2018 m. lapkričio 21 d. 21:05 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Agnija Šeiko-Sarulienė: "Vertinu mąstančią, drąsią publiką"

2012-03-30, 00:00

Kamilė SAKALAUSKAITĖ

Agnija Šeiko-Sarulienė: "Vertinu mąstančią, drąsią publiką" nuotrauka, foto

ĮVERTINIMAS. "Svarbu, kad šį apdovanojimą gavau būtent čia: nors dirbu ir kituose miestuose, užsienyje, klaipėdiečių įvertinimas man - svarbiausias", - sakė choreografė Agnija Šeiko-Sarulienė.

© Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Nuo 2006-ųjų Klaipėdoje teikiamą "Padėkos kaukę" už geriausius metų kūrybinius darbus bei nuopelnus teatro menui šiemet pelniusi choreografė Agnija Šeiko-Sarulienė turi kuo didžiuotis: dar niekada Teatro dienos proga teikiamu apdovanojimu nebuvo įvertinta šokio opera.

"Todėl tokia nominacija reiškia labai daug, tai viso mano profesionalaus darbo įvertinimas. Svarbu, kad šį apdovanojimą gavau būtent čia: nors dirbu ir kituose miestuose, užsienyje, klaipėdiečių įvertinimas man svarbiausias", - sakė už šokio operą "Dykra", pedagoginę ir edukacinę veiklą vystant ir populiarinant šokio teatro meną įvertinta choreografė.

Kaip kilo mintis sukurti šokio operą?

Šį projektą inspiravo prancūzų filosofo Jeano Baudrillard'o knyga "Simuliakrai ir simuliacija" ir Rodrigo Pla filmas "Vidinė dykuma". Anksčiau dirbdami su kompozitoriumi, dailininku Jonu Sakalausku vis pamąstydavome, kad reikia sukurti būtent šokio operą, kurioje dainininkai gautų galimybę judėti scenoje, o šokėjai - naudoti balsus.

Viskas prasidėjo nuo formos, žinojome, jog norime įtraukti muziką, šokį ir videomeną. Scenoje matome keturis vyrus, kurie stereotipiškai neatitinka vyriškumo sampratos, jie tarsi deformuoti, praradę lytiškumą. "Dykroje" žaidžiama jų santykiais, ironiškai žiūrima į norą atrodyti labai protingiems. Dykra - tai lietuviškas žodis, reiškiantis negyvenamą vietą, kurioje tiek visko daug, jog būti tiesiog neįmanoma. Šiuolaikinis pasaulis, paremtas dideliais informacijos srautais ir nuolatiniu skubėjimu, tampa į ją panašus.

Nuo ko prasidėjo Jūsų draugystė su muzika, šokiu?

Vaikystėje, kaip ir daugelis mergaičių, norėjau būti šokėja, o su šia veikla susipažinau pradėjusi lankyti vaikų kolektyvą "Junga". Labiausiai man patiko baletas. Viskas pasikeitė paauglystėje, kada pamačiau Kauno šokio teatro "Aura" spektaklį. Supratau, jog tai yra kryptis, kuria norėčiau keliauti, ir viskas, ką dariau anksčiau, manęs nebetenkino. Vėliau nusprendžiau, jog Vilniaus universitete studijuosiu lietuvių filologiją, o šokį pasiliksiu kaip pomėgį. Tačiau viskas susiklostė taip, jog Klaipėdoje pradėjau mokytis choreografijos.

Nuo pat pirmo kurso siejau save su šiuolaikiniu šokiu, o vėliau, mokydamasi Roterdamo šokio akademijoje Olandijoje, įgijau nemažai patirties. Didžiausia mano aistra - kompozicija ir choreografija, to šiuo metu ir mokau Klaipėdos universiteto studentus.

Kokie buvo pirmieji profesionalūs Jūsų pasirodymai? Kaip atsiradote "Žuvies akyje"?

Tokiais galėčiau pavadinti Olandijoje sukurtus šokius, kadangi visi mūsų, studentų, darbai buvo pristatomi profesionaliose scenose, aplankėme daug festivalių, konkursų. Grįžusi į Lietuvą, įsiliejau į menininkų grupės "Žuvies akis" veiklą. Tada jie Klaipėdoje rengė įvairius meno projektus, pradedant nuo ledo skulptūrų ir baigiant įvairiomis akcijomis, tačiau su šokiu nieko bendro neturėjo. Kai prisijungiau, parengėme mano pirmąjį šokio projektą "Insignum", kuriame svarbią vietą užėmė ir vizualika.

Dabar "Žuvies akis" kiekvienais metais organizuoja tarptautinį šiuolaikinių menų festivalį "Plartforma", kurio misija - suvienyti skirtingų meno žanrų kūrėjus bei skirtingų regionų ir valstybių meninę patirtį bei saviraišką. Praeitais metais jis buvo pripažintas reprezentaciniu Klaipėdos miesto festivaliu. Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, išraiškos formos, idėjos.

Kokiuose kituose tarpdisciplininio meno projektuose esate dalyvavusi?

Atmintyje užsifiksavo 2009 metais Vilniaus dailės akademijoje vykusi menų sintezė "maProject", kuriame dirbau su dideliu būriu menininkų (jų buvo beveik keturiasdešimt). Tai bendras keturių valstybių projektas, kuriame dalyvavo skirtingų tautybių choreografai, vaizdo menininkai, šokėjai, dainininkai, muzikantai bei kiti nuo kūrybos neatskiriami žmonės. Lietuvos architektai buvo padarę didžiulę instaliaciją akademijos fojė: įspūdingą aštuonių metrų aukščio, šešiolikos metrų ilgio, dviejų aukštų statinį. Tai buvo šokantis, dainuojantis, grojantis, eksperimentinio vaizdo meno kadrais ir architektūrinėmis formomis atgijęs Vilniaus, Roterdamo, Sofijos ir Lodzės miestų žemėlapis.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį šokį?

Mano požiūris į šių laikų choreografiją nuolat kinta. Kartais atrodo, jog pats šokis yra tarsi "užsisukęs" savame rate, ir kyla klausimas, ar tik mes, norėdami iš to rato išeiti, nesiremiame kitomis meno šakomis. Atrodo, jog tai labai atvira saviraiškos kryptis: nors kūno kalbą, raišką sukuriame, - už ko pasislėpti nėra; kad ir ką darytum - esi labai "nuogas".

Šiuo metu šiuolaikinio šokio pasaulyje yra įvykęs lūžis: nemažai favoritų, didžiųjų šios srities asmenybių iškeliavo anapilin. Todėl neaišku, į kurią pusę dabar pasisuks choreografijos tendencijos, juk yra labai daug mokyklų ir talentingų atlikėjų. Kiekvienas ieškome savo krypties.

Ar šiuolaikinis šokis turi (gali turėti) kokias nors ribas?

Sakoma, kad ne. Tikriausiai pats žmogus, šokėjas, choreografas jas turi. Šiuolaikinis šokis yra gana platus ir, matyt, dėl to patrauklus kūrėjams. Sakau savo studentams: štai, duodu jums taisykles, tačiau jei po mokslų norėsite kurti, turėsite jas pamiršti. Kita vertus, jeigu nori gerai šokti, kurti puikias choreografijas, turi išmanyti ir klasiką.

Dirbant su kitais žmonėmis, savo srities specialistais, nuolat tenka peržengti įvairias ribas, tai pajauti intuityviai. Visada stengiuosi, kad mano kuriami pasirodymai būtų drąsūs, tačiau kai kurių idėjų atsisakau. Ir ne dėl to, kad bijau aplinkinių reakcijos, o dėl to, jog jaučiu, kad tai peržengia mano ribas arba pati tuo nebetikiu. Man labai svarbi publika, tie žmonės, kurie ateina pažiūrėti mano kurtos choreografijos, noriu gauti grįžtamąjį ryšį, reakciją į mano darbą. Sukurti tą ryšį, o vėliau jį išlaikyti nėra lengva - tai nuolat iškylanti užduotis. Nesuprantu kūrėjų, kuriems tai nerūpi. Pirmiausia reikia gerbti žiūrovą, neteisinga save statyti į poziciją, kurioje tau niekas nesvarbu. Vertinu mąstančią, drąsią publiką, todėl manęs nežavi darbai, atliekantys tik estetinę šokio funkciją.

Ar sunku pasiekti kokybės, pritraukti auditoriją jai nepataikaujant?

Mes nesame žmonės, kuriantys masinę produkciją. Manau, jog dirbant kokybiškai ir gebant "nešti žinią" (kad ir kaip banaliai tai skambėtų) lengviau pritraukti publiką. Šokio spektakliuose žiūrovus patraukia skirtingi dalykai: vienus - pats judesys, kitus - idėja, kompozicija. Būna, po spektaklio girdžiu: nieko nesupratom, bet tikrai patiko. Tiesa, prie tokių spektaklių reikia priprasti, jie nėra tradiciniai draminiai kūriniai. Daug kas mano, kad jei atlikėjas scenoje dirba su savo kūnu, žiūrovas turi būtinai suprasti visą jo veiksmų seką. Tokia klaidinga nuomonė išgąsdina potencialią publiką: o jei aš nieko nesuprasiu? Šokio spektaklius reikia stebėti visai kitaip: tiesiog išlaisvinti savo mintis ir žiūrėti.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

19-metis Rokas Galvonas nuo vaikystės mėgo gaminti maistą. Toks jo hobis išaugo...

19-mečio verslininko nepalaužė nei konkurentai, nei baimė nuotrauka, foto

Lietuvis skulptorius Andrius Petkus ir vėl susižėrė visus įmanomus apdovanojimus JAV.

Lietuvis skulptorius Andrius Petkus vėl triumfavo JAV nuotrauka, foto

Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus 66-asis gimtadienis - atsisveikinimas su šia iškilia Lietuvos...

Eimuntas Nekrošius: „Nereikia savo kailio tausoti“ nuotrauka, foto

Jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona Šiemienė planuoja grįžti į Lietuvą ir...

Grįžusieji: "Gerai gyventi galima ir Lietuvoje" nuotrauka, foto

Į prezidentus oficialiai užsiregistravo N. Puteikis nuotrauka, foto

Lietuva, Seimo „valstiečių“ frakcijos atstovas Lietuvos Centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis...

Šešiolikmečių klaipėdiečių triumfas nuotrauka, foto

Sportas, Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje vykusiame pirmajame naujojo Europos jaunimo krepšinio lygos...

"Negalime kontroliuoti kainų, bet galime keisti įpročius" nuotrauka, foto

Ūkis, Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys sako, kad nauja maisto kuponų sistema padės...

Lietuvos teatro poetas Klaipėdoje buvo laimingas nuotrauka, foto

Kultūra, Paskutinį savo gyvenimo savaitgalį vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių Eimuntas Nekrošius praleido...

Sportas, Paskelbta prieš 3 val.

Kultūra, Paskelbta prieš 5 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...