Ne visi studentai naujuosius mokslo metus pasitinka džiugiomis nuotaikomis, mat kai kurių specialybių atstovų laukia rimti išbandymai. Štai būsimų pedagogų laukia amžini protestai ir kova dėl uždarbio, rezidentų - naktinės pamainos kone už „ačiū“, socialiniams darbuotojams nuolatiniai kaltinimai dirbant „tik dėl varnelės“, o slaugėms - milžiniški krūviai ir juokingos algos. „Vakaro žinios“ klausė studentų, kodėl jie pasirinko nelengvą kelią.
Karolina BAGDONAVIČIŪTĖ, trečio kurso Aleksandro Stulginskio universiteto agronomijos studentė:
Nors Lietuvoje agronomijos specialybė nelaikoma prestižine ir dažnai iš viso nuvertinama, kitose užsienio šalyse to tikrai nėra. Štai, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tokiems specialistams yra itin geros perspektyvos. Tai šalis, turinti daug klestinčių ūkių, ten labai laukiami geri agronomai, ir atlyginimai mokami gerokai geresni nei mūsų šalyje. Nors aš vis tiek nenorėčiau palikti Lietuvos net ir dėl geresnių darbo sąlygų. Tačiau man atrodo, kad svarbiausia - vidinės pastangos. Jei jų turi, jei mėgsti savo darbą, tai nereikia bėgti į užsienį geresnės duonos ieškoti.
Nuo pat vaikystės gamta man buvo labai artima. Iš pradžių maniau, kad man tiktų specialybė, kuri būtų susijusi su darbu su gyvūnais. Tačiau vėliau supratau, kad geriau gyvūnus mylėti, o ne juos operuoti. Todėl kaip alternatyvą pasirinkau agronomijos studijas ir dėl to labai džiaugiuosi. Juk agronomai yra tarsi augalų gydytojai.
Pasirinkusi tokią specialybę tikrai sulaukiau nemažai nuostabos. Iki šiol daugelis mano, kad agronomas yra tarsi kaimo Jurgis, tačiau tikrai ne kompetentingas specialistas. Matyt, visuomenė mano, kad visi agronomai darbuojasi laukuose ir ūkyje, tačiau tokie įsivaizdavimai nuo realybės yra labai toli. Agronomas yra kvalifikuotas mokslo žmogus. Pati esu bendravusi tikrai su daug agronomų ir jie visi yra išsilavinę, inteligentiški žmonės.
Manau, kad agronomijos studijos, ko gero, gali sužavėti tik iš pašaukimo. Mokslai tikrai nėra patys lengviausi, ypač kai jau mokslų pradžioje tenka mokytis tiek daug lotyniškų augalų pavadinimų. Aš jau šiandien žinau, kad mano ateities planai - dirvotyra ir darbas su dirvos agrocheminėmis savybėmis.
Miglė Baltrūnaitė, VU antro kurso socialinio darbo studentė, pasirinkusi specialybę pagal šeimos tradiciją:
Iš tiesų socialinis darbas buvo vienintelė mano norima specialybė ir tik ją rašiau teikdama prašymą studijuoti. Buvau iš karto apsisprendusi, kad noriu dirbti šį darbą, o apie jį sužinojau iš to, kad mano mama taip pat yra baigusi šią specialybę. Nors ji dabar pagal specialybę nedirba, net ir žinodama, kokios šios specialybės perspektyvos ir darbo sąlygos, nebandė manęs atkalbėti. Priešingai, ji motyvavo, kad jei iš tiesų noriu dirbti su žmonėmis ir jiems padėti, tai nereikia atsisakyti norimų studijų.
Džiaugiuosi, kad studijos pateisino mano lūkesčius ir jau pirmame kurse teko labai daug sužinoti apie žmonių psichologiją, visuomenės ypatybes, socialines problemas. Jau nuo studijų pradžios galėjome bendrauti su įvairiais žmonėmis ir netgi prisidėti prie projektų ir akcijų. Jų metu iš arčiau „pačiupinėjame“ socialinio darbuotojo kasdienybę. Jau studijuodama supratau, jog, nors maniau, kad norėsiu dirbti su vaikais, man priimtinas ir darbas su vyresniais žmonėmis. Tačiau griežtai dar nesu apsisprendusi dėl ateities planų ir darbo specifikos.
Deja, socialinis darbas Lietuvoje toli gražu nėra prestižinė specialybė. Priešingai, dažnai tenka susidurti su visuomenės nuomone, esą socialinis darbuotojas tik valo užpakalius benamiams. Tačiau taip tikrai nėra. Prisipažinsiu: žinoma, gąsdina esamos darbo sąlygos, žemas atlyginimas. Tačiau svarbiausia sau atsakyti, ar tu specialybę renkiesi dėl darbo prasmingumo, ar dėl pinigų.
Užsienio šalyse mūsų specialybė yra itin vertinama ir tikrai gerai apmokama. Tačiau niekuomet negalvojau išvykti į užsienį. Gal patriote save pavadinti būtų per daug skambu, tačiau man labai patinka Lietuvoje ir aš noriu padėti mūsų šalies žmonėms. Tikiuosi, ilgainiui žmonių nuomonė ir požiūris į socialinius darbuotojus keisis, gerės darbo apmokėjimas ir galų gale patys socialiniai darbuotojai dažniau gins savo specialybę, atvers visuomenei akis, jog jie ne patarnautojai, o pagalbininkai tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia.
Aurimas PEČKAUSKAS, LSMU Kauno klinikų anesteziologas-reanimatologas, savaitę per mėnesį dirbantis Jungtinėje Karalystėje:
Mediciną studijuoti nusprendžiau dar mokykloje, kokioje septintoje klasėje. Turbūt jau tada buvau drąsiai apsisprendęs, kad noriu ateityje padėti žmonėms, o medicina yra ta sritis, kurioje tai galima daryti efektyviausiai. Manęs negąsdino ilgos ar sunkios studijos, nes norėjau daryti tai, kas man atrodė teisinga. Be to, studijų metai turbūt įrodė, kad dirbant, kas tau patinka, daug kas tampa lengviau. Tad net ir pripažįstant, kad medicinos mokslai labai sudėtingi ir atima daug laiko, man visuomet pavyko suderinti ir studijas, ir visuomeninę veiklą, o mokslo pasiekimai tikrai neliūdino.
Žinoma, kiekvienoje specialybėje atsiranda tam tikrų iššūkių. Pirmiausia daugelį mūsų jau rezidentūroje ima kamuoti klausimas, kur dirbsime toliau. Studijų metu dauguma rezidentų papildomai dirba regioninėse ligoninėse, o tai sukelia daug diskutuojamų iššūkių dėl nuovargio ir darbų kokybės. Be to, kyla klausimai, ar tuomet galime adekvačiai įsisavinti studijų žinias, kai naktimis budime bent keliose darbovietėse, ir kokiais specialistais tampame. Be to, ne visuomet aišku, ar rezidentai visada kompetetingi atlikti gydytojų „specialistų“ vaidmenį regionuose?
Deja, būtent atlyginimų problema priverčia medikus migruoti per kelias darbo vietas, o tai ypač paliečia jaunosios kartos atstovus. Jie jau nori ir siekia būti savo srities profesionalais, o „vokelių sistema“ sukuria prielaidas teikti netolygią sveikatos priežiūrą, iškreipia gydytojo ir paciento santykį ir neretai pacientai tik nukenčia nuo to. Tiesą sakant, aš ir pats ketvirtadalį mėnesio darbuojuosi Jungtinėje Karalystėje ir tai darau visai ne todėl, kad man labai patinka skraidyti ar turiu per daug laiko. Tiesiog tai yra finansiškai patogiau.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu gavęs nė vieno pasiūlymo dirbti užsienyje, tačiau man visuomet norėjosi prisidėti prie Lietuvos sveikatos sistemos gerinimo. Suprantu, kad kitose šalyse galima sulaukti geresnių sąlygų, geresnio atlyginimo, bet tai nebus sava šalis.
Simona BATAKYTĖ, LEU ketvirto kurso istorijos pedagogikos studentė, dirbanti istorijos mokytoja Vilniaus Taikos progimnazijoje:
Visuomet mėgau būti ne stebėtoja, o pati kažko imtis. Todėl kai matau, kad jaunimas skundžiasi, jog Lietuvoje situacija bloga ir nėra ateities, man pikta, kad jie nieko nedaro, kad būtų geriau. O aš pamaniau, kad kažką reikia daryti. Man atrodo, būtent mokytojo specialybė ir yra ta, kuri gali keisti ateitį, nes mokytojai juk moko ateities kartas.
Šiemet pirmą kartą Rugsėjo 1-osios skambutis man skambėjo jau kaip tikrai mokytojai. Tiesa, anksčiau mokytojo darbas man atrodė kiek romantiškas, bet šiandien jau suprantu, kad mokytojo specialybė - ne kiekvienam. Todėl, kiekvieną rytą eidama į mokyklą, žinau, kad ne tik aš kažką vaikams atiduosiu, bet ir jie mane kažko išmokys.
Be abejo, aš žinau, kad darbas yra labai atsakingas, švietimo sistemoje kaita yra nedidelė, o atlyginimai gal ne patys didžiausi. Tačiau pakanka pažiūrėti į dabartinius pedagogus ir matome, kad dauguma jų yra vidutinio amžiaus arba netoli pensijos. Akivaizdu, kad ateina laikas, kai ta kaita sistemoje tikrai atsiras. Be to, žvelgiant kiek globaliau, prognozuojama, kad po dešimtmečio visame pasaulyje trūks apie 8 milijonų mokytojų. Tad manau, kad mūsų specialybė gana perspektyvi.
Be to, pažįstu labai daug mokytojų ir galiu pasakyti, kad tikrai ne visi jie streikuoja ir reikalauja didesnių atlyginimų. Tai reiškia, kad ne visiems mokytojams mokyklose yra taip prastai. Aš esu atvykusi iš Mažeikių ir galiu pasakyti, kad mūsų gimnazijoje niekuomet nėra streikavęs nė vienas mokytojas. Galbūt taip yra todėl, kad šie mokytojai į savo specialybę žiūri kaip į prestižinę ir nenori prieš visuomenę pažeminti mokytojo statuso.
Žinoma, kažkiek apmaudu matyti, kaip užsienyje, ypač Skandinavijos šalyse, mokytojas yra vertinamas, gerbiamas, ir atlyginimai jų tose šalyse geresni nei pas mus. Tačiau apie kitą šalį ir emigraciją negalvojau niekuomet. Tiek daug gavau iš savo valstybės, tai turiu jai atiduoti lygiai tiek pat arba net daugiau.
Marija JASINSKAITĖ, LSMUL Kauno klinikų ir Kauno klinikinės ligoninės išmanioji slaugytoja:
Medicinos studijos mane patraukė dėl šeimos tradicijų. Mano šeimoje yra dirbančių gydytojų, tad aš nuo vaikystės mačiau, kaip atrodo gydytojo darbas. Iš pradžių planavau būti gydytoja, tačiau vėliau susiklostė taip, kad studijavau kaip būsima slaugytoja. Džiaugiuosi, kad mano lūkesčiai pasiteisino, nes slaugytojos darbas man gerokai mielesnis.
Šiuo metu dirbu priėmimo skyriuje ir tuo pat metu studijuoju paskutiniame magistrantūros kurse. Mūsų laida yra pirmoji laida naujų specialistų - nuo kitų metų tapsime išplėstinės praktikos slaugytojomis, kurių specializacija - pirminė sveikatos priežiūra, skubi pagalba, anesteziologija ir intensyvioji terapija. Mes nuo įprastų slaugytojų skirsimės tuo, kad mums bus suteikiama daugiau funkcijų, kai kurios iš jų bus perimamos iš gydytojų.
Deja, tiek darbo praktika, tiek darbo rinka rodo, kad slaugytojo darbo perspektyvos Lietuvoje tikrai nedžiugina. Darbas labai atsakingas ir, jei jį atlieki tikrai nuoširdžiai, nedžiugina ne atlyginimas, bet tai, kad tavo pastangos neįvertinamos. Tiek vadovybės, tiek pacientų požiūris į slaugytojus yra ne toks, kokio norėtųsi.
Slaugytojos, tiek dar tik būsimos, tiek jau dirbančios, tikrai žino ir supranta, kad užsienyje toks darbas vertinamas, pasitaiko atvejų, kai senelius slaugyti į užsienį išvykę lietuviai uždirba daugiau nei kvalifikuotas specialistas Lietuvoje. Todėl kai kurie mūsų srities specialistai iškeliauja dirbti į užsienį, kur lietuviai tikrai laukiami.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą