Apie nenustygstančią trijulę...

- Visai nedingo, bet sunku, sunku yra fiziškai... Visi - skirtingi, mergytė tik su vienu broliu draugauja; su kitu tai tiek jie pykstasi, jog jis visas sukandžiotas yra. Mėgsta vieni kitus važinėti, trečias dažnai atsigula vežimėlio apačioje. Ne, kai vienas pravirksta, kiti nereaguoja. Pirmagimis - Titas, vidurinioji - Kamilė, mažiausias - Arnas. Titas ir jaučiasi solidžiausias, kalbėt pirmas pradėjo. Jie tarpusavy susikalba mimika. Sesutę berniukai globoja, pakelia nukritusią. Kamilė kaprizinga, nes yra mūsų lepūnėlė. Nuo aštuoneto mėnesių ji miega tik su mama, o kiti - savo lovytėse. Taip, dėl žaislų susipeša. Nesistengiam vienodai rengti, nes turi būti saviti, o kai paaugs, kaip norės taip rengsis. Ar jums panašūs jie? Rimtai jie niekada nesirgo. Ramiai juos galim palikti mažiuko Arno globai; jis kaip auklė.

- Kokios viltys? Kai užaugs, jiems bus smagiau trise įveikti gyvenimo audras...

- Tikėkimės. Gerus žmones norėčiau užaugusius matyti, ir kad kiekvienas pakartotų savo "trijų kombinaciją". Aš taip ir svajojau, kad būtų du berniukai ir mergaitė, tik ne atvirkščiai, net draugams per anksti gyriausi, kad taip ir bus. Jie gimė rugsėjo 1. Pirmą pusmetį buvau šalia, o dabar tankiai važinėju. Turime auklę močiutės amžiaus; sunku ją surasti trims. Kai sukaks dveji metukai, galvojame leisti į darželį. O, jie labai judrūs! Viską jie žino - televizorių kaip įjungt, atpažįsta žmones ir daiktus, automobilius, į viską gyvai reaguoja. Tamsos tryniai nebijo, nei šunų; Titas labiausiai bijo kirptis. Visi labai nori šuniuko - bet kokios veislės. Mergytė dar labiau mėgsta žaisti su mašinytėm, negu "vyrai". Nepadeda mamai valgio gaminti, labiau ką nors išpila. Na, kamerą įskėlė. Taip, juos filmuoju. Kai važiavome pas močiutę į Kelmę, visą kelią priekyje sėdėjom penkiese: aš, žmona ir vaikai mums ant kelių, o gale - vieniša auklė...

- Girdėjau nuomonių, kad lietuvis vyras nėra "tėvas Gorijo"; jie lyg ir atsiriboja savo vaikų, užkrauna motinoms...

- Nenoriu girtis, bet jei tik būnu namie, žaidžiam, stengiamės kartu kur išeit. Šią vasarą bandysiu juos grūdinti, maudysimės jūroje. O jie mėgsta lakstyti basi, vis stengiasi nusiauti batukus. Taip, mamą jie paguodžia, jei susimuša, paskui atgailaudami apkabina mamą. Dantukų turi tik po dvylika ar šešiolika. Kai dygo dantys, vargo labai nematėm. Taip, mama dainuoja jiems lopšinę... Turim krūvą pasakų knygų, kurias ir pats jiems paskaitau. Ar pavydi pažįstami? Kad nėra jiems ko pavydėt - aišku, gražu. Vasarą vaikus pakrikštysim bažnyčioje, tikriausiai pas močiutę. Taip, jie visi turės po porą krikšto tėvų. Laukėm, kol paaugs, kol patys supras apeigas ir galės vilkėti baltus drabužėlius... Kamile, palik ramybėje Tito kepurėlę! - ponas Arvydas nuskubėjo, užsiėmęs nekantraut pradėjusiais mažyliais.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder