Tie, kurie buvo priversti krimsti marksistinę filosofiją, gerai atsimena turbūt vienintelį mokymą, įveikusį laiko išbandymus: bazė lemia antstatą.
Tai reiškia, kad struktūra lemia mąstymą. Šis teiginys labai gerai iliustruoja dabartinę situaciją Lietuvos medicinoje. Egzistuojanti hierarchinio valdymo sistema diktuoja atitinkamą mąstymą. Vienintelis būdas pakeisti mąstymą - pakeisti hierarchinio valdymo struktūrą. Mąstymas taip ir liks įkalintas senuose rėmuose, jei mes patys nesukursime tokios struktūros, kuri padėtų atsikratyti ankstesnių stereotipų.
Europos Sąjungos atstovai ne veltui pabrėžia, kad dvi sunkiausios karštinės, purtančios mūsų sveikatos apsaugos sistemą, yra korupcija ir hierarchinis mąstymas. Hierarchinio mąstymo esmė ta, kad vieno individo rankose sutelkiama didelė galia. Tik pašaliniam stebėtojui gali atrodyti, kad šią galią turi sveikatos apsaugos ministras. Iš tikrųjų jis galių turi labai mažai. Nedaug kas žino, kad partijoms ieškant kandidatų į ministrus, partijų lyderiai skambina tiems, kurie kažkada gydė jų giminaičius, - Vilniaus ir Kauno ligoninių vyriausiesiems gydytojams ir klausia šių nuomonės. Nė vienas kandidatas, kuris neįtinka šiems autoritetams, neperšoka net pirmojo barjero. Taigi medicinos sistemoje karaliauja kelios asmenybės, kurios tarsi už virvučių tampo politikus ir nurodinėja, kas turi būti atlikta.
Kai keli žmonės sutelkia didelę galią savo rankose, yra tarsi pasiunčiamas signalas kitiems: "Jūs su manimi arba prieš mane". Visoje sistemoje tvyro baimės atmosfera, kuriama sąmoningai ar atsirandanti pati savaime. Baisu išsakyti priešingą nuomonę, baisu nesutikti ir baisu neįtikti. Vienintelis būdas daryti karjerą - sutikti su "karaliaus" nuomone, jam įsiteikti, priklausyti kuriam nors įtakingam klanui ar svarbiai šeimai, būti Seimo nario giminaičiu ar kokio nors didelio Seimo kanceliarijos viršininko šeimos nariu. Taip besielgdami "karaliai" siunčia ediktą, kurio jie niekada neįvardijo, neparašė - savo veiksmais visiems aplinkiniams teigia: "Viskas yra politika." Profesinių sugebėjimų nereikia. Tokia situacija - tai tarsi atviras spjūvis visiems, kurie siekia savo darbo profesinių aukštumų bei sveikos profesinės konkurencijos.
"Karaliai" ir jais sekantys "karaliukai" kuria moralę bei filosofiją, kuria pateisina savo veiksmus. Vienas iš tokios filosofijos teiginių formuluojamas trumpai: "Kitaip negalėjau".
Kitas protu sunkiai suvokiamas fenomenas - favoritų lipdymas. Lipdydami favoritus "karaliai" peržengia tokias moralės ribas, apie kurių nepaisymą net ir sovietiniais laikais buvo baisu pagalvoti. Štai vienas iš jų penkiaminutės metu viso departamento akivaizdoje kalbėdamas apie darbuotoją, niekaip nesugebantį parašyti disertacijos, pareiškia, kad disertaciją turi parašyti visas departamentas. Pasak šio autoriteto, tai viso departamento garbės reikalas. Nejučia pradedi galvoti: "Argi tai nėra dar vienas spjūvis visiems, kurie nuoširdžiai ir kruopščiai rašė savo disertacijas? Kodėl niekas nepasakė, kad visas departamentas turi parašyti disertaciją ir jiems? O ką turėjo pagalvoti jaunieji kolegos? Nejaugi laukti, kad mylimas bosas lieptų ir už juos kažkam parašyti disertaciją?"
Deja, taip pasiseka tik vienetams. Šie žmonės tampa marionetėmis, kurias galima pasiųsti dirbti į ministeriją, išsaugant buvusiam disertantui postą (tai vėl spjūvis tiems, kurie visą tą laiką "saugo" buvusio disertanto postą). Jis gali būti siunčiamas emisaru ypatingoms užduotims atlikti, nes tarp disertacijos vadovo ir disertanto užsimezgęs daug stipresnis ryšys, nei mes galime suvokti. "Karalius" visąlaik jaučiasi geradarys, o pavaldinys visada skolingas, nes be geradario niekada nebūtų pasiekęs tų aukštumų, kuriose, kaip jam atrodo, jis skrajoja.
Stokholmo sindromas yra prastos sistemos dvasinės sveikatos išraiška. Dvasinės sveikatos stuburas, anot docento Dainiaus Pūro, priklauso nuo to, ar asmuo pats sugeba kontroliuoti savo gyvenimą ir už jį atsakyti.Medicinos bendruomenėje tokį atsakomybės jausmą turi tik labai nedidelė grupė žmonių.
Todėl būtina sukurti struktūras, kurios skatintų mąstymą, atsakomybę už savo veiksmus; struktūras, kuriose neliktų vietos pilkiesiems kardinolams: ir asmeniniame, ir visuomeniniame, ir ligoninės, ir medicinos bendruomenės gyvenime. Iš esmės tai mūsų mąstymo trafaretų pakeitimas.
Dr. Audrius ŠIMAITIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą