Ligas pažaboti padeda optimizmas

Ligas pažaboti padeda optimizmas

Šiau­lie­tė Ju­li­ja Ged­ri­mie­nė trykš­ta ge­ra nuo­tai­ka. „Nuo pri­gim­ties esu op­ti­mis­tė, gal to­dėl li­gos neuž­si­bū­na“, – šyp­so­si mo­te­ris, pa­ty­ru­si krū­ti­nės an­gi­ną, ast­mą, ne vie­ną li­gą dėl su­dar­ky­to stu­bu­ro.

Šir­dis su­šlu­ba­vo pri­spaus­ta stu­bu­ro

Ju­li­ją Ged­ri­mie­nę krū­ti­nės an­gi­na už­klu­po bib­lio­te­ko­je, kai ra­miai sė­dė­ju­si mo­te­ris lau­kė duk­ters, kol ši pa­si­keis kny­gas. „Stai­ga skaus­mas spus­te­lė­jo šir­de­lę ir ėmė stip­riai dre­bė­ti ran­kos, no­rė­jau jas su­stab­dy­ti, bet neįs­ten­giau“, – me­na mo­te­ris.

Ne­gaiš­da­ma lai­ko pra­vė­rė me­di­kų du­ris. Gy­dy­to­jas, už­dė­jęs vie­ną ran­ką šir­dies plo­te, ki­tą – ant nu­ga­ros ir stip­riai spus­te­lė­jęs, iš­ta­rė: „Jū­sų stu­bu­ras vi­siš­kai su­dar­ky­tas“.

Vė­liau te­ko at­lik­ti ne vie­ną ty­ri­mą, kol bu­vo pa­tvir­tin­ta li­gos diag­no­zė. „Po­ka­rio vai­kų iš­kry­pęs stu­bu­ras – daž­na pro­ble­ma, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. – Nie­kas ta­da ne­si­rū­pi­no mū­sų tai­syk­lin­ga lai­ky­se­na. Sta­lai ir suo­lai bu­vo aukš­ti, ma­ži ra­šy­da­vo­me per­si­krei­pę. Ne­re­tai to­kio „ra­šy­to­jo“ tik no­sies ga­las ky­šo­da­vo virš sta­lo. Vi­sos blo­gy­bės, apie ku­rias jau­nys­tė­je ne­su­si­mąs­to­me, atė­jus lai­kui, grįž­ta at­gal su pa­sek­mė­mis“.

Ėmė „šo­ki­nė­ti“ krau­jo spau­di­mas: ry­te nor­ma­lus, va­ka­re – jau per­žen­gęs leis­ti­ną ri­bą, ar­ba at­virkš­čiai.

„Įsi­gi­jau krau­jo spau­di­mui skir­tą ma­ta­vi­mo apa­ra­tą, gy­dy­to­ja iš­ra­šė vais­tų. Re­gu­lia­riai lan­kau­si pas akių li­gų spe­cia­lis­tus. Ma­ma sir­go glau­ko­ma – li­ga, ku­riai bū­din­gas aukš­tas akis­pū­dis, li­ga pa­vel­di­ma, tai gal pa­di­dė­jęs akis­pū­dis mėgs­ta drau­gi­ją?“ – ban­do at­spė­ti pa­di­dė­ju­sio krau­jos­pū­džio prie­žas­tį mo­te­ris.

Op­ti­miz­mo se­mia­si iš po­mė­gių

Po­nia Ju­li­ja ne­lai­ko sa­vęs di­de­liu li­go­niu. „Net ir gy­dy­to­ja pa­tvir­ti­no, kad op­ti­mis­tai, prie­šin­gai nei pe­si­mis­tai, ir sveiks­ta grei­čiau, ir juos gy­dy­ti leng­viau. Man jei­gu ir sa­ko, kad kas blo­gai, aš tvir­tai ti­kiu, kad vis­kas baig­sis ge­rai, – tvir­ti­na mo­te­ris. – Ma­ža nuo­lat sir­gau bron­chi­tu, vė­liau net in­ha­lia­to­rių tek­da­vo su sa­vi­mi ne­šio­tis – į drau­ges pir­šo­si bron­chi­nė ast­ma. Po­rą me­tų pa­drau­ga­vo­me ir ast­mos kaip ne­bū­ta – kur din­go li­ga, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti.“

Op­ti­miz­mo mo­te­ris se­mia­si iš šir­džiai mie­lų po­mė­gių.

„Dai­ną mė­gau nuo vai­kys­tės, – sa­ko po­nia Ju­li­ja, – mo­kyk­lo­je dai­na­vau cho­re, įsto­ju­si į ins­ti­tu­tą taip pat įsi­lie­jau į dai­ną mėgs­tan­čių­jų bū­rį. Vė­liau pra­vė­riau kul­tū­ros na­mų du­ris, įsi­dar­bi­nu­si ga­myk­lo­je ir­gi ne­pa­mir­šau dai­nos. Pert­rau­ką pa­da­riau išė­ju­si į už­tar­nau­tą poil­sį, ta­čiau jau per pir­mą­ją pa­žin­tį su šir­di­nin­kais bu­vau įspraus­ta į dai­nuo­jan­čių­jų gre­tas: atė­jau kaip tik ta­da, kai vy­ko re­pe­ti­ci­ja.

Kar­tu su li­ki­mo drau­gais dai­nuo­ju dau­giau nei de­šimt me­tų. Ir na­muo­se dai­ną, kad ir dra­bu­žius ly­gin­da­ma, daž­nai už­trau­kiu – ko ne­pa­dai­nuo­ti, kai ge­ra nuo­tai­ka?“.

Ki­tas po­nios Ju­li­jos po­mė­gis, ku­riuo, anot mo­ters, už­krė­tu­si ir sa­vo vy­rą – kny­gos. Jo­mis nu­krau­tos vi­sos len­ty­nos.

„Sa­vos jau se­niai per­skai­ty­tos, – mos­te­li ran­ka kny­gų pu­sėn mo­te­ris. – Ten­ka vars­ty­ti bib­lio­te­kos du­ris. La­bai mėgs­tu de­tek­ty­vus, o jei kny­ga iš­vers­ta iš ru­sių kal­bos į lie­tu­vių, bū­ti­nai per­skai­tau ir ori­gi­na­lą.“

Nuo už­mar­šu­mo po­nia Ju­li­ja gi­na­si la­vin­da­ma at­min­tį. „Sme­ge­nis bū­ti­na mankš­tin­ti, – tvir­tai sa­ko mo­te­ris. – Ge­riau­sias bū­das tai da­ry­ti – spręs­ti kry­žia­žo­džius.“

Parengta pagal dienraštį "Šiaulių kraštas"

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder