Apie Lidiją Bajoraitę iš Balandžių kaimo

"Vakarų ekspreso" inf.

2016-11-19 19:01

Apie 12 km nuo Ragainės, 24 km nuo Tilžės, Žilių valsčiuje, Balandžių kaime, šeimoje, kur dar kalbėta lietuviškai, kai jau "visi čion Pttdeutsch varė", 1891-ųjų lapkričio 26 d. gimė Lidija Bajoraitė. Jos kalboje išlikusi ragainėnų (vadinamųjų striukių - šiaurinių vakarų aukštaičių) leksika po daugelio metų buvo tikras lobis tautosakos rinkėjams.

Nu Prūsų galo - arčiau Lietuvos

Lidijos tėvai į Balandžius atsikėlė iš gretimos Įsruties apskrities - Medukalnių kaimo, kur gimė ir užaugo jos mama ūkininkaitė Vilhelmina Raudžiūtė, meiliai vadinta Mynute. Vilhelminos tėvas, Lidijos senelis (opapa), pastarosios žodžiais, buvo turtingos kilties ūkininkas "nu Prūsų galo".

CHORISTĖS Edė Jankutė, Berta Birškutė, Lidija Bajoraitė. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.)

Lidijos tėvas Fridrichas gimė Patilžiuose netoli Kraupiško, Pilkalnio apskrityje. Mažas liko našlaitis, užaugino globėjai. Tarnavo lietuviškame Tilžės dragūnų pulke. Užkuriomis atėjo į Medukalnius. Čia gimė Lidijos vyriausias brolis Pridrikis (Fridrichas) - tas pats, kurio vardu Šilutėje vėliau bus pavadinta biblioteka.

Lidijos tėvai priklausė mažumai patriotiškai nusiteikusių lietuvininkų. Jų gimtajame krašte, Įsruties, Pilkalnio apskrityse, - Nadruvos žemėje, kur gimė Donelaitis, lietuvininkai daugumą sudarė iki Didžiojo maro (1709-1711 m.) ir bado. Per nelaimę išmirė pusė žmonių, o pusė likusių gyvų pasitraukė į Lietuvą ir Latviją. Prasidėjo masinis vokiečių perkėlimas. Įsruties apskrityse kolonistų valstiečių, kalbėjusių vokiškai, apsigyveno ypač tirštai. Jų kalba ir papročiai persidavė vietinei mažumai. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje lietuviai šiose vietovėse jau buvo mažuma.

Medukalniuose pardavę ūkį ir išsikėlę arčiau Lietuvos, Bajorai Balandžiuose valdė 37 margus žemės (apie 0,25 ha), augino mėsinius gyvulius. Su savo vaikais kalbėjo lietuviškai ir mokė juos rašyti gimtąja kalba. Vieninteliai visame kaime (vadino kiemu) prenumeravo du laikraščius - "Naują lietuvišką ceitungą" ir vokiškąjį "Ostdeutsche Volkszeitung".

BALANDŽIŲ kaimas išnykęs. Buvusių sodybų vaizdus ir vienintelę jo gyventojų Šimkaičių šeimos nuotrauką saugo Vokietijos archyvas (bildarchiv-ostpreussen.de). Nurodoma, jog šios mergaitės vardas Mėta. Fotografuota XX a. pradžioje. 1939 m. Balandžiuose gyveno 263 žmonės, teritorija apėmė 637 ha, čia veikė aštuonmetė mokykla, svečių namai, kalvės, sukosi malūnai...

XX a. pradžioje Balandžiuose buvo 60 ūkių. Gyveno 384 žmonės, iš jų 70 lietuvių. Jau būdama garbaus amžiaus, L. Bajoraitė prisiminė visų tėviškėje lietuviškai dar kalbėjusių šeimų pavardes: jų būta 17.

Lietuviais gimę

Penki Bajorų vaikai lankė Balandžių liaudies mokyklą, kur tuo metu buvo mokoma tik vokiškai.

Brolis Fridrichas už Lidiją buvo vyresnis septyneriais metais. Šeimoje dar augo penkeriais metais vyresnė sesuo Emilija, vadinta Mylute, šešeriais metais jaunesnis brolis Endrius ir devyneriais jaunesnis Vilius.

Visi trys broliai baigė Karalienės mokytojų seminariją Klaipėdoje ir tapo mokytojais.

Fridrichas ir Emilija mirė nuo džiovos jauni: vienam tebuvo 25, kitai - 27 metai.

Penkiolikmetis Fridrichas išvyko į Karaliaučių, paruošiamuosius kursus, kad toliau galėtų mokytis Klaipėdoje - Karalienės mokytojų seminarijoje. Klaipėdoje skaitė daug lietuviškų knygų, pradėjo rašyti eilėraščius. Po seminarijos mokytojavo Paleičių ir Rukų mokyklose (Šilokarčemos apskritis), savo iniciatyva mokė vaikus lietuvių kalbos (po Prūsijos valdžios nurodymo mokyti tik vokiškai).

Fridrichas įkūrė Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimo ratelį, kilnojamąją biblioteką "Lietuvių keliaujantis knygynas" (1906-1920 m. veikė Balandžiuose ir Šilokarčemoje), bendravo su Vydūnu, rašė straipsnius "Naujajai lietuviškai ceitungai", pasirašydamas Paukštelio arba Balandėlio pseudonimu.

ŽILIAI. valsčiaus centras, į kuriuos balandiškiai vieškeliu traukdavo į bažnyčią ir į turgų. Bažnyčios pastato likučiai tebėra ir šiandien (newkaliningrad.ru, Deniso Tugolukovo nuotr.). Žiliai vadinami Žilino. Lidijos Bajoraitės mamos gimtinė Medukalniai - Višniovojė, jos tėvo gimtieji Patilžiai - Oružeinojė.

Brolio pažiūros ir veikla jaunesniems Bajoraičiams turėjo daug įtakos. Lidija ir Emilija važinėjo į Tilžės giedotojų susiėjimus. Veikla Vydūno draugijoje seseris suvedė su Jagomastais, Martyno Jankaus šeima ir kitais to meto lietuvybės puoselėtojais. Lidiją globodavo Vydūno žmona Marta Raišukytė.

Emilija Bajoraitė Tilžėje lankė šeimininkių mokyklą (Haushaltungschule). Čia ji susipažino su brolio Fridricho draugu jaunu dailininku Adomu Braku ir vėliau, jau Klaipėdoje, tapo jo sužadėtine. Mirus broliui, kartu su Jurgiu Rupkalviu rūpinosi "Keliaujančiu knygynu".

Klaipėdoje

Palaidojusi sūnų ir vyrą, Vilhelmina Bajorienė pardavė ūkį ir su vaikais išsikėlė miestą. Ėjo 1913-ieji, Lidijai buvo dvidešimt metų, Emilijai - 25-eri. Jos vestuvės su A. Braku nespėjo įvykti: Emilija susirgo džiova ir 1915-ųjų pavasarį Klaipėdoje mirė.

Vilius Bajoraitis mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Čia buvo dėstomi ne tik pedagogikos dalykai, užsienio kalbos, matematika, istorija, geografija, gamtos mokslas, bet ir menai: piešimas, giedojimas. Namuose būta muzikos instrumento, tad pas Bajorus būrėsi giedotojų būrelis: A. Brakas, du jo giminaičiai, dar keli šeimos draugai. Iš namų muzikavimo vėliau išaugo "Aidos" choras, kuriam vadovavo Vilius: važiuota į Tilžę, į Vydūno giedotojų susiėjimus. Jeigu į Klaipėdą atvykdavo Vydūnas su M. Raišukyte, apsistodavo pas Bajorus.

1922 m. pabaigoje, kaistant politinėms aistroms, Klaipėdos "Ryto" spaustuvėje pasirodė pirmasis laikraštėlis "Memeler Landeszeitung". Lidija pasirašė atsakinguoju redaktoriumi. Po sukilimo broliai Endrius ir Vilius dirbo krašto administracijoje, Lidija - "Prūsų lietuvių balse", po to kasininke Klaipėdos lietuvių moterų draugijoje, apie 1933 m. - mašininke Uosto direkcijoje. 1939 m. atsisakė priimti vokiečių pilietybę ir išvyko į Kauną.

Medžiai

1944 m. vasarą Lidija su broliu Endriumi pasitraukė į Berlyną, pas pusseserę. Čia pergyveno siaubingąjį miesto bombardavimą. Po karo grįžo į namus Klaipėdoje, kur jau rado naujus gyventojus. Buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, po aštuonerių metų grįžo į Kauną. Priglaudė pažįstami.

RAGAINIŠKĖ. "Vis tiek, vis tiek Lietuva bus. Kas nieko nelauk, tas nieko netur. Aš atsiminu Vidūno tas", - kalbėjo Lidija Bajoraitė Atgimimo pradžioje, stovėdama prie šimtmečio ribos.

Lidija mirė 1990-ųjų vasarą, kai iki jos šimtojo gimtadienio buvo likę vos keli mėnesiai. Palaidota Kaune.

Endrius Bajoraitis mirė Vokietijoje 1979 m.

Fridricho Bajoraičio-Paukštelio palaikai ilsisi Balandžiuose. Kaimo jau nebėra. Jis išnyko, vietovė užaugo krūmynais. Tik seni vaismedžiai dar žymi buvusias sodybas dabartiniame Kaliningrado srities Nemano rajone.

Šaltiniai: Pagal monografiją "Lietuvininkų žodis" ir kt. Lidijos Bajoraitės gyvenimą aprašė tautosakos rinkėja, bibliotekininkė Marta Juškaitė.