Albert Camus. Absurdo dainius

Alberas Kamiu (Albert Camus), prancūzų eseistas, rašytojas, dramaturgas, filosofas, viena ryškiausių 20 amžiaus asmenybių Europoje, gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Mondovio kaime Alžyre, ūkininko Liusjeno Kamiu šeimoje. Tėvas žuvo per I pasaulinį karą, kai Alberui nebuvo nė metų.

Veikiai jo motina Katrina Sintes, mažaraštė ispanė, patyrė širdies smūgį ir prarado kalbos dovaną. ("Mūsų namuose daiktai neturėjo vardų", - vėliau apibūdino A. Kamiu.) Šeima persikraustė pas močiutę ir dėdę invalidą, labai vargo, Katrinai teko dirbti tarnaite.

Dar mokykloje Alberas susidomėjo filosofija. Didelę įtaką jam padarė ir paramą teikė mokytojas Lui Žermenas. Su jo pagalbą Alberui pavyko 1923 metais įstoti į licėjų. Alberas mėgo sportą, tačiau 1930 m. susirgo tuberkulioze ir tai atėmė iš jo galimybę sportuoti. Ši liga kamavo jį visą gyvenimą.

1936 m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą. Jo diplominis darbas - apie krikščionybės ir filosofijos ryšį. Juo rėmėsi ir rašydamas svarbiausią filosofinį kūrinį "Maištaujantis žmogus".

Kamiu mėgo teatrą, pats vaidino. Svarbiausias vaidmuo - Ivano Karamazovo, tragiškos teisybės ieškojimo, pagrindinio A. Kamiu ypač mėgstamo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano "Broliai Karamazovai" veikėjo.

1938 m. persikėlė gyventi į Prancūziją. Per karą dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko Žaną Polį Sartrą, su kuriuo užsimezgė artima draugystė, bet vėliau jų keliai išsiskyrė dėl pasaulėžiūros.

1957 m., būdamas 44 metų, Kamiu už kūrybą gavo Nobelio premiją.

1960 metų sausio 4 dieną rašytojas žuvo automobilio avarijoje Pietų Prancūzijoje.

Laikraštyje "Corriere della sera" nekrologe italų poetas Eugenio Montale rašė, kad "Kamiu nihilizmas neatmeta vilties, neišlaisvina žmogaus nuo sudėtingos problemos sprendimo: kaip gyventi ir mirti garbingai."

Kamiu buvo egzistencialistas, mąstęs apie absurdą kaip neįveikiamas būties prieštaringumą, su kuriuo susiduria kiekvienas žmogus. Savo knygą "Sizifo mitas", filosofinių esė rinkinį, jis paskyrė didžiajam pasaulio absurdui - gyvenimui. Absurdas "Sizifo mite" iškyla kaip būtina mūsų egzistavimo sąlyga, o ieškoti jam priežasčių yra lygiai tas pats, kas ridenti akmenį į statų kalną žinant, kad jis vis vien nepajėgs išsilaikyti ant viršūnės smaigalio...

A. Kamiu citatos

Tragedija prasideda kartu su pažinimu.

Liūdima dėl dviejų priežasčių: arba dėl nežinojimo, arba dėl neišsipildančių vilčių.

Likimas nėra bausmė.

Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai reikia rinktis tarp apmąstymų ir veiksmo. Tai ir yra: tapti žmogumi.

Netekti vilties dar nereiškia nusivilti.

Ekspresija prasideda ten, kur baigiasi mąstymas.

Mąstyti - tai jausti troškimą kurti pasaulį (arba sukurti ribas savajam pasauliui - o tai yra tas pats).

Gyvenimas pernelyg greitai tampa įpročiu.

Žmogus sąmoningas lygiai tiek, kiek neslepia nuo savęs savo baimės.

Patirtis naudinga žmogui, kai ji įsisąmoninama. Antraip ji neturi prasmės: iš žmogaus trūkumų mes sprendžiame apie jį patį, o ne apie jo gyvenimo aplinkybes.

Mes kreipiamės į Dievą tik tam, kad gautume neįmanoma.

Galima būti šventam ir be Dievo.

Sėkmę pasiekti lengviau nei ją užsitarnauti.

Visada paprasta būti logiškam, tačiau neįmanoma būti logiškam iki galo.

Apie tą patį dalyką rytą mes galvojame vienaip, vakare - kitaip. Kurgi tiesa - nakties apmąstymuose ar dienos samprotavimuose?

Įprotis nusivilti - kur kas blogiau nei pats nusivylimas.

Žmonės verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti.

Nuosprendis, kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į veidą, šiek tiek jį sužeisdamas.

Nemokėti pradžiuginti sielos - reiškia ją parduoti.

ve.lt