2018 m. lapkričio 17 d. 14:40 val., šeštadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Augustinas Užkuratas: "Esu žmogus iš Niekur"...

2002-05-11, 12:00

Ivona ŽIEMYTĖ

Žvelgdama į Augustino Užkurato paveikslą su tėviškės peizažu, tikrovėje turbūt jau išdilusiu, vis prisimenu nepaprastą jį nutapiusiojo gyvenimą. Galbūt šis 89- erių metų daugybę amatų įvaldęs ir tik dvasios turtus kaupęs filantropas ir eruditas, savamokslis poliglotas dar parašys knygą "Europiečio teisės". O šįkart - pasakojimas apie ilgą žmogaus kelionę - per šalis, kalnus ir lagerius - į gimtinę, kurios vardą nuo kūdikystės tėvų lūpose girdėjo minint maldose.

"Gimiau Karaliaučiuje, tada dar buvo Keningsbergas - tėvas atkilęs nuo Kaltinėnų, mama - nuo Gelgaudiškių. Motinos tėvas, mano senelis Petras, buvo žinomas dailidė, jis statė bažnyčias, dvarus ir malūnus, ir užsimušė, nukritęs nuo aukštų pastolių. Mamai iš gausios šeimos nebuvo kur dėtis, prie rusų nebuvo darbo Lietuvoj, ir ji Nemunu persikėlė į Rytprūsius. Tėvas Augustinas, vyras iš stuomens ir liemens, dirbo "stengretu" - ponų vežiku. Kadangi santuokos tarp svetimšalių Karaliaučiuje buvo uždraustos, tėvai slapta naktį susituokė pas katalikų kunigą. Kilus I Pasauliniam karui, kai man tebuvo aštuoni mėnesiai, šeimą evakavo į Vokietijos gilumą, jie iš dvaro į dvarą bėgo link Lietuvos; taip atsidūrė Lenkijoje, Bidgošč mieste. Čia jau karas buvo pasibaigęs, bet į Lietuvą mums grįžti neleido, o Bidgošč gyveno dvidešimt lietuvių šeimų, bet jos buvo mišrios, tik mano tėveliai buvo gryni lietuviai. Lenkijoje lietuvius vadino chamais, tik žemaičių - ne. Su vokiečiais kalbėjau vokiškai, su lenkučiais lenkiškai, lankiau Šv. Jono mokyklą. Kol vokiečiai kraustėsi, apie 1928 metus, mano tėvas dirbo pinigų kalykloj. Gerai uždirbo, bet algą parsiveždavo "čemodanėliuose", nes milijonas 800 000 lenkiškų markių buvo vienas zlotas. Krautuvėje bandelė kaštavo 400 - 500 tūkstančių lenkiškų markių, bet visa kasdien brango. O kai pinigai pasikeitė, tai juos kalė Anglijoje, ir tėvas liko bedarbiu; dar ir dėl to, kad vokiškai kalbėjo su žymiu akcentu. Mus išmetė iš buto, tapom benamiai, paskui įsikraustėm į benamių barakus, tėvas pasiėmė antrinių žaliavų rinkėjo patentą, rinko skudurus, geležis, seną daiktą supirkinėjo, taip vertėsi. Bet jis iš nostalgijos prasigėrė...

Aš mačiau paprastų žmonių skurdo bedugnę, skriaudas ir kaip žemai dėl to nupuldavo puikiausi žmonės", - ir šiandie pono Augustino Užkurato akyse sužvilga ašaros. Jis pasakojo, jog pradinėse klasėse jame piešėjo talentą atskleidęs mokytojas Kačinskas labai juo rūpinosi, bet vyresnėse klasėse konfliktavo su vokiečiu mokytoju. "Jis pasisodino mane priešais ir piešėm - jis mane, o aš jį. Mokytojas piešė labai akademiškai, bet išėjau nepanašus, o aš, kaip Kučinsko mokytas, nupiešiau lakoniškai, keliais štrichais, ir visi mokiniai sakė, jog mano pozuotojas išėjo labai panašus. "Iki aštuoniolikos metų turėjau daug darbo, buvau stiprus, padorios išvaizdos, ir sustatę eilėn dešimt vaikinų, darbdaviai vis mane pasirinkdavo.

Kai tapau pilnametis, reikėjo mokėt tarifus, turėti registraciją, "ubivatelstvo" ir pilietybę, o tėvai lenkų pilietybės nenorėjo priimti, gi į Lietuvą mums buvo uždarytas kelias. Bet aš pradėjau sportuot, įsigijau plaukimo instruktoriaus pažymėjimą, muzikavau, mokėjau sakyt prakalbas, kurt eiles, tad mane benamių stovykloje, kurią šefavo įvairios labdaros institucijos, pastebėjo lenkų karininko šeima ir ėmėsi globoti. Paskyrė bendruomenės sporto klubo vedėju, grojau gitara šokių vakaruose, o lenkų šeima labai žavėjosi mano akvarelėmis, kabino ant savo buto sienų.

Su mama virėme valgį dideliame lauko katile veik 400 benamių, tad butas, elektra ir maistas nekainavo, bet jaunam reikėjo pinigų. Tad globėjai mane įtaisė į popieriaus fabriką: iš pradžių valiau bjaurius katilus, paskui dirbau prie vyniojimo aparato ir sandėlyje, baigiau sąskaitininkų kursus, bet 1939 atėjo į valdžią Hitleris ir visą Lenkijos jaunimą surinko, išgrūdo į darbo lagerius. Kai prasidėjo karas, lenkai sakydavo: "Naše ulice, a nemcev kamenice". Mat Lenkijoje visa pramonė buvo vokiečių rankose, bankai taip pat. Jie sugebėjo surinkti smulkias monetas iki 5 zlotų, ir žmonėms atidavė pinigus 100 ir daugiau markių kupiūromis. Jau ruošiantis karo pradžiai, fabrikuose darbininkams išmokėjo algas dvi savaites į priekį, o tarnautojams - prieš du mėnesius. Su tokiomis stambiomis kupiūromis krautuvėse negalėjai duonos nei aliejaus nusipirkti, kad nori, pirk iškart už 100 markių kiaulę ar net dvi. Na, ir prasidėjo... Bet prieš tai man dar prisėjo pakeliaut po Europą.

"Į Afriką! Į Svetimšalių legioną!"

"1931 - 1932 metais buvo didelė ekonomikos krizė visoj Europoj. Buvo prisotinta pramonės prekių, didelė bedarbystė tiek Vokietijoj, tiek Lenkijoj. Gal tik Čekoslovakija geriau gyveno, dar statėsi, mat pasiuvo pirmus batus guminiais padais, turėjo ir automobilių fabriką. Vagystės Lenkijoje buvo labai paplitusios, dviračio gatvėje nepastatysi. Štai mūsų mieste buvo 100 000 gyventojų, iš jų 10 - 15 tūkstančių bedarbių. Mūsų barakuose gyveno varguoliai, kurie Gdynėje vogdavo anglį, mėtydami ją iš pravažiuojančių traukinių, kai šie įkalnėje sumažindavo greitį. Mačiau vyrus kiaurai peršautais žandikauliais ir plaučiais, ne vienas vargšas anglies vagis, iškritęs iš vagono, buvo praradęs abi kojas. Šie žmonės mūsų benamių stovykloje buvo mokomi batsiuvystės".

"Taigi tuo laiku atsirado daugybė žmonių, kurie keliavo, o tikriau - valkatavo, ieškodami laimės darbo - pavieniui ir su šeimomis, pėsti važiuoti. Juos vadino "globtriteriais", atseit, keliautojai per "globusą". Muzikantų buvo pilni kiemai, kiti fotografavo, mes su draugu irgi tuo užsikrėtėm. Iškeliavom į Gdanską, ten retkarčiais į geležinius vagonus kraudavom ledą - šaldyklių nebuvo, tarp dvigubų sienų vežė prikirsto gamtinio ledo luitus žuviai, mėsai laikyti. O vakarais su draugu lošėme šaškėmis, žiūrovai, būdavo, užsidega, ir lažinasi iš guldeno. Laiko mus durniukais, o mes vis išlošiam. Ir prisikabino prie mudviejų vienas vyrukas: "Et, ką čia badmiriausit, verčiau važiuojam į Afriką! Mes jus "užblenduosim" laive - nuo žmogaus trys guldenai". Na, mes ir suklusom; parsisamdysim Afrikoje į Prancūzų svetimšalių legioną, su žmogėdrom kausimės, o po penkerių metų gausim Prancūzijos pilietybę, galėsim važinėt po visą Europą, ir būsim didvyriai. Tokie buvo nebrandžių vyrukų svaičiojimai".

"Liepė mums pasiimti šokolado ir truputį vandens, iškęsti "zuikių" slėptuvėje dieną, o paskui galėsim išlįsti. Sėdim tarp anglių, baisiai troškina, netoli Kylio kanalo išlindom, ir tuoj kapitonas davė mums darbo: apačioj, katilinėj skaldyt anglių luitus, kad "kačegarai" galėtų anlimis kurti laivą. Dar mažas bažnyčioj tarnavęs klapčiuku, mokėjau kiek lotynų, o tai taip panašu į italų kalbą, tad sužabarojau paklaust, kurgi mes plaukiame. Vyrai sako - į Italiją. Jau Savonos įplaukdamas į uostą, mačiau "kuli", kinų darbininkus, šie krovė medvilnę basi, plačiom kelnėm, viens nuo kito atstu per ištiestą ranką, ir jie ėjo ir ėjo ratu tartum gyvatė, ryjanti savo uodegą. Savonos uoste mus išlaipino, nuvežė į kažkokią valdybą tardyt: ar "pro labore" (darbo), ar "pro avantiūrizmus" atvykom? Patalpino į stovyklą, kur du mėnesius laukėm, kol ateis dokumentai, o paskui vežė etapu į Milaną. Susipažinęs su broliais Alberto ir Džovaniu, gerai pramokau itališkai. Mokėjom tik vieną dainušką apie Musolinį, o visi italai buvo prieš fašizmą. Italijoj buvo juokinga mada: pamatys karabinierius girtą ar ne vietoje pereinantį gatvę, būtinai uždės antrankius, mat italai - labai impulsyvūs žmonės.

Siaurose gatvėse pratilpo tik vienas vežimas, o iš priešais stovinčių namų langų driekėsi skalbinių virvės, ir visur balkonuose giedojo gaidžiai; italai valgė daug kiaušinių. Dardėjo dviračiai vežimai - "arbos", traukiami asilų ir mulų. Italai itin balsingi, linksmi ir nuoširdūs. Tuomet kalnų traukinuku važiavom per Alpes iki Brenero - aukščiausios perėjos Alpėse, kur susitikdavo Musolinis su Hitleriu, tik 1932 metais apie Hitlerį dar nieko nežinojom. Brenere labai nustebino "ridvanas" su arkliais, ir negalėjau atsižiūrėt į ledo skulptūras, vaizduojančias senovės Romos karius ant žirgų. Neišpasakytas Alpių grožis! Matai, kaip debesis uždengia kalnus, o viršum jų žvilga saulės nuauksintos snieguotos viršūnės. Ten mus ant Austrijos rubežiaus paleido, artimiausias miestas - Insbrukas. Kelias ėjo 30 km pakalnėn. Man patiko, kaip rogėmis su "ragais" žmonės nuo kalnų lakina didžiules rietuves malkų, laviruodami kojomis. Austrai - labai dievoti žmonės, retoje kryžkelėje, kertėje ar namuose nekabojo krucifiksas. Mes dainuodavom vokiškai populiariąją "Kaip gražu miške", ir žmonės mus pasikviesdavo, pavalgydindavo. Jie ne dainuoja, bet "tiroliuoja". Man dovanojo striukę ir padėvėtus tiroliškus kalnų batus, geležim kaustytus, storapadžius, su kabliais, tinkančius ledui ir purvui. Už 20 pfeningių gaudavom ryžių košės su mėsyte ir sriubos, taip nukeliavome iki Zalcburgo. Lėšų neturėjom, tik plačias gerkles. Visoje Europoje buvo "ferbergos" arba nakvynės namai - kaip viešbučiai, kur tave apžiūrės ir jei esi švarus, už 40 pfeningių apnakvins. Salėje galėjai šio bei to nusipirkt, veikė bufetas, tik šnapso nebuvo. Austrijos kaimuose žmonės visur maloniai mus priėmė, pirmame ūkininko namo aukšte - metro ar pusantro storio sienos iš akmens, tik antras aukštas ir lubos mediniai, vidus iškaltas lentom. Ir to petis namo pratęsimas - tvartai karvėms, ožkoms ar avims. Kiekviena karvė turėjo ant kaklo medinį skambaliuką, ir pagal šio tembrą ūkininkas atskirdavo, kur jo karvutė bastosi. Zalcburge stebėjau išsižiojęs, kaip vyskta statybos: liftinis kranas man atrodė technikos stebuklas, darbininkai tik šūkauja: "Murtel, Waser!" - ir namas kyla tiesiog akyse. Zalcburge nakvynė buvo opi problema, tad nakvoti pasiūlė kalėjime - didelė "šaika" žmonių, yra patalynė, dviem aukštais lovos kaip kareivinėse. Nakvojo ten vietiniai mūrininkai, proletarai, grojo lūpinėm armonikėlėm, šoko po darbo. Tik atėję du policininkai išsivedė porą fašistuojančių vaikinų. Į Vieną, kaip ir kitas sostines, į Prahą mūsų, globtreterių, neįleido. Čekijoj visur mačiau avalynės krautuves, batų muliažus ant kino teatrų, bibliotekų. Gotvaldo mieste kurį laiką dirbau prie Masariko kelio - turbūt pirmosios Europoje tiesiamos autostrados. Grįsta akmenimis, o paskui užpilta asfaltu. Vežiodami a akmenis, uždirbome kronų. Čekai vaišino mus alumi ir knedlikais, su žodynu susikalbėdavau ir čekiškai. Paskui jau pasiekėme Lenkiją, ir Moravska ostrava pirmąsyk pamačiau įstiklintus namus, kurie man atrodė kaip stiklo pilys. Taigi grįžome pilni įspūdžių, bet tuščiomis.

(Bus daugiau).

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Atgimstančios Lietuvos laikais režisiere dirbdama Vida Bladykaitė ėmė garsėti kaip dramaturgė, poetė,...

Maskva - Naujoji Akmenė - Niujorkas nuotrauka, foto

Kompozitorius ir dainų autorius Stanislavas Stavickis-Stano patvirtino jau kurį laiką sklandžiusius gandus...

Stano prisipažino sergantis kraujo vėžiu nuotrauka, foto

Šių metų lapkritį sukanka 15 metų, kai Danutė Žvinklytė paskirta teisėja, nors...

Teisėja Danutė Žvinklytė: "Aš didžiąją gyvenimo dovaną - žmonių meilę ir pasitikėjimą - jau gavau" nuotrauka, foto

Žiniasklaida mirga apie garsių klaipėdiečių darbus ir gyvenimą, tačiau apie jų atžalas...

Ką veikia žinomų klaipėdiečių vaikai? nuotrauka, foto

Melnragės gyventojų laiškas nuotrauka, foto

Nuomonės, Norėdami pasidalinti rūpesčiais ar džiaugsmais, darbo dienomis skambinkite nuo 10 iki 13...

Visuomenė vienijasi ir kyla į aktyvią kovą prieš taršą nuotrauka, foto

Klaipėda, Keli šimtai aktyvių piliečių šeštadienį nuo 11 val. susirinko į mitingą Atgimimo...

Bažnyčios atstatyme - nežinomybė dėl grunto nuotrauka, foto

Klaipėda, Šv. Jono bažnyčia Turgaus gatvėje gali būti atstatyta kone identiškai tokia, kokia...

Pasipiktinimo bangą sukėlusi peticija sulaukė atsako nuotrauka, foto

Lietuva, Krikščioniškosios kultūros instituto siuntinėjamos laiškai su skatinimu stabdyti „propagandines gėjų eitynes“...

Nuomonės, Paskelbta prieš 39 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...