Medikams studijos tęsiasi visą gyvenimą

Medikams studijos tęsiasi visą gyvenimą

Jau daugelį metų, taip pat ir šiemet, medicinos studijos išlieka pirmaujančios tarp populiariausių specialybių. Pasibaigus stojimo į universitetus ir kolegijas prašymų registracijai buvo paskelbta, kad kaip pirmą pageidavimą stojantieji dažniausiai rašė medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (748) ir Vilniaus universitete (570).

Kokie žmonės ir kodėl renkasi studijas, kurios trunka tikrai ilgai - mažiausiai šešerius metus? Ar studijos nenuvilia? Ar sunku ruoštis būti mediku? „Vakaro žinios“ apie tai kalbėjosi su ne vienus metus mediciną studijuojančiomis merginomis.

Mano tėveliai - gydytojai, ir giminėje daug artimųjų yra medikai. Tad augau, galima sakyti, medikų aplinkoje, ji niekad nebuvo man svetima. Todėl baigdama mokyklą puikiai žinojau tolesnį savo kelią - medicinos studijos.

Tiesa, nuo pat pirmos klasės dar ir muzikavau, lankiau muzikos mokyklą, muzikos studiją, tad nebuvo svetima ir kultūrinė, muzikinė aplinka. Tačiau vis tik viršų paėmė medicina, o muzika iki dabar vis dar liko šalia.

Mokyklą baigiau su pagyrimu, tad įstoti į mediciną tikrai nebuvo sunku. Žinoma, prieš egzaminus, rezultatų paskelbimus nerimo nepavyko išvengti. Tačiau visada stengiausi gerai mokytis, o norint ko nors pasiekti svarbiausia - nuoseklumas: nuolatos mokytis ir ruoštis, o ne paskutinę minutę stengtis kažką „susigraibyti“.

Vizijos, kaip atrodys medicinos studijos, neturėjau, tad ir nusivilti neteko. Sakyčiau - priešingai. Universitetinės studijos suteikia labai daug - tereikia stengtis tas žinias įsisavinti, užsiimti įvairia veikla, pačiam aktyviai domėtis. Niekur nėra taip, kad viskas būtų paduota ant lėkštutės - reikia daug dirbti pačiam, stengtis pasisemti žinių ir judėti į priekį.

Man labai patinka stebėti tuos žmones, iš kurių galiu mokytis, patinka bendrauti su dėstytojais, kurie yra tikri profesionalai. Jie labai skirtingi, ir iš kiekvieno tikrai gali ko nors išmokti, įvertinti jų profesionalumą, elgesį, kelią iki profesinių aukštumų. Iš jų patirties galima daug ko išmokti.

Dar liko dveji metai studijų, o paskui planuoju stoti į oftalmologijos rezidentūrą - jau nuo antro kurso stengiuosi eiti šia kryptimi: ypač ja domiuosi, vasaromis atlieku papildomas praktikas, dirbu mokslinius darbus, rašau publikacijas. Oftalmologijos studijos truks dar trejus metus, tačiau tai negąsdina, nes tada jau galėsiu ir mokytis, ir dirbti, turėsiu savo pacientus, savo palatas. Neramu galbūt tik dėl to, kad norinčiųjų patekti į oftalmologijos rezidentūrą kiekvienais metais daugėja, tad pavyks ten pakliūti ar ne, priklauso nuo mokymosi rezultatų, paties pastangų ir iniciatyvos, atliktų mokslinių darbų.

Noriu pasveikinti tuos, kurie šiemet įstojo studijuoti medicinos, - jie priėmė puikų sprendimą. Gerai, kad nepabijojo ilgai trunkančių studijų - jos to vertos. Žinoma, turės praeiti kiek laiko, kol tie jauni žmonės išmoks mokytis, nes studijos universitete tikrai skirsis nuo to, kaip jie mokėsi mokykloje. Tačiau nereikia išsigąsti - reikia stengtis semtis žinių kiekvienoje paskaitoje, imti iš studijų laikotarpio daugiausia, ką galima.

Prieš apsispręsdama, ką studijuoti, blaškiausi tarp dviejų labai skirtingų dalykų - menotyros ir medicinos. Pagrindinė priežastis, kodėl „nugalėjo“ medicina, buvo tai, kad negalėjau įsivaizduoti savęs po kokių dešimties metų negalinčios nieko protingo pasakyti kokiai savo tetai, besiskundžiančiai, kad jai skauda šoną. Norėjosi įgyti profesiją ir turėti darbą, kurio rezultatai matytųsi gana greitai ir būtų pakankamai apčiuopiami, galiausiai, kad galėtum padėti žmonėms, bendruomenei, visuomenei.

Įstoti studijuoti mediciną man tikrai neprireikė daug pastangų - visada mokiausi gerai. Ir vis dar tenka išgirsti iš kitų specialybių studentų: vargšai medikai, jie tiek daug mokosi. Taip, mes mokomės nemažai, tačiau aš, tiesą pasakius, ir taip įsivaizdavau, kad studijos nebus lengvos. Todėl tai, kad reikia daug ką išmokti, nemažai pasėdėti prie knygų, manęs nenustebino. Galbūt šiek tiek nustebino pats mokymosi procesas. Sakoma, kad studentams atėjus į universitetą būna labai sunku atitrūkti nuo mokyklos mokymosi būdų - čia niekas nevedžioja už rankutės. Tačiau mokykloje, kurioje aš mokiausi, laisvės ir pasirinkimo buvo tikrai daug - gal net daugiau nei universitete. Tad man reikėjo „persilaužti“ į kitą pusę - priprasti prie to, kad dabar negalėsiu pasirinkti, o man aiškiai pasakys, ką aš turiu mokytis ir kada aš turiu mokytis.

Praktiniai studijų dalykai, susiję su medicina, manęs neišgąsdino. Priešingai - man šiek tiek nerimo kėlė faktas, kad manęs tai negąsdina. Svarsčiau: o tai kur tas mano žmogiškumas, ar man neturėtų būti baisu ar gaila? Tačiau studijuodamas mediciną į visa tai išmoksti žiūrėti pro profesinę, mokslinę prizmę, tad ir visos baimės išgaruoja.

Dar trejus metus mokysiuosi, kol baigsiu vientisąsias studijas. Jeigu nuspręsiu, kad noriu tapti gydytoja specialiste, paskui reikės pabaigti rezidentūrą, kuri trunka nuo ketverių iki septynerių metų. Tikėtina, kad eisiu į rezidentūrą, nes būtų gaila atsimokius šešerius metus visiškai atisakyti klinikinio, praktinio kelio galimybės. Tačiau kokią specialybę rinksiuosi, dar negalvoju. Kai kurie žmonės vos įstoję žino, kad ateityje bus, pavyzdžiui, akušeriais-ginekologais. Tačiau pradėjęs realiai to mokytis staiga gali suprasti, kad tai visai ne tau. Kitas dalykas - gali atsitikti taip, kad po šešerių metų studijų, kurių metu orientuojiesi, tarkim, į neurochirurgiją, paaiškės, kad tais metais, kai reikės rinktis kryptį, neurochirurgijos rezidentūroje nebus vietų, nes jų skaičių nustato valstybė. Ką tada daryti? Praleisti metus? Rinktis kitą kryptį, kuri tau visai ne prie širdies? Ar išvažiuoti į užsienį ir tapti „Tėvynės išdaviku“?

Tiems, kurie šiemet pradės studijuoti mediciną, patarčiau mažiau klausyti vyresnių dėdžių ir tetų, piktų žmonių gatvėse. Visi, kas netingi, dažnai gąsdina, kaip bus sunku mokytis, dirbti, neigiamų atsiliepimų apie medikus, jų žmogiškąsias klaidas daug, ir visa tai tikrai nemotyvuoja. Tačiau atsidūręs medicinos sistemoje pamatai ir labai gražių, ir labai baisių pavyzdžių - tiek paties darbo, tiek profesinio bendravimo. Pradedančiuosius raginčiau eiti į studijas atvira širdimi ir stengtis iš jų pasiimti visa ką geriausia. Mažiau kreipti dėmesio į tai, ką kalba aplinkiniai, nes negatyvi kultūra Lietuvoje veši, ir ne tik medicinos srityje. Reikia susikoncentruoti į savo tikslus ir dirbti. O studijos... Medikams jos tęsiasi visą gyvenimą.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder