Pretekstas
Mokytojų dienos išvakarėse socialiniame tinkle, puslapyje, aptariančiame netradicinio ugdymo būdus, užvirė diskusija apie kartų skirtumus. Tiesa, pradėta ji buvo ne itin maloniai: "Narcizai, savanaudžiai, nepastovūs, socialinių tinklų vergai, sergantys Piterio Peno sindromu - susipažinkite, tai tūkstantmečio karta, dar kitaip vadinama karta Y. Tai jaunuoliai, gimę 1980-2000 m. laikotarpiu. Ši karta, siekdama 2,5 bilijono pasaulio gyventojų, sudaro beveik trečdalį žmonijos - tai jūsų vaikas, jūsų kaimynas, jūsų giminaitis arba jūs pats." Autorė, iškart sulaukusi tokio pat įžeidaus atsako, paaiškino tenorėjusi "truputį pažaisti, paprovokuoti žmones diskutuoti". "Užsienyje yra daryti Y kartos tyrimai - esu girdėjusi apie tai laidą: šios kartos žmonės kas 7 minutes DARBE tikrinasi FB, jie nelojalūs nei darbovietei, nei šeimai, jų draugai trumpalaikiai, svarbu ne žmogiškųjų ryšių kokybė, o kiekybė - FB tipo draugai. Darbą Y kartos atstovai keičia kas 3 metus. Jokių emocinių ryšių. Jokios atsakomybės. O svarbiausia - šios kartos atstovų niekas nenori priimti į darbą", - papildė savo mintis autorė.
Kokie iš tiesų yra "užsienyje daryti Y kartos tyrimai", ar ši tema priklauso mokslo, ar tik "virtuvės pašnekesių" sričiai, ar galime objektyviai išskirti ryškiausius vadinamųjų Y, Z kartų atstovų bruožus, o svarbiausia - ką daryti, kad skirtingos kartos, užuot susipriešinusios, viena kitą praturtintų?
Šiuos klausimus pateikėme ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentei dr. Raimondai Alonderienei, atliekančiai tyrimus apie kartų skirtumus.
Noras pažinti
JAV istorikas Viljamas Štrausas (William Strauss) ir sociologas Neilas Houvas (Neil Howe) 1991 m. sukūrė bendrą "kartų teoriją". Pasak jos, kas 20 metų užauga nauja karta, kuriai būdingi unikalūs bruožai: laikmečio istorinis-socialinis fonas, vertybės, mąstymas ir kt. Mokslininkai šias kartas pavadino X, Y, Z.
Po Štrauso-Neilo publikacijų kartų teoriją vis dar plėtoja sociologai bei filosofai. Gerbiama docente, ar įmanoma objektyviai apibūdinti kurią nors kartą?
Dar iki Štrauso-Neilo publikacijų, išpopuliarinusių kartų teoriją, 1923 m. filosofas, sociologas Karlas Manheimas (Karl Mannheim) buvo parašęs studiją "Kartų problema". Taigi ši tema egzistuoja, domina ir yra aktuali nuo seno - tiek mokslininkams, tiek mokytojams, tėvams, visai visuomenei. Nėra ir negali būti griežto, tikslaus ir visuotinai priimtino mokslinio kartos apibrėžimo, nes kiekvienoje pasaulio šalyje esama savitų skirtumų ir unikalių bruožų. Kaip žinote, nėra bendro sutarimo dėl kartų pavadinimų ir gimimo datų.
Pastebėjau, kad pastaruoju metu kartų tema ypač susidomėta Lietuvoje. Esu dažnai kviečiama skaityti paskaitų, vesti seminarų, duoti interviu... Vadinasi, yra noro geriau suprasti vieniems kitus. Tai išties labai aktualu, kai įvairių kartų atstovai kasdien ir tiesiogiai susiduria, bendrauja, bendradarbiauja po vienu stogu - mokyklose, darželiuose, universitetuose ir pan.
Mokyti jaunąją kartą reiškia ir pačiam iš jos mokytis.
Be jokios abejonės, mokymas yra abipusis, vienas kitą papildantis procesas: vienas moko - abu mokosi. Nei mokytojas, nei dėstytojas negali mokyti vaikų, jaunimo pats nesimokydamas iš jų. Tai informacijos, vertybių mainai. Jeigu turi nuostatą tai priimti, pažinti, nori suprasti, tuomet ir atsiranda abipusis susikalbėjimas.
Mes norime, jie - sako
Naujajai kartai dažnai rašomos negailestingos "diagnozės".
Pradėsiu nuo labai paprasto buitinio pavyzdžio. Įsivaizduokite, kad atėjote į restoraną, kuriame ketinote suvalgyti įprastą, mėgstamą kepsnį. Tačiau jums atnešė omarą. Jūs matote jį pirmą kartą ir nežinote, ką su juo daryti. Kaip jį valgyti, kaip su juo elgtis? Žinoma, iš pradžių jūs sutrinkate ir susierzinate, nes nežinote, ką daryti.
Kaip ir omaras vietoje kepsnio, taip ir naujoji karta vietoje senosios nėra nei blogesnis, nei geresnis dalykas. Tiesiog jis naujas, todėl mums gali kelti susierzinimą - mes jo nepažįstame. Juk mus, vadinamąją X kartą, kadaise irgi tarkuodavo dėl spalvotų plaukų gumyčių, keistos muzikos ar šukuosenos. Mūsų tėvai ir mokytojai irgi nežinojo, ką su tomis naujovėmis daryti.
Kiekviena karta atsineša ką nors naujo, tai neišvengiama.
Kokie būtent Y, Z kartų, arba tiesiog jaunimo, bruožai dažniausiai kelia susierzinimą?
Jie drąsesni. Atvirumas, gebėjimas pasakyti tiesiai šviesiai gali būti suprastas kaip arogancija, nes ankstesnėms kartoms buvo ugdomas kuklumas, nuolankumas. Tai buvo laikoma vertybe. Y, Z kartų atstovai jau drįsta abejoti, ginčyti mokytojo, dėstyto ar viršininko mintis, požiūrį. Jie labiau save vertina ir atvirai reikalauja daugiau dėmesio. Jie drįsta paprašyti arba net ir pareikalauti viso to, ko mes, ankstesnės kartos atstovai, norėjome, norime, tačiau nedrįstame įvardyti garsiai.
Lemia nuostatos
Jaunajai kartai nuolat prikaišiojimas "sėdėjimas" internete. Kita vertus, priekaištautojai savo priekaištus lieja irgi ten pat.
Taip, jaunimas technologiškai labai išprusęs, greitai randa ir keičiasi informacija. Dabar jau net nebereikia grįžti namo ir įsijungti "kompo". Naujoji karta yra "visada įsijungusi" - tą leidžia išmanieji telefonai. Ar tai gerai, ar blogai - vienareikšmiško atsakymo negali būti. Galbūt jie išties mažiau bendrauja gyvai, tačiau, kita vertus, jie turi draugų visame pasaulyje ir gali su jais bendrauti čia ir dabar.
Labai miela rašyti laiškus ranka, tačiau laukti savaites, kol jis nueis į kitą pasaulio galą, o paskui dar tiek pat - kol ateis atsakymas...
Būtent. Kad internetas, "feisbukas" yra blogai - čia gali būti tik nuostatos dalykas. Neseniai viename seminare teko bendrauti su įmonės vadove, kuri papasakojo, kad iš pradžių piktinosi darbuotojais, daug laiko praleidžiančiais "feisbuke". Ji atliko tokį tyrimą: palygino jų rezultatus su tų, kurie "nesėdi" socialiniuose tinkluose. Ir ką gi: didelei jos nuostabai, pirmųjų darbo rezultatai buvo geresni. Taigi išankstinės nuostatos nebūtinai turi pagrindo.
Nėra "blogos" kartos
Ar tikrai Y karta turi problemų darbo rinkoje? Jų niekas nenori priimti į darbą?
Kaip jau minėjau, jie yra drąsesni ir sako tai, ką galvoja. Jeigu įmonės vadovas klausia: "Kiek norėtumėte uždirbti?" - jie ir atsako, kiek norėtų. Dažnas vadovas būna šokiruotas išgirdęs atsakymą į klausimą, kurį pats pateikė. Jis tikisi kitokio atsakymo, kuklesnio, abstraktesnio, o gauna tiesų, konkretų - atvirą, nuoširdų. Bet toks yra jaunosios kartos bruožas: jie pasitiki savimi, sako, ko nori, atvirai siekia rezultato - ir taip laužo nusistovėjusias "kuklumo" taisykles. Tai ne visiems suprantama ir priimtina.
Z karta Lietuvoje: kas jai būdinga?
Tai vaikai, gimę maždaug nuo 2005 metų. Jie augo didesnio dėmesio apsuptyje, todėl jų savivertė aukštesnė. Jie gerai įvaldę technologijas ir griauna nusistovėjusius stereotipus, pavyzdžiui, lyčių vaidmenų pasiskirstymo srityje. Tarkime, darželyje berniukai gali žaisti ne tik su mašinėlėmis, bet ir su lėlėmis, o mokykloje, per vadinamąsias darbų pamokas, mokytis ne tik kalti vinį, bet ir virti sriubą ar megzti.
Savanaudžiai, narcizai... Ar galima tokius bruožus priskirti apibendrintai - visai kartai?
Tikrai ne. Kiekvienai kartai priklauso individualybės, kurioms būdingos tam tikros savybės - ir geros, ir nelabai. Kaip nėra absoliučiai gero ar blogo žmogaus, taip nėra ir geros arba blogos kartos.
Galbūt tai, ką stebėtojas, vertintojas ryškiausiai mato, liudija jo paties savybes?
Gali būti. Kaip minėjau, požiūris priklauso nuo mūsų nuostatos: ką mes norime įžvelgti ir ko gero iš naujosios kartos norime pasimokyti patys.
Ko jūs mokotės iš vaikų?
Nemeluoti sau
Vytautas V. Landsbergis, poetas, publicistas, vaikų rašytojas:
"Kiekvienas vaikas išmoko skirtingų dalykų - vienas priverčia mesti rūkyti, kitas nustoti apgaudinėti save ir kitus, kad esi labai užsiėmęs ir neturi vaikams laiko, trečias priverčia prisiminti žaidimus, ketvirtas įtraukia į vakarinius pasakų sekimus gyvai ir paskui duoda krūvą literatūrinių patarimų būsimoms pasakoms. Penktas išmoko nesinervinti dėl niekų ir duoti mylimiems vaikams laisvę, t. y. nustoti kontroliuoti. Mokykis ir mokykis..."
Džiaugtis mažais dalykais
Nerijus Buivydas, pirmosios Lietuvoje demokratinės mokyklos įkūrėjas ir vadovas:
"Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę stebėti pradinukus. Jų nuoširdus juokas, nesuvaidintos emocijos, keliami iššūkiai, laki fantazija ir paprastas bendravimas man nuolat primena ir moko: džiaugtis reikia mažais dalykais, į problemas žiūrėti paprasčiau, o svarbiausia - neprarasti geros nuotaikos."
Pastebėti tai, kas nematoma
Adelė Daunoravičiūtė, pianistė, Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė:
"Su vaikais dirbu J. Karoso muzikos mokykloje ir Palangos meno mokykloje. Iš jų išmokau į muzikinius kūrinius pažiūrėti iš įvairių pusių. Pamatyti tai, ko aš tikrai kitą kartą nepastebiu. Kitaip sakant, mokausi pastebėti nepastebimus dalykus.
Kiekvienas vaikas turi skirtingus gebėjimus - taigi išmokau prisitaikyti. Taip pat išmokau suprasti, ko jie nesupranta, jiems dar to net nepasakius. Tai atsiranda su patirtimi. Neturėdama mokinių nebūčiau to išmokusi.
Dar išmokau išklausyti, ką jie veikė savaitgalį... Nors kai jie kalba, tu galvoji, kad pamokos laikas bėga. Tačiau nuo to tolesnė pamokos pusė būna tik geresnė.
Darausi kantresnė nei buvau. Vaikai moko kantrumo."
Judėti į priekį
Valdas Ramanauskas, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro fotografijos ir animacijos studijos "Febas" įkūrėjas ir vadovas:
"Su vaikais dirbu 25 metus, nuo studijos įkūrimo, t. y. nuo 1990 metų. Kadangi 20 metų dirbau ir Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre, ir Klaipėdos kriminalinėje policijoje specialistu, tai bendravimas su smalsiais bei motyvuotais jaunuoliais buvo kaip atsvara vaizdams, kuriuos teko matyti, bei emocijoms, kurias teko patirti nusikaltimų vietose. Būrelio užsiėmimuose su mokiniais bendraudavome, kurdavome, fantazuodavome.
Šiais laikais iš vaikų tenka pasimokyti dinamikos, judėjimo į priekį. Jų aktyvumas ir naujausios technologijos priverčia ir patį tobulėti, ieškoti naujausios informacijos, kurią reikia pateikti ne rašytine forma, o vaizdais."
Įgimtos laisvės
Loreta Laurinavičienė, Klaipėdos jaunimo centro dailės studijos "Varsa" įkūrėja ir vadovė:
"Su vaikais dirbu 30 metų - šį rugsėjį minėjau jubiliejų. Pirmieji mano auklėtiniai jau ir patys yra baigę dailės akademijas, kai kurie patys moko vaikus, o kai kurie atveda pas mane savo atžalas. Dabartiniai mano ugdytiniai - nuo darželinukų iki gimnazistų.
Iš vaikų galima pasimokyti natūralumo, atradimų džiaugsmo, laisvumo - jeigu jie patys dar netraumuoti ir nesugadinti. Deja, daug vaikų ateina susikaustę, užsisklendę, išmokyti daryti viską, "kaip reikia", pagal taisykles. Jiems jau suprogramuoti kanonai, trafaretai, tad pirmiausiai norisi iš jų visa tai "išmušti" ir sugrąžinti įgimtą laisvę ir atimtą vaikiškumą.
Vienodų vaikų nėra, kiekvienas - neatrasta žemė, unikali esybė, kurią turi pirmiau pažinti, kad galėtum atverti, išlaisvinti ir paskatinti kurti. Pasisekė tiems vaikams, kuriuos pradinėse klasėse pasitiko mokytojai, skatinantys kurti. Aš ir pati atsimenu būtent tokius savo mokytojus.
Manau, kad mokytojas negali būti virš vaiko, jis turi būti šalia, kartu su juo, nes jų darbas - bendras, ir tik abu kartu jie gali sukurti rezultatą."
Prisiminti, ką žinojai
Giedrius Cikanavičius, verslininkas, lektorius, tėtis, "nemokyklinimo" pionierius - pirmasis šalyje viešai prakalbęs apie tėvų teisę mokyti vaikus ne mokykloje:
Galbūt ne tiek ko nors naujo prisimeni augindamas vaikus, bet prisimeni tai, ką žinojai pats būdamas vaikas ir jau pamiršai.
AR ŽINOTE, KAD...
* 1966 m. spalio 5 d. Paryžiuje vyko Specialioji tarpvyriausybinė konferencija, nagrinėjusi mokytojų statusą (Special Intergovernmental Conference on the Status of Teachers).
* UNESCO ir Tarptautinė darbo organizacija išleido oficialų dokumentą "Rekomendacijos dėl mokytojo statuso" ("Recommendation concerning the Status of Teachers").
* 1994 m. spalio 5 d. buvo įteisinta Pasaulinė mokytojų diena ir nuo to laiko šią ar kitą spalio pradžios dieną vyksta šventiniai renginiai.
* Žodis "pedagogika" yra kilęs iš graikų kalbos: "pais" - vaikas, "ago, again" - vesti, valdyti, auklėti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą