"1931 - 1932 metais buvo didelė ekonomikos krizė visoj Europoj. Buvo prisotinta pramonės prekių, didelė bedarbystė tiek Vokietijoj, tiek Lenkijoj. Gal tik Čekoslovakija geriau gyveno, dar statėsi, mat pasiuvo pirmus batus guminiais padais, turėjo ir automobilių fabriką. Vagystės Lenkijoje buvo labai paplitusios, dviračio gatvėje nepastatysi. Štai mūsų mieste buvo 100 000 gyventojų, iš jų 10 - 15 tūkstančių bedarbių. Mūsų barakuose gyveno varguoliai, kurie Gdynėje vogdavo anglį, mėtydami ją iš pravažiuojančių traukinių, kai šie įkalnėje sumažindavo greitį. Mačiau vyrus kiaurai peršautais žandikauliais ir plaučiais, ne vienas vargšas anglies vagis, iškritęs iš vagono, buvo praradęs abi kojas. Šie žmonės mūsų benamių stovykloje buvo mokomi batsiuvystės".
"Taigi tuo laiku atsirado daugybė žmonių, kurie keliavo, o tikriau - valkatavo, ieškodami laimės darbo - pavieniui ir su šeimomis, pėsti važiuoti. Juos vadino "globtriteriais", atseit, keliautojai per "globusą". Muzikantų buvo pilni kiemai, kiti fotografavo, mes su draugu irgi tuo užsikrėtėm. Iškeliavom į Gdanską, ten retkarčiais į geležinius vagonus kraudavom ledą - šaldyklių nebuvo, tarp dvigubų sienų vežė prikirsto gamtinio ledo luitus žuviai, mėsai laikyti. O vakarais su draugu lošėme šaškėmis, žiūrovai, būdavo, užsidega, ir lažinasi iš guldeno. Laiko mus durniukais, o mes vis išlošiam. Ir prisikabino prie mudviejų vienas vyrukas: "Et, ką čia badmiriausit, verčiau važiuojam į Afriką! Mes jus "užblenduosim" laive - nuo žmogaus trys guldenai". Na, mes ir suklusom; parsisamdysim Afrikoje į Prancūzų svetimšalių legioną, su žmogėdrom kausimės, o po penkerių metų gausim Prancūzijos pilietybę, galėsim važinėt po visą Europą, ir būsim didvyriai. Tokie buvo nebrandžių vyrukų svaičiojimai".
"Liepė mums pasiimti šokolado ir truputį vandens, iškęsti "zuikių" slėptuvėje dieną, o paskui galėsim išlįsti. Sėdim tarp anglių, baisiai troškina, netoli Kylio kanalo išlindom, ir tuoj kapitonas davė mums darbo: apačioj, katilinėj skaldyt anglių luitus, kad "kačegarai" galėtų anlimis kurti laivą. Dar mažas bažnyčioj tarnavęs klapčiuku, mokėjau kiek lotynų, o tai taip panašu į italų kalbą, tad sužabarojau paklaust, kurgi mes plaukiame. Vyrai sako - į Italiją. Jau Savonos įplaukdamas į uostą, mačiau "kuli", kinų darbininkus, šie krovė medvilnę basi, plačiom kelnėm, viens nuo kito atstu per ištiestą ranką, ir jie ėjo ir ėjo ratu tartum gyvatė, ryjanti savo uodegą. Savonos uoste mus išlaipino, nuvežė į kažkokią valdybą tardyt: ar "pro labore" (darbo), ar "pro avantiūrizmus" atvykom? Patalpino į stovyklą, kur du mėnesius laukėm, kol ateis dokumentai, o paskui vežė etapu į Milaną. Susipažinęs su broliais Alberto ir Džovaniu, gerai pramokau itališkai. Mokėjom tik vieną dainušką apie Musolinį, o visi italai buvo prieš fašizmą. Italijoj buvo juokinga mada: pamatys karabinierius girtą ar ne vietoje pereinantį gatvę, būtinai uždės antrankius, mat italai - labai impulsyvūs žmonės.
Siaurose gatvėse pratilpo tik vienas vežimas, o iš priešais stovinčių namų langų driekėsi skalbinių virvės, ir visur balkonuose giedojo gaidžiai; italai valgė daug kiaušinių. Dardėjo dviračiai vežimai - "arbos", traukiami asilų ir mulų. Italai itin balsingi, linksmi ir nuoširdūs. Tuomet kalnų traukinuku važiavom per Alpes iki Brenero - aukščiausios perėjos Alpėse, kur susitikdavo Musolinis su Hitleriu, tik 1932 metais apie Hitlerį dar nieko nežinojom. Brenere labai nustebino "ridvanas" su arkliais, ir negalėjau atsižiūrėt į ledo skulptūras, vaizduojančias senovės Romos karius ant žirgų. Neišpasakytas Alpių grožis! Matai, kaip debesis uždengia kalnus, o viršum jų žvilga saulės nuauksintos snieguotos viršūnės. Ten mus ant Austrijos rubežiaus paleido, artimiausias miestas - Insbrukas. Kelias ėjo 30 km pakalnėn. Man patiko, kaip rogėmis su "ragais" žmonės nuo kalnų lakina didžiules rietuves malkų, laviruodami kojomis. Austrai - labai dievoti žmonės, retoje kryžkelėje, kertėje ar namuose nekabojo krucifiksas. Mes dainuodavom vokiškai populiariąją "Kaip gražu miške", ir žmonės mus pasikviesdavo, pavalgydindavo. Jie ne dainuoja, bet "tiroliuoja". Man dovanojo striukę ir padėvėtus tiroliškus kalnų batus, geležim kaustytus, storapadžius, su kabliais, tinkančius ledui ir purvui. Už 20 pfeningių gaudavom ryžių košės su mėsyte ir sriubos, taip nukeliavome iki Zalcburgo. Lėšų neturėjom, tik plačias gerkles. Visoje Europoje buvo "ferbergos" arba nakvynės namai - kaip viešbučiai, kur tave apžiūrės ir jei esi švarus, už 40 pfeningių apnakvins. Salėje galėjai šio bei to nusipirkt, veikė bufetas, tik šnapso nebuvo. Austrijos kaimuose žmonės visur maloniai mus priėmė, pirmame ūkininko namo aukšte - metro ar pusantro storio sienos iš akmens, tik antras aukštas ir lubos mediniai, vidus iškaltas lentom. Ir to petis namo pratęsimas - tvartai karvėms, ožkoms ar avims. Kiekviena karvė turėjo ant kaklo medinį skambaliuką, ir pagal šio tembrą ūkininkas atskirdavo, kur jo karvutė bastosi. Zalcburge stebėjau išsižiojęs, kaip vyskta statybos: liftinis kranas man atrodė technikos stebuklas, darbininkai tik šūkauja: "Murtel, Waser!" - ir namas kyla tiesiog akyse. Zalcburge nakvynė buvo opi problema, tad nakvoti pasiūlė kalėjime - didelė "šaika" žmonių, yra patalynė, dviem aukštais lovos kaip kareivinėse. Nakvojo ten vietiniai mūrininkai, proletarai, grojo lūpinėm armonikėlėm, šoko po darbo. Tik atėję du policininkai išsivedė porą fašistuojančių vaikinų. Į Vieną, kaip ir kitas sostines, į Prahą mūsų, globtreterių, neįleido. Čekijoj visur mačiau avalynės krautuves, batų muliažus ant kino teatrų, bibliotekų. Gotvaldo mieste kurį laiką dirbau prie Masariko kelio - turbūt pirmosios Europoje tiesiamos autostrados. Grįsta akmenimis, o paskui užpilta asfaltu. Vežiodami a akmenis, uždirbome kronų. Čekai vaišino mus alumi ir knedlikais, su žodynu susikalbėdavau ir čekiškai. Paskui jau pasiekėme Lenkiją, ir Moravska ostrava pirmąsyk pamačiau įstiklintus namus, kurie man atrodė kaip stiklo pilys. Taigi grįžome pilni įspūdžių, bet tuščiomis.
(Bus daugiau).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą