Lietuvių kalba - ties bedugne

Praėjus keturiems amžiams nuo Mikalojaus Daukšos "Postilės" išleidimo, lietuvių kalbai iškilo grėsmė, ji ir vėl atsidūrė ant griovio krašto. Užkibę už Atviros Lietuvos fondo brukamo modernių reformų kabliuko, tik dabar imame suprasti, į kokią baisią duobę įkritome.

Už nuopelnus Lietuvai ir jos  vardo garsinimą pasaulyje Gedimino ordinu apdovanota panevėžietė mokytoja ekspertė Lionė LAPINSKIENĖ prisipažįsta esanti pasibaisėjusi. Kelių knygų ir mokymo priemonių autorė kasmet dalyvauja respublikinėje egzaminų komisijoje ir taiso mokinių gimtosios kalbos egzaminų darbus. Ji pastebi, kad mokinių raštingumas prastėja, mąstymas primityvėja, intelektas skursta. Nėra stabilumo, dešimtmečius mokytojų kaupta metodinė patirtis išdraskyta, suniekinta. "Nueita per toli", - dėl mūsų tautos sąmonei ir kalbai iškilusios didžiulės grėsmės apgailestauja mokytoja.

Kam dirba reformatoriai?

- Tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba yra tautos išlikimo pagrindas. Kas ir kodėl jį griauna?

- Niekas atsitiktinai neįvyksta. Išsivadavę iš sovietinės sistemos pasidavėme Vakarų vėjams, užkibome ant gudriai užmesto George’o Soroso kabliuko - dalis intelektualų nuėjo ne tuo keliu.

Stebiuosi, kad tik dabar mūsų šalyje radosi žmonių, kurie atvirai įvardija, kur nuėjome. Dar 1996-1999 m., bendraudama su 50 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusiu Vietnamo karo dalyviu gydytoju ir filosofu Albinu Šmulkščiu buvau jo perspėta. "Tu esi mokytoja, ar dalyvauji Atviros Lietuvos fondo žaidimuose?" - savo namuose Panevėžyje manęs klausė A.Šmulkštys. Atsakiau, kad ne. Jis apsidžiaugė ir įspėjo nelįsti į šitą duobę. Sakiau, kad iš šio fondo daug lėšų gauna humanitarinė ir kultūrinė sritys. "Vaikeli, niekas nieko veltui neduoda. Mūsų tautos sąmonei tai didelė grėsmė", - tuomet sakė A.Šmulkštys.

Jis buvo teisus. Tariamai Lietuvos švietimui mesti dideli pinigai nebuvo skirti mūsų tautinei mokyklai. Visas dėmesys sutelktas neva modernioms reformoms, fondo lėšomis išleistos knygos, įdiegtos kosmopolitinės idėjos. Šis fondas sukūrė institucijas kosmopolitinėms idėjoms įgyvendinti. Į gerai apmokamus postus susėdo G.Soroso idėjoms lojalūs žmonės. Jie nemokamai stažavosi užsienyje, o grįžę, patys būdami lietuviai, vykdė nutautinimo, senosios lietuvių tautinės švietimo sistemos griovimo darbą.

- Kodėl mūsų šalyje reformos yra vos ne amžinos, nesibaigiančios?

- Esu mokytoja ekspertė ir myliu savo darbą, todėl esu susipažinusi ne tik su mūsų, bet ir su Rusijos, Vakarų šalių švietimo sistemomis. Anglijoje gimtosios kalbos egzaminų tvarka nesikeičia jau šimtą metų. Iš Anglijos pas mus atėjo "Phare" programa. Iš ten, kur viskas stabilu, reformos brukamos mums, nes mes, lietuviai, esame minkšti, lengvai pasiduodame vėjo krypčiai. Į viešbutyje rengiamą seminarą suvaroma 400 mokytojų, o Johnas iš Anglijos, kuriam reformos propagavimas yra jo verslas, aiškina, kaip reikia rengti brandos egzaminus. Johnas žada, kad jo reforma bus pasaulinio lygio, ir džiaugiasi, kad mes tokie atidūs. Verslininkas neslepia, kad šaltuoju metų laiku savo idėjas veš į Afriką, nes Europoje tuo metu šalta. Mes klausome užsieniečio ir tikime, kad mūsų švietimo sistema atgyvenusi, pasenusi...

Lietuvoje nėra stabilumo. Vis keičiama strategija, išleidžiama vis naujų vadovėlių banga. Išdraskyta metodinė patirtis. Nespėja mokytojai persiorientuoti, o reformatoriai jau verčia viską aukštyn kojomis. Tai naudinga ministerijų valdininkams, Atviros Lietuvos fondo finansuojamiems žmonėms. Jie dirba savo darbą, biurokratinis aparatas klesti.

Paralyžiuoti kompiuterių

- Ar jau prinoko tų nesibaigiančių reformų vaisiai?

- Išaugo analfabetų, nemąstanti karta. Be kompiuterio, be mobiliųjų telefonų mygtukų maigymo negalintys gyventi jaunuoliai. Kanadoje vaikams iki 12 m. šeima neperka mobiliojo telefono ir neleidžia juo naudotis. Mūsų moksleiviai net per pamokas žaidžia mobiliaisiais telefonais.

Nuo 2000-ųjų, kai prasidėjo valstybinė egzaminų reforma, kasmet dalyvauju respublikinėje egzaminų komisijoje, taisau lietuvių kalbos darbus. Matau, kad kasmet kas nors keičiama. Moksleivių raštingumas prastėja, mąstymas primityvėja. Kai kurie net nesugeba pamatyti, ko klausiama teksto suvokimo užduotyje, nes neįstengia sutelkti dėmesio, jis paralyžiuotas kompiuterio.

Skaudu, kad skurdėja jaunų žmonių intelektas. Po 1991 m. nebereikalaujama skaityti viso kūrinio, apsiribojama ištraukomis. Gerai, kad mokytojai dar nepametė galvų ir reikalauja, kad mokiniai nors minimumą būtų perskaitę. Visą kūrinį perskaito tik dalis klasės. Intelektas skursta, nors informacija per internetą jau atėjo į namus. Intelektas menksta dėl to, kad nemokama informacijos atsirinkti, naudoti ir pritaikyti praktiškai.

Reformos išpaikino

- Ar moksleiviai dabar labiau tingi mokytis?

- Jaunoji karta labai puikiai išmano savo teises ir laisves, tačiau visai pamiršo, kas yra rimtas, nuoširdus darbas ir pareiga. Štai aštuntokai rašė rašinį apie patriotizmą. Vienas berniukas parašė, kad jam visiškai tas pats, kas yra tas patriotizmas. Dauguma moksleivių dirbti nenori, tačiau trokšta aukščiausio įvertinimo.

Reforma, pagal kurią pradinukams neberašoma pažymių, o piešiamos tik saulutės ir gėlytės, išugdė tinginius. Jei pradinėse klasėse vaikas neišmokomas atlikti namų darbų, penktoje klasėje tai daryti jau vėlu. Nebūna dienos, kad penktokai, šeštokai, septintokai visi ateitų paruošę namų darbus. Nepriklausomoje Lietuvoje ir net sovietinėje mokykloje ateiti neparuošus namų darbų būtų buvęs neįsivaizduojamas įžūlumas. Dabar tai kasdienybė. Jei parašysi vienetą, būsi nedemokratiškas mokytojas. Sukils tėveliai, teks aiškintis mokyklos administracijai...

Jau nueita per toli. Jaunimas apie save yra geros nuomonės, mano esąs gerokai pranašesnis už savo tėvus ir vyresniuosius. Reikalauju atsiminti, kada išleista pirmoji lietuviška knyga, kada buvo uždrausta rašyti lietuviškais rašmenimis, tačiau vis tiek atsiranda nesugebančiųjų atsiminti vos dvi svarbias datas.

Skaudu, kad mes, lietuviai, nepriimame konstruktyvios kritikos. Kritiką suprantame vienpusiškai, tarsi tam, kas yra mums nepalankus, reikia duoti per galvą, kad nutiltų ar pasitrauktų į užkulisius.

Laimė, dar yra lietuvių kalbą puoselėjančių institucijų. Vien faktas, kad pripažįstame, jog lietuvių tautiškumui yra iškilęs rimtas pavojus, jau yra gerai. Problemos iškėlimas rodo, kad žmonės mąsto.

Genė SILICKIENĖ, "Respublika"