"Iki 1988-ųjų metų dirbau Vilniaus universitete, o paskui ėmiausi politikos. Šviežiai atspausdintą disertaciją įmečiau į stalčių. Mes, universiteto fizikai, bandėm kurti sovietinį "kserokso" aparatą, atlikome įvairius eksperimentinius tyrimus. Tie tyrinėjimai buvo labai abstraktūs. Dažnai pasijusdavau keistai, nes žinojau, jog pasaulyje yra gal dešimt mokslininkų, užsiimančių tokiais tyrimais. Ir tu jauti, jog tai, ką tu darai, yra įdomu tik tai dešimčiai žmonių. Besikankinant savo minčių labirintuose ir savęs ieškojimuose, prasidėjo Sąjūdis, į kurio veiklą pasinėriau visa galva. Palikau mokslą ir pasirinkau politiką.
Pradėjęs dalyvauti Sąjūdžio veikloje, iš karto patekau į patį įvykių epicentrą. Todėl prie spaudos dėmesio neteko ilgai pratintis. Tuo metu laikraščiuose buvo apstu straipsnių, nuotraukų, kuriuose šmėžuodavau ir aš. Gal iš pradžių ir pakutendavo savimeilę, paieškodavau savęs spaudoje, tačiau tai labai greitai praėjo ir ilgainiui pradėjau normaliai reaguoti į žiniasklaidos dėmesį. Nepriklausomybė buvo didesnė euforija nei pasirodymas laikraščiuose."
"Lietuva prarado poetą"
Pono Andriaus šeima buvo labai inteligentiška. Abu tėvai - profesionalūs literatūros tyrinėtojai, mokslų daktarai. "Besimokydamas vidurinėje mokykloje buvau įsitikinęs, jog ir aš tapsiu filologu. Bet tėvas ne kartą buvo pakliuvęs į sovietinės valdžios nemalonę už savo kritinius straipsnius. Jis man vyriškai paaiškino, jog pasirinkęs filologo specialybę, ir aš nuolat turėsiąs problemų. O fizika - daug ramesnis, priimtinesnis mokslas. Taip ir pasirinkau fiziką, o Lietuva prarado poetą. Besimokant Vilniaus universitete dėl savo pavardės neteko patirti nesusipratimų, nors tuometinis rektorius taip pat buvo Kubilius.
ačiau vienas toks išskirtinis atvejis buvo: netikėtai gavau kelionę į Vengriją, kurioje vyko konferencija. Tuo metu buvo labai sunku išvažiuoti, o aš buvau tik aspirantas. Nelabai tikėjausi, jog išleis ir buvau labai nustebęs, kai gavau leidimą. Tik vėliau paaiškėjo, jog Maskvoje, ministerijoje, moteriškė, tvarkanti dokumentus lengva ranka pasirašė, pagalvojusi, jog į konferenciją vyksta rektorius J. Kubilius. Mane pasiekė žinios, jog mano kelionę norėjo sustabdyti, tačiau tuo metu Maskvoje buvo pats rektorius ir apgynė mano personą."
Geriausias laisvalaikis - dviratis
Ponas Andrius mielai sutiko papasakoti ir apie savo šeimą: "Žmona Rasa yra profesionali smuikininkė, Ji griežia J. Domarko nacionaliniame simfoniniame orkestre ir didesnę laiko dalį praleidžia gastrolėse. Vyresnysis sūnus, pavadintas senelio garbei Vytautu, studijuoja ir jau dirba, o jaunėlis Andrius dar moksleivis. Manau, jog jo profesija bus skautas, nes kol kas niekas daugiau gyvenime jam neegzistuoja - tik skautų oraganizacija. Dažnai mes, vyrai, namuose liekame vieni. Tuomet vyresnėlis traukia savo keliais, mažėlis taip pat nelabai reikalauja tėvo globos. Tada sėdu ant dviračio ir minu - tai man didžiausias atsipalaidavimas. Nuvažiuoju kokį šimtą kilometrų, galvoje pasidaro tuščia, šviesu, "išsiplauna" visos mintys, problemos. Tada vėl šviežia galva galiu imtis naujų darbų.
Dabartinis mūsų šeimos gyvenimas panašus į nuolatinį bėgimą. Aš ir pats esu pasinėręs į tokį darbų sūkurį, jog kartais net pats stebiuosi, kaip spėju. Žmona taip pat tik spėja išsikrauti lagaminus, ir vėl už jų - į gastroles. Kartais pagalvoju, kad norėtųsi ramaus, sėslaus gyvenimo: uždarai penktą valandą kabineto duris, pareini namo, jau garuoja vakarienė, planuoji su šeima, ką veiksi vakare, savaitgalį. Tačiau, kita vertus, ir mūsų gyvenimas turi pranašumų, nepakartojamų akimirkų ir įspūdžių.
Gaila, kad vis labiau stinga laiko praleisti bičiulių kompanijose. Dar absurdiškiau, jog šalia gyvena tėvai, o aš, atvirai pasakysiu, neatsimenu, kada juos lankiau. Vis "grasinu" mamai, jog ateisiu barščių valgyti, bet taip ir kabo tie mano "grasinimai" ore. Dabar jau šventai prižadėjau pats sau, kai tik žmona Rasa išvyks gastrolių, aš pro duris - ir tiesiai į tėvų namus.
"Prezidentas - ne ūkvedys ir ne prievaizdas"
Andrius Kubilius yra vienas iš pretendentų į Lietuvos prezidentus. Paklausėme, kaip jis įsivaizduoja šalies galvos darbą.
"Lietuvos prezidentas - tai ne vyriausiasis ūkvedys ar Vyriausybės prievaizdas. Jo pagrindinis uždavinys - telkti žmones, generuoti idėjas. Jis turi būti idėjinis lyderis, apie kurio asmenybę suktųsi ir politinis, ir mokslo bei verslo elitas.
Su nauju Lietuvos prezidentu turi ateiti ir nauja ateities vizija. Lietuva turi kaip niekada dar spartesniais žingsniais keliauti į priekį. Aš nesakau, jog yra blogai, tačiau, mano galva, per lėtai judame.
Kas paskatino pretenduoti į prezidento postą? Gal sukaupta patirtis per daugiau kaip dešimt metų, praleistų politikoje. Jeigu nebūčiau buvęs šalies premjeru, tikrai nebūčiau žengęs šio žingsnio. Esu įsitikinęs, jog reikalai Lietuvoje galėtų kitaip tvarkytis ir prezidento vaidmuo turėtų būti kitoks."
not pono Andriaus, prie kritikos jis pripratęs. Sakėsi, jog yra užsiauginęs "storą odą" ir nesijaudina dėl kiekvieno pikto žodžio. Dažnai prisimenu kaimynystėje gyvenančio Sauliaus Šaltenio žodžius: "Reikia mokėti gyventi ir reikiamu momentu užsidaryti "jušką" galvoje. Svarbiausia pačiam žinoti, ką tu darai, dėl ko ir kam. Žinoma, nė vienas neišvengiame klaidų, tačiau reikia mokėti jas pripažinti ir ištaisyti", - sakė Seimo narys Andrius Kubilius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą