Alkoholizmu sirgusios mamos netekęs Vadimas Zizas: Padarykite viską, kad netektų gailėtis

Verslininkas, paramos fondo „We help“ įkūrėjas Vadimas ZIZAS, išgyvenęs skaudžią alkoholizmu sirgusios mamos netektį, keliauja po visą Lietuvą ir veda nemokamus seminarus, kuriuose dalijasi asmeniniais išgyvenimais.

Vyras neabejoja, kad atvirumas ir kalbėjimasis yra ramsčiai, padėsiantys pakilti iš priklausomybės.

- Neseniai išleidote knygą „(Ne)adekvatus aš“, apie ką ši knyga ir kam ji skirta?

- Knyga skirta ir jaunam, ir gyvenimo jau mačiusiam žmogui. Tai knyga apie tai, ką mes darome kiekvieną dieną nė nesusimąstydami. Yra klaidų, kurių geriau nekartoti ir padėti tašką. Nebijokite klysti, tačiau nebūkite abejingi, darykite ką nors, kad netektų gailėtis.

- Jūs atvirai prisipažįstate, kad augote šeimoje, kurioje alkoholis buvo dažnas palydovas. Papasakokite, kokia buvo realybė?

- Kai man buvo šešeri septyneri metai, pamenu šventes: Kalėdas, Velykas, gimtadienius - visuomet būdavo nukrautas stalas ir visuomet būdavo alkoholis. Mano amžinatilsį mamos tėvai visiškai nevartojo alkoholio, mama aplinkoje nematė alkoholio. Viskas prasidėjo, kai mamai buvo 16-lika, atsirado draugai, klasiokai, buvo kelios draugės, su kuriomis mama tą darydavo.

Mama nuo jaunystės taip ir įklimpo. Kiek pamenu savo mamą, ji vos ne visada būdavo depresijos būsenos, ji buvo labai nelaimingas žmogus. Manau, priežastis buvo viena - alkoholis.

- Kada jums atėjo tikrasis suvokimas, kad alkoholis yra blogis?

- Kai man suėjo 16 metų. Mano tėvų draugai neretai mušdavosi, buvo smurtas prieš moterį, tada susiprotėjau, kad čia nenormalu. Norėjau bendrauti su mama, o ji būdavo neadekvačios būsenos.

Pradėjau pykti. Bandžiau ir kalbėtis, ir nesikalbėti, vežėme mamą į reabilitacijos centrą, bet irgi nelabai padėjo. Žiūrint iš dabartinės pozicijos atrodo, kad galėjau mamą nuvežti į kitą šalį, ją atskirti nuo aplinkos ir pabūti su ja mėnesį, du, tris. Bet dabar jau šaukštai po pietų...

Tuo metu maniau, kad darau viską, kas geriausia, bet dabar suprantu, kad tai nebuvo maksimumas. Buvo atvejis, kai 2013 metais mama buvo dingusi 8 dienas. Kai ją radome, ji buvo labai prastos sveikatos būklės, nuvežėme į reabilitacijos centrą, jai pastatė kelias lašelines, buvo pagerėję.

Mama net pati buvo labai smarkiai išsigandusi ir sutiko pradėti gydymą. Sutarėme, kad ją nuvešiu į reabilitacijos centrą, tačiau ji man paskambino ir pasakė, kad suprato savo problemą, daugiau taip nesielgs ir atsisakė gydymo. Tai buvo 101 kartas, kai ji taip pasakė. Supykau, pasakiau, daryk ką nori, - čia ir buvo didžiausia klaida, dėl kurios labiausiai ir gailiuosi.

Mama dar sakydavo, kad neturi problemų. Ji buvo mokytoja, šį darbą dirbo ilgiau nei 20 metų. Kelis kartus sakiau: mama, jeigu tu nesustosi, aš visai mokyklai papasakosiu, iškabinsiu tavo nuotraukas, kur tu apsvaigusi. Ji sakydavo, kad labai bijo, nes jai svarbi jos karjera.

- Kai priklausomam siūloma pagalba, jam gėda eiti gydytis, tačiau negėda, kai jį artimieji ar draugai parneša girtutėlį, kai visi tą mato.

- Visų pirma, reikia pripažinti sau, kad turiu priklausomybę, kad esu silpnas ir man reikia pagalbos iš šalies. Čia sudėtingiausias dalykas. O kad girtą kažkas pamatė... Gėdos jausmas trumpalaikis.

- Žmogus nueina į darbą, tačiau savaitgaliais geria „iki komos“ ir sako - „aš nesu priklausomas“.

- Mano mama irgi eidavo į darbą, būdavo, paimdavo išeiginių. Kadangi buvo pradinių klasių mokytoja, jos darbo laikas prasidėdavo 8 val. ir baigdavosi 12 val. Ji tuo laiku neblogai atrodė ir mokiniai nepastebėdavo, o po 12 val. darydavo, ką nori.

- Kiek metų bandėte mamą ištraukti iš priklausomybės alkoholiui?

- Apie 20 metų, kol neįvyko tai, kas įvyko 2014 metais (mama mirė, - aut. past.). Didžiausius smūgius gaudavo mamos tėvai: tėtis bandė kontroliuoti dukrą, jis budėdavo namuose, kad mano mama neprisigertų.

- Kaip šeimos nariai galėtų padėti priklausomybę turinčiam šeimos nariui?

- Reikia kalbėtis, o ne grasinti, kelti ultimatumus. Reikia kalbėtis tokioje aplinkoje, kur žmogus jaustųsi gerai. Įjungti vidinį psichologą. Išvežkite artimąjį į užsienį, kalbėkitės ir apie tai, kad žmogus ne tik sau kenkia, bet ir artimiesiems.

Mama visada sakydavo, kad labai išgyvena dėl manęs ir savo tėčio, deja, tas išgyvenimas nebuvo toks stiprus, kaip noras tęsti baliavones. Mamą koma ištiko būnant 48-erių, vėliau ji mirė.

- Kaip jums atrodo Seimo priimti sprendimai dėl alkoholio draudimo, ar iš tiesų draudimų politika gali būti veiksminga?

- Drausti niekada neveiksminga. Reikia eiti per švietimą, tai viena priežasčių, kodėl aš atskleidžiau savo istoriją, dėl to iš tėčio sulaukiau nemalonių replikų, kad tai nuskambės per visą rajoną, per visą Vilnių, ir tėčiui bus labai gėda pažiūrėti pažįstamiems į akis.

Švietimas yra labai reikalingas, o draudimas niekada neveiks, nes žmonės į draudimus neigiamai reaguoja.

Aš jaučiu atsakomybę su žmonėmis pasidalyti išgyvenimais, kurie visuomenėje yra opūs. Jeigu išgelbėsiu bent vieną gyvybę, tai kodėl nepasipasakoti? Prieš knygos išleidimą labai dažnai sapnuodavau mamą, kai buvau mažas, kad ji pasineria į alkoholizmą.

Tą sapną supratau kaip ženklą, kad mama norėtų, jog pasidalyčiau šia istorija. Knygą išleidau prieš kelias savaites ir jau nebesapnuoju savo mamos.

- Kaip dažnai žmonės kreipiasi į jus pagalbos?

- Mes per dvi savaites aplankysime daugiau kaip 20 Lietuvos miestų. Dieną važinėjame į mokyklas, vakarais vedu nemokamus seminarus.

Priėjo vyrukas prie manęs ir verkė, negalėjo net žodžio pratarti. Kiti prieina ir pasakoja, kad mama vos ne komos būsenos, kad tėtis smurtauja, ir visur katalizatorius tas pats - alkoholis. 90 proc. atvejų kreipiasi žmonės, kuriems skauda, nes jie turi priklausančius nuo alkoholio šeimos narius.

- Kodėl žmonės bijo gydytis nuo alkoholizmo?

- Manau, dauguma nesikreipia į gydytojus vien todėl, kad tai yra per daug oficialu. Iš savo mamos esu girdėjęs, kad ji baiminasi būti įrašyta į registrą, kad gydėsi nuo alkoholizmo, bus problemų dėl darbo ir taip toliau. Reabilitacijos centrus reikėtų perdaryti, kurti draugiškesnes aplinkas, kad žmogus jaustų, kad jam norima padėti.