Amelija Erhart: nesibaigianti istorija

Amelija Erhart: nesibaigianti istorija

Nors prabėgo jau beveik 80 metų, jos istorija dar neturi pabaigos. Ji išdrįso varžytis su vyrais ir mesti iššūkį padangėms. Ko ieškojo ši drąsi moteris - romantikos ar mirties? "Drąsa yra mokestis, kurio iš žmogaus reikalauja gyvenimas už vidinę ramybę", - sakė ji.

Liepos 24 d. gimė pirmoji moteris, perskridusi Ramųjį vandenyną, Amelija Erhart.

Kiemo padauža

Amelija Mari Erhart (Amelia Mary Earhart) gimė 1897 m. Ačistone (Kanzasas, JAV), senelio namuose. Senelis (iš motinos pusės) Alfredas Otis, teisininkas, Ačistono taupomojo banko prezidentas, buvo vienas turtingiausių ir gerbiamiausių Kanzaso piliečių. Jis priešinosi dukros santuokai su būsimuoju Amelijos tėvu Edvinu, mat laikė jį nepakankamai sėkmingu teisininku.

Amelija buvo pirmagimė ir augo kartu su dvejais metais jaunesne seseria Greise. Mergaitėms buvo prieinamas sportiškas laisvalaikis: jodinėjimas, tenisas, plaukiojimas, šaudymas... Ypač Amelija, būdama maža, mėgo judrius, berniukiškus žaidimus ir nuotykius. Ji buvo tikra kiemų vadeiva bei padauža. Lėktuvą pirmą kartą išvydo sulaukusi 10 metų, tačiau tuokart "surūdijusių geležų krūva" (taip rašė dienoraštyje) jai gero įspūdžio nepadarė.

Kai mergaičių tėvas, patyręs finansinių sunkumų, ėmė girtuokliauti, jo, kaip advokato, karjera pasibaigė. Šeima kelis kartus keitė gyvenamąją vietą bandydama viską pradėti iš naujo, tačiau skurdas juos lydėjo iš paskos. Galiausiai Amelijos mama vyrą paliko ir su dukromis išvyko pas giminaičius į Čikagą. 1916 m., pasinaudojusi savo motinos palikimu, ji 21 metų sulaukusią Ameliją išsiuntė mokytis į prestižinį koledžą "Ogontz School" Pensilvanijoje.

1917 m., atvykusi į Torontą aplankyti sesers, A. Erhart gatvėse pamatė I pasaulinio karo aukas, atgabentas iš fronto. Vaizdas Ameliją sukrėtė, ji skubiai baigė medicinos sesers kursus ir įsidarbino savanore karo ligoninėje. Būsimąjį savo gyvenimą mergina ėmė sieti su medicina, tačiau apsilankymas netoli ligoninės buvusiame karinės aviacijos stadione privertė merginą šia mintimi suabejoti.

Kurį laiką A. Erhart Kolumbijos universitete studijavo mediciną, chemiją, fiziką, taip pat klasikinę prancūzų literatūrą. Ji mokėjo keturias užsienio kalbas.

Pirmasis rekordas

1920 m. Amelijos tėvai susitaikė. Visa šeima apsigyveno Los Andžele. Per Kalėdas jie apsilankė orlaivių parodoje, o po trijų dienų Amelija pirmą kartą pati pakilo į orą kaip keleivė. Įspūdis buvo toks užburiantis, kad tuomet, būdama 23 metų, ji apsiprendė, kad nori valdyti skraidymo aparatą pati. Netrukus ėmė mokytis pilotavimo.

AMELIJA su instruktore Neta Snuk (Neta Snook) prie savojo dvisparnio.

Pirmoji Amelijos instruktorė buvo Neta Snuk (Neta Snook), viena iš pirmųjų moterų aviatorių. Pasak instruktorės, Amelija kabinoje jautėsi laisvai, pasitikėjo savimi ir buvo linkusi į avantiūrizmą.

Pamokos kainavo brangiai, todėl mergina imdavosi bet kokio darbo, koks tik pasitaikydavo; ji dirbo sekretore, mokytoja, telefoniste, sunkvežimio vairuotoja, fotografavo, filmavo, netgi grojo bandža miuzikle.

Pirmasis lėktuvas

1921 m. A. Erhart nusipirko nedidelį ryškiai geltoną biplaną "Kinner Airste". Nors tokiam žingsniui nepritarė jos instruktorė Nita, netrukus Amelija, neturėdama licencijos, pakilo į 4300 m aukštį ir pasiekė pirmąjį pasaulio rekordą tarp moterų.

Tuo metu susidomėjimas aviacija buvo didelis, Kalifornijos aerodromuose dažnai vykdavo skraidymo šou su pavojingais triukais. Netrukus Amelija tapo žinoma kaip panašių oro varžybų žvaigždė, apie ją ėmė rašyti spauda.

Su vyru Džordžu Putnemu (George Putnam) Amelija sudarė "partnerystės santuoką".

1923 m. A. Erhart gavo oficialų skraidymo leidimą ir tapo 16-ąja licencijuota pilote moterimi.

1924 m. tėvai vėl priėjo iki finansinio kracho ir skyrybų. Močiutės palikimas jau buvo išeikvotas, ir Amelijai teko parduoti savo lėktuvą. Ji nusipirko automobilį ir išvažiavo su motina į Bostoną. Čia gavo darbą imigrantų vaikų mokykloje, mokė juos anglų kalbos, o laisvalaikiu aerodromuose padėdavo mechanikams remontuoti lėktuvus. 1925 m. tapo Amerikos aeronautikos draugijos Bostono skyriaus nare ir galiausiai buvo išrinkta jos viceprezidente.

Ir moterys gali

Kai 1927 m. amerikietis Čarlzas Lindbergas (Charles Lindbergh) pirmą kartą pasaulio istorijoje vienas perskrido Atlantą, turtinga jo tėvynainė, gyvenusi Anglijoje, Emi Gest (Amy Guest) pareiškė norinti tapti pirmąja tai padariusia moterimi (kad ir ne savo jėgomis). Toks skrydis buvo surengtas. Kai organizatoriai nusamdė pilotą ir biomechaniką, turtingoji ponia skristi apsigalvojo. Ji pasiūlė tai padaryti Amelijai.

Lėktuvas pakilo iš Niūfaundlendo 1928 m. birželio 17 d. ir, perskridęs okeaną per 20 val. ir 40 min., nusileido Anglijos pakrantėje. Orai buvo kaip reta bjaurūs, tad valdyti orlaivio Amelijai nebuvo patikėta: jai teko tenkintis keleivės statusu. Tai, žinoma, kėlė vien apmaudą. "Mane atskraidino kaip bulvių maišą", - pasakė ji žurnalistams po skrydžio.

Tačiau A. Erhart sugebėjo pasinaudoti spaudos dėmesiu savo būsimiems tikslams. Po transatlantinės kelionės ji parašė knygą "20 valandų ir 40 minučių", dedikuotą skrydžio rėmėjams. Išgarsėjusi ėmė aktyviai pasisakyti už lygias moterų teises "vyriškose" profesijose, pirmiausiai, žinoma, aviacijoje. 1929 m. prisidėjo kuriant tarptautinę moterų aviatorių organizaciją "99". 1930 m. buvo išrinkta jos prezidente. Ir vėl įsigijo lėktuvą.

Liberali santuoka

1931 m. Amelija susituokė su savo spaudos atstovu ir veiklos partneriu Džordžu Putnemu (George Putnam), prieš tai šešis kartus atmetusi jo siūlymą. Savo santuoką A. Erhart apibūdino kaip "partnerystę". Laiške Džordžui tuoktuvių dieną ji parašė norinti, jog būsimas vyras gerai suprastų, kad ji neįsipareigojanti būti jam ištikima ir to paties nesitikinti iš jo. Po kuklios ir uždaros santuokos ceremonijos pora grįžo prie savo darbų. Medaus mėnesio nebuvo. Amelija netapo ir ponia Putnem - pasiliko savo pavardę. Kai per vieną interviu "The New York Times" korespondentas į ją kreipėsi "ponia Putnem", ji ėmė juoktis.

Tai buvo to meto liberalėjančio požiūrio į santuoką išraiška. Dėl šio požiūrio Amelijos sutuoktinis Džordžas veikiai buvo pradėtas vadinti "ponu Erhartu".

Amelija negimdė vaikų, visą dėmesį ir laiką skyrė aviacijos reikalams. Tiesa, Džordžas jau turėjo dvi atžalas iš pirmosios santuokos.

Nors žurnalistai tokią santuoką vadino išskaičiavimu, daugelio Amelijos draugų nuomone, ji buvo sėkminga. Santykiai, grįsti lygiateisiškos partnerystės ir bendradarbiavimo principu, kuriuos išpažino A. Erhart, nebuvo vien tik šalti dalykiški: tai parodė asmeninė Amelijos ir Džordžo korespondencija, 2002 m. patekusi į muziejininkų rankas.

Mūšis su drambliais

1931 m. A. Erhart malūnsparniu pasiekė naują aukščio rekordą. Nors šie skraidymo aparatai tuo metu nebuvo laikomi patikimais - pirmieji egzemplioriai dažnai neapsieidavo be incidentų, Amelija vienu iš jų skrido 150 valandų (kas dvi valandas tūpdama pasipildyti kuro) ir nepatyrė nė vienos avarijos. Tiesa, keliaujant atgal, Abiline (Teksasas), kylant malūnsparnį pagavo dulkių audra, ir jis nukrito ant žemės iš keleto metrų aukščio. Aparatas sudužo, tačiau pilotė nesusižeidė. Kitą dieną jai buvo pristatytas naujas to paties tipo skraidymo aparatas, ir A. Erhart tęsė savo kelionę.

1932-aisiais, būdama 34 metų, Amelija ryžosi naujam rekordui. Lėktuvu "Lockheed Vega 5b" ji viena perskrido Atlantą. Skrydis truko 15 val.

Po Č. Lindbergo skrydžio ir daugiau nei dešimties fatališkų kitų pilotų bandymų tai buvo tik antra kelionė istorijoje, pasibaigusi laimingai.

Amelija smarkiai rizikavo: jos lėktuve nebuvo net radijo ryšio. Nelaimės atveju ji nebūtų galėjusi prisišaukti pagalbos. Gerų orų prognozė pasirodė esanti klaidinga: naktį "Vega" pateko į audrą.

"Jaučiausi taip, tarsi būčiau didžiuliame būgne, pilname vandens, ir mušuosi su drambliais", - pasakojo lakūnė. Keletas įrenginių sugedo. Kai audra baigėsi, lėktuvas apšalo. Jis ėmė kristi, ir Amelijai pavyko jį suvaldyti tik prie pat vandenyno bangų. Prašvitus moteris ant sparno pamatė ištekėjusio kuro žymes. Ji suprato, kad degalų bako vamzdis įtrūkęs ir kad tokios būklės lėktuvas Prancūzijos krantų nepasieks. Nusprendusi leistis, vos tik pamatys sausumos plotą, ji nutupdė orlaivį ganyklose. Tai buvo Šiaurės Airijos pakrantė, ir A. Erhart tapo pirmąja moterimi, įveikusia vandenyną.

Šlovės spinduliai

Po šio rekordo Amelijai buvo įteiktas ne vienas vyriausybinis apdovanojimas, ir ne tik JAV, kur padėkos medalį ji gavo iš paties prezidento rankų. A. Erhart tapo viena populiariausių žmonių savo šalyje ir visame pasaulyje. Visuotinai pripažinta, ji keliavo po įvairius kraštus ir skaitė paskaitas propaguodama aviaciją. Ir ruošėsi naujiems rekordams.

Tais pačiais metais ji atliko dar vieną transatlantinį žygį - iš Los Andželo į Niuarką, ir šįkart tapo pirmąja moterimi, įveikusia Amerikos kontinentą nuo vienos pakrantės iki kitos be nutūpimo. Skrydis truko 19 val. ir 7 min. Kartu ji pasiekė ir nepertraukiamo skrydžio atstumo (2000 mylių) pasaulio rekordą tarp moterų.

1933 m. A. Erhart tapo pirmąja moterimi, dalyvavusia nacionalinėse aeronautikos lenktynėse dėl Bendikso ("Bendiz Trophy") prizo. Tų metų renginys išsiskyrė avarijomis ir katastrofomis, lėktuvų dužimu ir pilotų mirtimis. Amelija buvo viena iš nedaugelio dalyvių, sugebėjusių įveikti maršrutą, netoli buvo ir pirmoji vieta, tačiau pavedė technika, ir teko pasitenkinti trečiąja.

Po kelių dienų Amelija vėl skrido per vandenyną ir pagerino savo pačios rekordą: šįkart atstumą jį įveikė per 17 val. ir 7 min.

1935 m. lakūnė įveikė okeaną nuo Havajų salų iki Oklando. Iki jos buvo bandymų tai padaryti, tačiau jie visi baigėsi tragiškai, ir vyriausybė buvo uždraudusi tokias beprotybes. Būdama populiari pasaulyje ir pripažinta prezidento Franklino Ruzvelto (Franklin Roosevelt) aplinkoje, A. Erhart išsirūpino asmeninį leidimą. Skrydis truko 18 val. ir 16 min. Kalifornijos oro uoste jos laukė 18 tūkst. žmonių minia ir prezidento sveikinimo telegrama.

Svaiginančios pergalės

Užburta pergalės skonio, Amelija nebegalėjo sustoti bandžiusi likimą. Ji užkariavo vis naujas viršūnes: Los Andželas-Meksikas-Niujorkas ir atgal per rekordiškai trumpą laiką; ji tapo pirmuoju pasaulyje žmogumi, įveikusiu Meksikos įlanką "tiesiąja". Nepaisant to, kad šis rajonas garsėja orų netikėtumais, įskaitant garsiuosius Floridos uraganus. To meto standartas buvo skristi tik išilgai pakrante - įskaitant ir Č. Lindbergą, pasiekusį greičio rekordą maršrutu Meksikas - Vašingtonas. Č. Lindbergas užtruko 14 val. Skrisdama tiesiai, Amelija šį maršrutą įveikė per 13 val. ir 6 min.

4-ojo dešimtmečio viduryje A. Erhart buvo JAV elito dalis. Ji bičiuliavosi su prezidento šeima ir skraidydavo naktimis virš Vašingtono su Eleonora Ruzvelt. Pirmoji ponia svajojo išmokti pilotuoti, ir Amelija bandė įgyvendinti jos svajonę.

1934 m. Amelija ir Džordžas persikėlė gyventi į savo namą Kalifornijoje.

1936 m. populiarioji lakūnė priėmė Perdju universiteto (Purdue university, Indiana) siūlymą vadovauti praktiniams aeronautikos tyrimams. Čia ji atidarė ir vasaros mokyklą, merginas konsultuodavo karjeros klausimais. Gimtadienio proga universitetas Amelijai padovanojo naujausią dvimotorį "Lockheed Electra 10E" - ir svajonė apskristi pasaulį tapo pasiekiama ranka.

Tai buvo didžiausia ir paskutinė Amelijos rekordų svajonė.

Paskutinis rekordas

"Jau greitai rekordai nebebus pagrindinis aviacijos progreso variklis", - sakė A. Erhart spaudos atstovams prieš lemiamą žygį. Pirmuoju smuiku, anot jos, grieš ne nutrūktgalviai, o gerai pasirengę inžinieriai. Aviatorė planavo, jog, grįžusi iš kelionės aplink pasaulį, dalyvaus kuriant stratosferines programas, o laisvalaikiu atiduos duoklę "Kalifornijos saulei, knygoms, draugams ir ramiam poilsiui gamtoje". Artimųjų ir draugų žodžiais, ji ruošėsi padaryti pertrauką profesinėje srityje ir susilaukti palikuonio. 1937 metų liepos 24 d. lakūnei būtų sukakę 40 metų.

Kelionė aplink pasaulį prasidėjo 1937 m. kovo 17 d. Pagrindinę heroję lydėjo du šturmanai. Tačiau pirmasis bandymas buvo nesėkmingas: lėktuvas sulūžo nepakilęs. Sprogimas neįvyko, visi liko sveiki.

Džordas bandė įkalbėti žmoną atidėti planus, tačiau Amelija nepasidavė. Ji atidavė lėktuvą remontuoti ir bandė dar kartą - gegužės 20 d. Dabar ją lydėjo tik vienas šturmanas: Fredas Nunanas (Fred Noonan).

Gabalėlis žemės

Iki liepos pradžios ekipažas nuskrido daugiau nei 22 tūkst. mylių - sėkmingai įveikė 80 proc. maršruto. 28 skrydžio etapai buvo oficialiai užregistruoti kaip rekordiniai.

Liepos 2 d. Amelija ir Fredas išskrido iš miestelio Lae, esančio Naujosios Gvinėjos pakrantėje. Jų tikslas buvo nedidelė Houlendo sala centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Čia jie turėjo pasipildyti kuro prieš kitą skrydžio etapą - iki Honolulu.

Iš Lae nuskridus 4 113 km, rasti gabalėlį žemės (2 km ilgio ir 500 m pločio), vos kyšantį iš vandens, buvo beprotiškas iššūkis 4-ojo dešimtmečio navigacinėms technologijoms. Maža to - orai nebuvo palankūs. Tačiau Amelija laukti atsisakė.

Iš Lae savo vyrui ji parašė: "Jaučiu, jog man liko paskutinis sėkmingas skrydis. Kai baigsiu šitą kelionę, tikriausiai sustosiu."

Kai kurių biografų manymu, Amelija turėjo romaną su Fredu. Esą tik todėl jis sutiko būti jos šturmanu. Nei atmesti, nei įrodyti šios versijos šiandien nebeįmanoma.

Prie Houlendo laukė pakrančių apsaugos laivas. Jis palaikė radijo ryšį su A. Erhart lėktuvu, atstodamas radijo bangų siųstuvą ir pasirengęs leisti dūminius signalus kaip vizualinį orientyrą. Tačiau ryšys buvo nestabilus: pilotė trumpais laikotarpiais buvo girdima, bet pati pranešimų iš laivo negirdėjo. A. Erhart kalbėjo, esą jie kažkur čia pat, bet salos nemato. "Degalų turime 30-iai minučių..." Paskutinė jos radiograma buvo tokia: "Mūsų kursas 157-337... Kartoju..." Laukiantieji vylėsi, jog lėktuvas netrukus pasirodys virš Houlendo... Bet to neįvyko.

Iš paskutinio pranešimo sprendžiama, kad šturmanas padėtį nustatė pagal astronominę navigaciją. Nežinodamas padėties pagal platumą, spėjama, jis padarė 10 km paklaidą.

Paieškos operacija, kurią organizavo JAV vyriausybė, buvo didžiausia ir brangiausia per visą šalies laivyno istoriją. Ji truko dvi savaites, tačiau rezultatų nedavė.

Paslaptis

Nors po katastrofos praėjo beveik 80 metų, A. Erhart, F. Nunano ir jų lėktuvo dingimo priežastis nėra aiški iki šiol. Ar, pasibaigus degalams, lėktuvas nukrito ir ekipažas žuvo iškart? Ar jis vis dėlto buvo sėkmingai nutupdytas į kitą salą? Spėjama, jog tai galėjo būti koralinė Nikumaroro sala netoli Kiribačio. Galbūt žmonės liko gyvi, tačiau nebuvo rasti ir išgelbėti? O gal juos nelaisvėn paėmė japonai ir vėliau nuteisė kaip amerikiečių šnipus? Atsižvelgiant į to meto geopolitinę situaciją (Japonijos imperija buvo didžiausias JAV priešininkas), ši versija irgi svarstoma kaip įmanoma.

DINGO. A. Erhart, F. Nunano ir jų lėktuvo dingimo priežastis nėra aiški iki šiol.

Nė viena iš versijų iki šiol nėra įrodyta ir patvirtinta, kad ir kaip stengiasi mokslininkų, istorikų ir gelbėtojų komandos. Lėktuvo nuolaužų nerasta. Tiesa, minėtoje Nikumaroro saloje buvo rasta daiktų, kurie galėjo priklausyti A. Erhart ir F. Nunanui, ir net žmonių skeletų dalių, tačiau formaliai tai irgi nėra patvirtinta.

Kol faktų nėra - spragas užpildo vaizduotė.

2009 m. kino ekranuose pasirodė biografinis filmas "Amelija", sukurtas režisierės Miros Nair. Pagrindinius vaidmenis atlieka Hilari Svonk (Hilary Swank) ir Ričardas Giras (Richard Gere).

VERTA ŽINOTI

Lietuvoje pirmoji lakūnė tarp moterų buvo Antanina Liorentaitė, gimusi 1906 m. Žvirgždaičiuose (Šakių apskritis). Aštuonių vaikų šeimoje buvo jauniausia. Pirmą kartą į orą lėktuvu ji pakilo 1932 m., o po metų gavo lakūnės licenciją. 1944 m. liepos 30 d. su seseria ir dviem broliais pasitraukė į Vakarus, karo pabėgėlių stovyklas, 1949 m. persikėlė į JAV. Lietuvoje likusios trys seserys buvo ištremtos į Sibirą, brolio sūnus sušaudytas lageryje. 2003 m. A. Liorentaitė mirė Čikagoje, eidama 97 metus. Jos urna su pelenais palaidota Žvirgždaičių kapinėse.

***

1933 m. liepos 15 d. iš Niujorko Floido Beneto oro uosto eksperimentiniu lėktuvu "Lituanika" į skrydį per Atlantą pakilo lietuviai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Jie sėkmingai perskrido vandenyną, tačiau po dviejų dienų žuvo, kai iki galutinio tikslo (Kauno) liko mažiau kaip dešimtadalis kelio - 650 km. "Lituanica" turėjo visus reikiamus navigacijos prietaisus, tačiau lakūnai negalėjo pasiimti nei radijo, nei parašiutų - lėktuvas ir taip buvo perkrautas. Iki šiol nėra visiškai aišku, kodėl, įveikusi sunkiausią kelio dalį, "Lituanica" sudužo. Manoma, kad katastrofa įvyko dėl audros. Kita versija - jog buvo numušti vokiečių, tačiau kulkų pėdsakų nerasta.

 

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder