas, turintis psichikos negalią, nors yra nemažai pavyzdžių, kad tokie žmonės gali visiškai integruotis į visuomenę.

Buvo atliktas toks tyrimas vaikų darželyje. Grupę kartu su sveikais vaikais lankė ir neįgalus mažylis. Kai vaikų klausė, kas yra jų geriausias draugas, daugelis minėjo būtent neįgalų vaiką - kaip draugiškiausią, nuoširdžiausią. Tačiau, praėjus keletui metų, kai apklausa buvo pakartota, o tie patys vaikai - vyresni, tyrėjai nustebo: vaikų, kurie draugavo su neįgaliu bendraamžiu, beveik neliko. Jie jau turėjo nuomonę, kad tas vaikas - "kitoks", kad jo geriau vengti.

Tokią nuomonę suformuoja suaugusieji?

Taip. Kai mes su savo mažais vaikais išeiname į gatvę, į parką, į parduotuvę ir jie, pamatę neįgalų žmogų, klausia, kodėl jis taip atrodo, kodėl taip juda, kodėl sėdi vežimėlyje, mūsų atsakymas formuoja jų požiūrį į neįgalumą.

Koks turėtų būti etiškas atsakymas?

Bet kas gali atsidurti tokioje padėtyje. Šis žmogus negali vaikščioti, bet dėl to nėra kitoks negu aš ar tu. Jis kitaip juda ar kitaip kalba, jo neįgalumas, tam tikras sutrikimas, yra jo asmenybės dalis, bet jis, kaip ir mes, nori kurti šeimą, dirbti, dalyvauti visuomenės gyvenime. Ir nereikia į tuos žmones žiūrėti su tokia gilia užuojauta, kuri verčia juos jaustis kitokius, nevisaverčius. Jeigu žmogus sėdi vežimėlyje, tai dar nereiškia, kad jis bejėgis, kad "serga"... Pernelyg didelė užuojauta žeidžia jų orumą ir tikrai neskatina, nestimuliuoja būti visaverte visuomenės dalimi.

Viename mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti mama, auginanti neįgalų vaiką, pasakojo, kad jai buvo be galo gera žingsniuoti ir stumti vežimėlį didžiajame Klaipėdos prekybos centre, nes ten į juos niekas nekreipė dėmesio - nespoksojo ir nesigręžiojo.

Ar bendrojo lavinimo mokyklose į dėstomus dalykus yra kaip nors integruotos žinios apie neįgalumą?

Kiek man yra žinoma, tokios disciplinos mokyklose nėra. Tačiau mokyklose integruojami patys neįgalūs vaikai, kad galėtų mokytis ir bendrauti su kitais bendraamžiais. Tai sveikintinas dalykas, tačiau jis turėtų vykti parengus ir pedagogus, ir vaikus, o ne "nuleidžiant iš viršaus". Mano galva, mokyklos bendruomenė pirmiausiai turėtų formuoti toleranciją skirtybėms, nes vien fizinio integravimo negana. Socialinis integravimas vyksta kuriant draugystės ir bendrumo ryšius.

Brigita, kas nulėmė tai, kad jūs pasirinkote gyvenimo kelią, tiek mokslinį, tiek praktinį, susijusį su neįgalumu? Tik įgytos žinios ar dar kas nors?

Aš nuo mažumės nepaprastai mylėjau gyvūnus, gal todėl mano gyvenime atsirado delfinai. Na, o su vaikais visuomet buvo įdomu dirbti, nes jie daug ko išmoko. Kiekvienas neįgalus vaikas man yra savas ir įdomus. Kai pati tapau mama, iš pagrindų pasikeitė supratimas, empatijos lygis. Manau, jog būtent motinystė padarė didžiausią įtaką tam, ką darau ir ką dar noriu nuveikti savo gyvenime dėl kitų.

* "Social Support: Voices of Families in Severe Disability Situation" (2012 m.) ir "Delfinu terapija Lietuvos jūrų muziejuje" (2009 m.).

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2015-03-29   13:32

IP: 82.140.141.173

Kaip miela , kad tokios terapijos vyksta , bet iškart pagalvojau , o ką daryti tėveliams ir vienišoms mamoms kurios neturi tiek pinigėlių .Aš pažįstu ir bendrauju su mergaite vardu Urtė kuriai 11 m. jos liga - dauno sindromas , labai miela , judri mergaitė , bet mama vieniša ir negali sutaupyti tiek pinigėliu .Čia ir prasideda ......? taškas :)

nu nu

2015-03-22   15:48

IP: 94.194.167.8

Gerai pastebeta - mu mu yra tikrai atmata. Lol

būtų gerai

2015-03-21   23:18

IP: 78.58.254.108

kad delfinariumas neimtų atmatų iš sovietų sąjungos kaip mu mu

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Kai vilnietė televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė (34 m.) važiuoja į Palangą,...

Vytauto Kernagio butas pajūryje kvepėdavo grybais nuotrauka, foto

Aukščiausius pirmosios ir antrosios vietos apdovanojimus iš didžiulio tarptautinio muzikos konkurso "Orfėjo...

Jaunieji pianistai garsina Klaipėdą nuotrauka, foto

Lietuvos irklavimo federacijos prezidentui Dainiui Pavilioniui šiandien sukanka 60 metų. Kartu su...

Dainiui Pavilioniui šiandien sukanka 60 metų nuotrauka, foto

Vaidmuo režisieriaus Zaza Urushadzės filme - man geriausia gimtadienio dovana. Taip...

Vaiva Mainelytė švenčia 70-metį nuotrauka, foto

Šiandien namų ieško: Kasija nuotrauka, foto

Šiandien namų ieško, Į "Linksmąsias pėdutes" atvažiavau iš sanitarinės tarnybos tą dieną, kai ten turėjau...

Klaipėdiečių kova su tarša: surinkta 4 311 parašų nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdiečių nepasitenkinimas padėtimi pietinėje miesto dalyje dėl taršos ir nemalonių kvapų pakilo...

Trečiadienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė rugsėjo 26-ajai, trečiadieniui: AVINAS. Būsite irzlūs, nepatenkinti ir savimi,...

Dėl tragedijos jūroje pradėti dar du tyrimai nuotrauka, foto

Jūra, Rugsėjo 22 d. per Kapitono Stepono Kudzevičiaus regatą įvykusios nelaimės tyrimą pradėjo...

Šiandien namų ieško, Paskelbta prieš 10 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Įvairybės, Paskelbta prieš 1 val.

Jūra, Paskelbta prieš 6 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...