Naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius Algirdas Monkevičius: Teisininkų Lietuvoje dar trūksta

Naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius Algirdas Monkevičius: Teisininkų Lietuvoje dar trūksta

Balandžio 29 dieną bus inauguruotas naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius, Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius. Išskirtiniame interviu „Respublikai“ jis paaiškino, kodėl, skirtingai nei kiti valstybiniai universitetai, MRU nesutinka įsivesti minimalios kartelės ir kodėl nemažins rengiamų teisininkų skaičiaus.

- Jūs pakeisite daugiau nei kelis dešimtmečius universitetui vadovavusį Alvydą Pumputį. Kokių pokyčių sulauks universitetas?

- Sakyčiau, kad šito universiteto išskirtinė stiprybė - labai tvirta, gera strateginė vadyba. Tai, kad universitetas nuo susikūrimo augo ir sugebėjo pagal studentų skaičių tapti antruoju Lietuvos universitetu, būtent ir byloja apie gerą vadybą. Tą pripažino ir pernai įvykusi tarptautinė akreditacija - universitetas akredituotas maksimaliam terminui - šešeriems metams.

Aš manyčiau, kad reikia kalbėti ne apie staigų posūkį, kažkokį keitimą tik dėl keitimo, bet reagavimą į naujas situacijas - tai, kas buvo pernai, šiandien gali būti jau kitaip. Kasmet iškyla vis naujų uždavinių.

Štai JAV administracija pasižiūrėjo, kad iš aukštesnio sluoksnio šeimų per 80 proc. vaikų stoja į aukštąjį mokslą, tuo metu iš žemesnio sluoksnio tik apie 50 proc. JAV yra tokia didelė atskirtis. O Lietuvoje ji dar didesnė! Stojančiųjų į aukštąsias iš aukštesnio gyventojų sluoksnio turbūt yra apie 90 proc., iš žemesnio - mažiau nei 40 proc. Mums reikia ieškoti būdų, kaip tą atskirtį sumažinti.

Tai vadinama „antrojo šanso“ suteikimu. Tai sąlygų, papildomų galimybių sudarymas tiems, kurie nori baigę mokyklą studijuoti. Juk visur taip yra, kad kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo didesnė sėkmė lydi darbo rinkoje.

O kitas dalykas tai, kad mes Lietuvoje turėtume siekti to, ko siekia kiti universitetai - tam tikro eksporto. Mes turime Lietuvoje sudaryti galimybes studijuoti studentams iš užsienio šalių.

MRU vienas pirmųjų prieš šešetą metų pradėjo jungtines studijų programas su užsienio universitetais. Mes turime 17 tokių programų, 10 iš jų jungtinių, 7 yra dvigubo ar trigubo diplomo. Pavyzdžiui, labai perspektyvios yra programos su Azijos, su Pietų Korėjos universitetais. Lietuvoje galėtų studijuoti studentai iš įvairių šalių.

Pavyzdžiui, dabar mes nusitaikėme į Turkiją, kur yra labai didelis suinteresuotumas. Ten puikūs studentai, labai disciplinuoti, turintys rimtą požiūrį.

- O kokių studentų iš užsienio jūs laukiate? Štai Kembridžas ir Oksfordas priima gabiausiuosius iš viso pasaulio. Tačiau, sutikite, toje pačioje Didžiojoje Britanijoje yra nemažai tokių aukštojo mokslo įstaigų, kurios užsieniečius studentus yra pavertusios melžiamomis karvėmis. Priima bet ką, kas susimoka už mokslus. Ar tokiu pavyzdžiu ketinama sekti ir Lietuvoje?

- Žinote, čia reikėtų atsiremti į kitą klausimą: kaip mes šiandien įsivaizduojame demokratijos plėtrą pasaulyje. Ar tai mes įsivaizduojame kaip kontrastus, kai vieni yra paženklinti kaip talentingi, o kiti - kaip kažkokie „autsaideriai“.

Pavyzdžiui, Albertas Einšteinas nebuvo pažiba mokykloje, jis buvo vertinamas labai prastai ir šiandien su tomis charakteristikomis atrodytų nekaip.

Mūsų požiūris toks, kad kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų, kad ir koks jis būtų, savyje turi didelį potencialą. Aišku, tas potencialas gali reikštis labai nevienodai. Vienas turi įgimtų gebėjimų menui, kitas - tiksliesiems mokslams. Tačiau kiekvienas žmogus turi labai daug įgimtų, nuostabių bruožų, todėl labai svarbu nuo pat pradžių - nuo darželio, mokyklos, universiteto - padėti žmogui juos atskleisti.

Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie tą vienetui lygų minimalų balą, pas mus tokių yra tik 12 tarp 2000 mūsų bakalaurų. Tačiau tai irgi yra žmonės, kurie atėjo tikėdamiesi ir norėdami įgyti žinių, reikalingų jų karjerai. Lengviausia sakyti, kad mes įsivedame minimalų balą, o jūs eikite, kur norite. Mes juos priimame ir klausiame: ar tikrai jie nori studijuoti, ar yra nusiteikę rimtai dirbti, ko tikisi iš studijų. Taigi klausimas, ar mes tuo keliu turime eiti, ar įsivesti kartelę ir pasakyti: nepriimsime jūsų. Pasaulyje niekas taip nedaro.

- MRU kol kas vienintelis neįsivedė minimalios kartelės, kurios reikalauja Švietimo ir mokslo ministerija. Kodėl taip priešinatės?

- Taip, nes tai prieštarauja ir Europos politikai, ir žmogiškumui, net teisės aktams. Argi reikia žmogui, kuris turi brandos atestatą, užtrenkti duris? Kodėl? Konstitucijoje yra aiškiai pasakyta, kad geriausiai besimokantys turėtų būti atleidžiami nuo mokesčio už mokslą. Patikėkite, mokykloje tie rezultatai gali būti prasti dėl įvairiausių priežasčių. Galbūt šeimoje yra blogos sąlygos, gal kadaise gyvenime žmogus paslydo, gal kažkas įvyko, kad jis mokykloje neatsiskleidė ir jo rezultatai nebuvo tokie geri...

- O gal tiesiog tingėjo mokytis?

- Taip, būna ir taip.

- Tačiau ar universitetas turi tapti ta vieta, kurioje lopomos bendrojo ugdymo spragos?

- Kažin ar tai yra klausimas, kuris turėtų būti keliamas. Greičiausiai visuomenei turėtų rūpėti, kad kuo mažiau tų spragų būtų. Kad būtų pakankamas dėmesys mokyklai - kokios joje sąlygos, kokie mokytojai, kokio jie amžiaus. Galbūt mums visiems - darželiams, mokykloms, profesinėms mokykloms, universitetams - reikėtų rūpintis, kad būtų bendras tinklas ir jis veiktų kartu. Man atrodo, reikėtų daugiau pastangų, kad tokių spragų nebūtų. O toks pasakymas, kad „mes nepriimsime“... Tai kur tada jie nueis?

- O kas tada profesinėse mokyklose mokysis, jei visi sustos į universitetus?

- Viskas gerai. Mes nieko neneigiame. Labai gerai - tegul eina į profesines, o po jų, kam reikės, ateis pas mus.

- Tačiau vyksta ir atvirkščias procesas - jaunimas baigia aukštąjį mokslą, o paskui eina mokytis profesijos. Jūsų manymu, tai normalu?

- Jei pažiūrėtume skaičius, tarp mūsų studentų tokių yra gal tik 0,001 proc. Štai žinau tokį atvejį, kai vyras yra baigęs du ar tris fakultetus universitete, o paskui dar profesinę mokyklą, nes jam prireikė tam tikrų technologinių žinių. Kodėl mes galvojame, kad negali būti kirpėjų maestro? Kirpėjas, kuris kuria savo verslą, gali būti ir magistras, ir daktaras. Čia viskas derinasi. Jei pasižiūrėtume, pavyzdžiui, Olandijoje, prie vieno stalo sėdi profesinė mokykla, kolegija, universitetas, mokslinių tyrimų centras ir verslas. Jie kartu viską daro. Tame nėra jokio susipriešinimo.

Šiandien labai iškilūs darbdaviai dažnai sako, kad per mažai jaunų žmonių profesinėse. Bet kurių iš jų vaikas mokosi profesinėje mokykloje?

- Jei gerai jus suprantu, aukštasis mokslas turėtų būti paslauga, prieinama visiems?

- Taip. Ir ta paslauga turėtų suteikti būtent tas kompetencijas, gebėjimus, kurie užtikrintų sėkmę gyvenime. Mes nekalbame apie tai, kad atėjai ir nusipirkai popierių. Čia absurdas. Šito negali būti. Žmogus turi atėjęs įgyti tai, ko jam reikia, ir būti sėkmės lydimas, laimingas žmogus.

- Tačiau juk ne visi jaunuoliai į universitetus stoja dėl žinių. Kitiems rūpi tik diplomas...

- Sutinku, kad ne visi ateina dėl žinių. Bet, kaip aš ir minėjau, viskas turėtų prasidėti nuo „kodėl aš atėjau“, „ko aš čia siekiu“. Mes pasisakome už motyvacinius pokalbius. Štai Prancūzijoje labai nustebintumėte žmonėms pasakę, kad pas mus Lietuvoje į universitetus priima kompiuteris. Kai svečiavausi Lilio II universitete, domėjausi jų priėmimo sistema ir papasakojau, kokia yra pas mus, universiteto rektorius labai nustebo, kad mes su stojančiaisiais net nesusitinkame. Taigi, mūsų nuomone, priėmimo sistemą reikia tobulinti. Ne tik menų universitetuose, bet ir kitur reikia individualių pokalbių.

Taip, priėmimas ir toliau gali vykti per Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) sistemą, bet su kandidatais reikia susitikti. Ypač tais, dėl kurių yra abejonių.

- Pramonininkai dažnai sako, kad vadybininkų ir teisininkų parengta jau per daug. Ar neketinate mažinti stojančiųjų į minėtas programas skaičiaus?

- Paimkime kaip pavyzdį kokią nors šalį, kuri puikiai vystosi, kurią norėtume pralenkti, pavyzdžiui, Švediją, Suomiją, Daniją. Pažiūrėkime, kiek ten 10 tūkst. gyventojų tenka teisininkų. Šitoje srityje mes dar esame „autsaideriai“. Pabandykite dabar gauti advokato paslaugas. Gal ir užteks pajamų, o gal ir ne. Tai labai nekonkurencinga rinka.

- Bet tarp bedarbių teisininkų kone daugiausia...

- O kur jie yra? Pavyzdžiui, mes teisininkų nerandame, nors patys juos rengiame. Sunkiai juos įdarbiname, nes reikia dideles algas mokėti.

- Nejau jūsų absolventai nesutinka pas jus dirbti?

- Sutinka, bet jiems kitur siūlo dvigubai daugiau. Suprantate, teisė yra tokia specifinė specialybė, kurioje nepakanka tik bakalaurą baigti. Visi po bakalauro stoja į magistrantūrą. Teisėje reikia aukštos kvalifikacijos. Štai dėl ko pas mus ir kyla problemų, kodėl žmonės negauna tų teisinių paslaugų. Jos yra brangios ir sunkiai prieinamos žmonėms. Reikėtų žiūrėti pagal struktūrą, kiek teisininkų Lietuvoje tenka tam tikram kiekiui gyventojų. Mes matome, kad dar labai atsiliekame.

Arba dėl tų pačių vadybininkų... Aš sutinku, kad turime problemą Lietuvoje, kad jų reikėtų ryškesnių. Daug kas įsivaizduoja, kad vadyba yra tarsi personalo ar administracijos darbas. Tačiau tai yra visiškai kas kita. Tai yra gebėjimas dirbti lyderių komandoje. Mokėti generuoti naujas idėjas, turėti gerą viziją. Užtikrinti pažangą veikiant per lyderio tinklą. Šiandien lyderiui daug svarbiau pažinti žmones. Juos uždegti, nukreipti. Šiandieniniam vadybininkui reikia lyderystės bruožų. Taigi vadyba yra lyderystė. Ar mums reikia lyderių ir kaip juos rengti - štai kur klausimas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder