Narkozė: tarp gyvenimo ir mirties.

"Narkozė - tai ribinė sritis tarp gyvenimo ir klinikinės mirties. Mirties požymis galėtų būti vien tai, kad sustojęs kvėpavimas. Nedaug trūksta, kad sustotų širdis..." - pasakoja aukščiausiosios kvalifikacijos gydytojas anesteziologas Arūnas Grigaliūnas, sunkų anesteziologo darbą dirbantis jau 16 metų.
Darbas ne vien sunkus, o ir atsakingas. Nukelti mus kažkur į pasąmonės ar užmaršties plotmes, o po to iš ten saugiai sugrąžinti gali tik anesteziologas. Tam tikrą gyvenimo laikotarpį jis tampa mūsų gyvenimo šeimininku.

Žingsnis į priekį

Anesteziologija Lietuvoje, išgyvenusi nelengvus laikus, pasakoja Arūnas Grigaliūnas, atgimimo laikais žengė didelį žingsnį į priekį. Prisimena, kaip ir pats, kaip daugelis gydytojų, baigęs pediatrijos specialybę, metus mokėsi reanimacijos, o štai anesteziologijos turėjo išmokti pats, savarankiškai. "Mokslas buvo toks: imi knygą, skaitai ir darai, kaip parašyta." Buvo sunku - stigo normalių narkozės aparatų, plaučius ventiliuodavo maigydami maišą su oru. Iš aparatūros turėjo "ausis, rankas ir kraujospūdžio aparatą".
Dabar narkozė, pasak gydytojo, pati saugiausia žmogaus gydymo dalis. Juk visa organizmo gyvybinė veikla stebima monitoriais: širdies veikla, kvėpavimas, kraujospūdis, kraujo įsotinimas deguonimu(?) - viskas. Turima aparatūra atitinka pasaulio lygį.
Ir pati anesteziologja tapo rimtu mokslu. "Anksčiau terapeutas, kai rajone trūkdavo anesteziologo, būdavo, du mėnesius pasimoko ir jau dirba. Palyginkime: dabar mūsų rezidentūra - treji metai. Ateina tikri savo specialybės žinovai. Jie viską pabandę, gerai paruošti."

Nesėkmės verčiamos anesteziologui

"Žmonėms pripasakota daug nesąmonių apie anesteziją, daug kas sprendžiama iš nuogirdų. Dėl to daugelis taip paniškai bijo narkozės, bijo jos pasekmių", - pasakoja gydytojas.
Ši baimė natūrali - juk nežinai, kas su tavimi atsitiks, kai užges sąmonė. Kad tos baimės neliktų, dar tik ruošiantis operacijai ligonis turėtų pradėti bendrauti su anesteziologu. Geriausia, kad šitas bendravimas vyktų jau ambulatoriškai. O jau prieš vežamas į operacinę jis jau būtų gavęs ir psichologinę, ir medikamentinę pagalbą.
Narkozės baimę, anot pašnekovo, didina tai, kad operacijos nesėkmės labai noriai verčiamos anestezijai. Būna, kad tenka daug pakariauti, jog įrodytum, jog anesteziologas niekuo dėtas.

Ne visi įvertina

Tačiau pasiekti, anot pašnekovo, kad anesteziologas galėtų tinkamai paruošti žmogų anestezijai, yra sunku. Esą dar gydymo įstaigų, kur ligonis iš priėmimo skyriaus vežamas tiesiai į operacinę, net nesant būtinybės kuo skubiau operuoti. "Duok truputį narkozės, ligonis truputį valgęs", - pasako chirurgas anesteziologui. Kokia tada gali būti pagalba?
Žinoma, kai kurie chirurgai supranta anestezijos, ligonio paruošimo operacijai svarbą. Bet turbūt kiekvienas anesteziologas yra turėjęs konfliktų su chirurgais.
Mat kad tinkamai paruoštų ligonį, anesteziologas turi žinoti daug: terapinę būklę, chirurginės ligos pobūdį, kokio pobūdžio bus operacija, kiek ji maždaug truks - pagal tai reikia parinkti vaistus. Be to, ligonis į operacinę turi būti vežamas tuščiu skrandžiu.
Dar ne per seniausiai, prisimena gydytojas, visų specialybių gydytojai stengėsi eliminuoti anesteziologą iš normalaus bendravimo su ligoniu, nepripažino anestezijos naudos. O loristai apskritai juos ignoravo.
Ir šiandien su siaubu motinos prisimena, kaip buvo parvesti iš operacinės jų vaikai po adenoidų operacijos. Dažnam jų nervų sutrikimus teko gydyti ilgus metus, ir nežinia, kokį įspaudą šios operacijos padarė vaikų pasąmonėje. Šiandien situacija jau kitokia - vaikai užmigdomi dar palatose.

Atminties praradimas - komplikacijos pasekmė

Žmonės, - pasakoja gydytojas, - labai bijo, kad po narkozės gali suprastėti atmintis. Bet vaistai, kurie naudojami anestezijai, atminčiai nepakenkia. Atminties praradimas gali būti tik komplikacijos pasekmė, kai narkozės metu smegenys kurį laiką neaprūpinami deguonimi - sutrikus kvėpavimui ar sustojus širdžiai.
Žinoma, apie įvykusią komplikaciją paprastai ligoniui nepranešama - kam, sako gydytojas, jį papildomai jaudinti? O komplikacijos galimos dėl ligonio tam tikrų anatominių savybių, pvz., esant labai dideliam svoriui nematyti kvėpavimo takų ir nepataikoma įkišti į juos vamzdelį. Po tokios anestezijos galimi galvos skausmai, dalinis atminties praradimas. To nebūna, jei anestezija atlikta be priekaištų.
Su sunkumais narkozės metu dažniausiai susiduriama, kai operuojami "ekstriniai" ligoniai, nes anesteziologas neturi laiko ligonio paruošti. Labai retais atvejais kalta kvalifikacijos stoka.

Kurti skausmo tarnybas

Būtų idealu, dalijasi savo mintimis gydytojas, kad anesteziologas ir po operacijos kurį laiką dar galėtų stebėti savo ligonį. Bet realybė tokia: gydantys gydytojai nenori to leisti.
Ką bekalbėti apie tai, kad gydymo įstaigose būtų įkurta skausmo tarnyba. Nors jas jau įkūrė daugelis Vilniaus ir Kauno klinikų (skausmo kabinetas yra net Gargždų ligoninėje!), Klaipėdoje tai neįdiegta nė vienoje įstaigoje.
Skausmo tarnybose būtent anesteziologas rūpinasi numalšinti ligonių skausmą, tam naudoja šiuolaikinius metodus bei tinkamiausius vaistus, jų dozes.
"Medikų pareiga - užbėgti skausmui už akių, nelaukiant, kol jis ateis. Žmogus neturi laukti, kol pradės skaudėti, ir prašyti medikų, kad būtų suleisti skausmą malšinantys vaistai. Tada bus pavėluota, atsiras baimė - žmogus kitos operacijos jau ims bijoti, nes pooperacinis laikotarpis asocijuosis su dideliu skausmu."
Skausmo tarnyboje dirbantis anesteziologas po operacijos sudarytų ligoniui skausmo malšinimo planą, kontroliuotų, kaip to plano laikomasi.

Nekentėk skausmo

"Net paskutine vėžiu stadija sergantis žmogus gali nejusti skausmo, jei bus skirtos tinkamos vaistų dozės. Visi šie ligoniai dažniausiai kenčia nuo didelių ir blogai gydytų skausmų. Bet visus skaumus galima įveikti. Mes naudojam ne vien analgetikus, o ir raminamuosius, neuroleptikus - visą vaistų spektrą, o kitų specialybių atstovai - tik analgetikus. Populiauriausias skausmo malšinimo vaistas jiems tebėra analginas, kurio poveikis per silpnas. Po operacijos reikia narkotinių analgetikų - taip greit nepasidarysi nuo jų priklausomas. Jei pirmas dvi tris dienas po operacijos bus duodami narkotiniai analgetikai, žmogus atgaus jėgas, pailsės."
Net grįžęs namo ligonis gali vartoti ilgai veikiančius narkotinius analegtikus - susileisti juos kartą per dieną.
O skausmas sukelia daug nepageidaujamų dalykų. Jei, sakysim, po operacijos skauda pilvą, jūs kvėpuosit atsargiai, negiliai - prisidės plaučių uždegimas, prasitęs gydymo trukmė.
Į skausmą sureaguoja simpatinė nervų sistema, širdis ima dažniau susitraukinėti, sukyla kraujospūdis. Jei dar nesveika širdis, ima skaudėti krūtinę. O suleidus tam tikrų medikamentų, sakysim, morfino, ne tik nebejaučiama skausmo, bet ir palengvinamas širdies darbas.
Pasak gydytojo, vaistų šalutinis poveikis organizmui daro daug mažesnę žalą nei kenčiamas skausmas. Sveikam žmogui jie savaime pasišalina iš organizmo. O norint suaktyvinti kepenų veiklą, tinka polivitaminai, kai kurie medikamentai.
Tam, kuris žino skausmo malšinimo galimybes, sako gydytojas, nebekyla mintis apie eutanazijos įteisinimą. Reikia, kad nepagydomai sergančiu ir nepatogumus kenčiančiu žmogumi pasirūpintų psichologas ir anesteziologas. Utopija?..

Kodėl krečia šaltis

Operacijas patyrę pažįstami pasakojo, jog po operacijos juos pykinę, krėtęs šaltis. Kodėl taip yra, klausiu gydytojo.
"Dauguma stipriųjų analgetikų veikia centrinę nervų sistemą ir sukelia vėmimą. Tai vėlgi priklauso nuo gydytojo kvalifikacijos, tinkamų vaistų tinkamos dozės pavartojimo. Jei pykinimo visgi neišvengiama, jį panaikins normalus gydymas po narkozės. Tai paprasta: kai kurie vaistai savaime slopina pykinimą ir vėmimą."
Šaltis po operacijos krečia todėl, kad narkozės metu ligonis neturi šilumos reguliavimo reflekso, per operaciją netenka daug šilumos. Anesteziologas turi pasirūpinti, kad ligoniui lašinami tirpalai būtų prieš tai pašildomi, pačioje patalpoje nebūtų šalta.

Guldyti ant šono

Ne vienas kalbintas narkozę gavęs žmogus pasakojo, jog sunkiausias buvęs pooperacinis periodas - buvę sunku kvėpuoti, atrodę - tuoj uždus. "Negalima ligonio guldyti ant nugaros, - sako gydytojas Arūnas Grigaliūnas. - Paguldžius aukštielninką, atsipalaiduoja raumenys, liežuvis gali uždengti kvėpavimo takus. Tokiais atvejais galima iš tikrųjų uždusti, yra buvę net klinikinių mirčių."
Kodėl visgi ligonis guldomas ne ant šono, kaip reikėtų, o ant nugaros? "Pooperaciniu periodu jumis rūpinasi jau nebe anesteziologas, o chirurgas, o dažniausiai ligonis atiduodamas tiesiog į slaugytojų rankas."

Kai išnyksta sąmonė

Ne visada narkozė sukelia gilų miegą be sapnų - bene kiekvienas, patyręs bent keletą operacijų, gali papasakoti keistų keisčiausius potyrius. Kartais pojūtis būna neapsakomai malonus - primena sielos, nusimetusios kūno rūbą, skrydį - tuomet, pažadintas iš narkozės, žmogus verkia, nors jam nieko neskauda.
Tačiau atsibudusieji po narkozės kartais pasakoja matę nemalonias haliucinacijas.
Viena moteris prisiminė: guliu bulvių lauke, esu didelė bulvė. Žiūriu - atvažiuoja traktorius, o aš negaliu pasitraukti, ir jis vikšrais mane traiško. Kita pacientė: stoviu ir jaučiu, kaip nuo manęs ima kristi oda, raumenys, lieka vieni griaučiai. Galvoju, kaip vyrui tokia pasirodysiu.
Gydytojo manymu, haliucinacijų pobūdį lemia ligonio charakteris, gyvenimiška patirtis ir tai, ką žmogus mąsto prieš operaciją, kaip yra nusiteikęs. Narkozė sutrikdo normalius ryšius tarp smegenų, ir atsiranda vaizdai. Bet haliucinacijas sukelia tik kai kurie medikamentai.
Patyrusieji klinikinę mirtį žmonės dažniausiai nieko neatsimena. Bent jau gydytojui neteko girdėti nieko panašaus į tai, kas rašoma kai kuriose knygose apie "gyvenimą po mirties".

Prisipažįsta meilę

O ar tiesa, klausiu pašnekovo, kad narkozės metu žmogus gali išsakyti slapčiausias savo mintis, net - kaip yra tekę girdėti - prisipažinti gydytojui meilę.
Tam tikras vaistas, dažniau naudojamas ginekologinių operacijų metu, išties turi tokį poveikį - apie du trečdalius žmonių ima šnekėti, o jei imsi klausinėti - sužinosi tai, kas domina. Žinoma, gydytojai paprastai to nedaro. O atsibudęs ligonis nieko neatsimena.
Kartais, veikiamas vaistų, bet jau pažadintas žmogus nekontroliuoja veiksmų - puola anesteziologui į glėbį, nori apkabinti, pabučiuoti. Kad žmogus taptų visiškai sąmoningas, turi praeiti bent valanda po narkozės.
Meilės prisipažinimų, sako gydytojas, dažniausiai galima išgirsti iš moterų, kurios laisviau elgiasi ir gyvenime. Atsivėrimai, sukelti narkozės, kaip, beje, ir alkoholio, parodo, koks žmogus yra iš tikrųjų, ką galvoja, kokias moralines ribas gali peržengti.