Šiaip ar taip, žmonija yra įklimpusi į melą ir, atrodo, neketina iš jo kapstytis. Štai stebėtini faktai apie melavimą, kurių jūs, ko gera, nežinote...
Akys - sielos veidrodis?
Visame pasaulyje yra plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad kalbėdamas netiesą arba norėdamas ką nors nuslėpti žmogus nežiūri pašnekovui į veidą, o jo akys „bėgioja“.
Psichologai tvirtina, kad tai yra mitas. Specialistai išnagrinėjo vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti atliekant eksperimentą: vieni jo dalyviai kalbėjo tiesą, o kiti melavo, bet ir vieni, ir kiti kartais greitai nukreipdavo žvilgsnį iš kairės į dešinę ir tai sudarydavo „bėgiojančių akių“ įspūdį. „Melagiai“ tai darė nė kiek ne dažniau negu „sąžiningieji“. Taigi, nėra įmanoma pagal akis nuspręsti, ar žmogus meluoja.
Melo detektorius meluoja
Kai kada teismas detektoriaus parodymus priima kaip įrodymą, tačiau visiškai pasitikėti tokių duomenų patikimumu negalima. Iš esmės visų detektorių veikimo pagrindas yra žmogaus nerimo ir streso požymių nustatymas, bet daugybė melagių nerimo ir streso gali ir nejausti ir tai reiškia, kad tokių duomenų negalima laikyti objektyviais.
Specialistai bando sukurti prietaisą, atpažįstantį melą pagal smegenų magnetinio rezonanso tomografijos parodymus, bet šio metodo efektyvumo įrodymų kol kas nėra. Dabar toliau kuriami melo detektoriai, kurių veikimas yra grindžiamas kitokiais principais. Atliekant kai kuriuos eksperimentus buvo gauta įdomių duomenų: pasirodo, galvos smegenų žievę veikiant trumpais magnetiniais impulsais, žmogų galima priversti meluoti dažniau negu įprastai.
Žmonės dažnai meluoja patys sau
Nors nuo sukčių ir melagių beveik visada nukenčia aplinkiniai, visai tikėtina, kad tokie žmonės apgaudinėja ir save. Tyrimai rodo: jei žmonės apgaule gauna atsakymus į testo klausimus ir taip pagerina jo rezultatus, jie yra linkę pervertinti savo gabumus, nors ir atsimena, kad atsakymus gavo nesąžiningai. Kitaip tariant, žmogus taip pat lengvai apgauna save, kaip ir aplinkinius.
Laiko trūkumas provokuoja melą
Psichologų duomenimis meluoti dažniausiai iš anksto neplanuojama: dauguma meluoja, kai reikia skubiai apsispręsti ir nėra galimybių apgalvoti galimų apgaulės pasekmių. Kai žmonės yra priversti veikti greitai, jie yra linkę iš situacijos pešti kuo didesnės naudos, nekreipdami dėmesio į etiką ir moralę. Kai žmogus turi galimybę gerai apsvarstyti savo tolesnius veiksmus ir žodžius, jis paprastai nemeluoja.
Kiekvienas bent kartą per dieną pameluoja
Amerikiečių mokslininkai atliko tyrimus, kurių metu žmones prašė įvertinti, kaip dažnai jie meluoja, ir absoliuti dauguma dalyvių prisipažino, kad pasako netiesą vieną du kartus per dieną. Kito eksperimento duomenimis vidutiniškai 56 proc. amerikiečių mano, kad meluodami jie neįklius: tuo įsitikinę 55 proc. protestantų, bet tik 47 proc. musulmonų mano, kad melas neturės jokių nemalonių pasekmių.
„ Jūsų prekė, mūsų?...“
Egzistencijos aušroje žmonijai buvo nelengva, ir norėdami išgyventi, žmonės buvo priversti sugalvoti įvairių būdų, kaip vienytis ir kaip palaikyti santykius su gentainiais.
Kaip teigia tyrimo, kurio rezultatus paskelbė Londono karališkoji draugija, autoriai, vienu iš instrumentų visai galėjo būti melas: „Taktinė apgaulė arba tyčinis klaidinimas apgavikui padeda užmegzti bendradarbiavimą, sukurdami iškreiptą suvokimą apie apgaviko veiksmus ir jo ketinimus“. Taigi, visai gali būti, kad vienas kito neapgaudinėdami žmonės niekada nebūtų galėję susitarti.
Dvejų metukų mažyliai geba tyčia meluoti
Jei manote, kad vaikų ketinimai visada yra tyri kaip krištolas ir jie apgaudinėja vien todėl, kad nesuvokia meluojantys, turime jus nuvilti: tyrinėdami vaikų psichologiją mokslininkai nustatė, kad vaikas mokosi sąmoningai meluoti netrukus po to, kai nustoja šliaužioti keturiomis. Net dvejų metų vaikai gali tyčia vedžioti už nosies tėvus (ir ne tik juos).
Apgaudinėdamas žmogus tampa protingesnis
Buvo nustatyta, kad nuolatos meluojančių žmonių galvos veikia geriau. Savo melą suvokiančių melagių smegenyse yra vidutiniškai 22-26 proc. daugiau baltosios medžiagos ir geriau išsivysčiusi prefrontalinė smegenų žievė, atsakinga už žinias ir intelektą.
Žmonių, kurie dažnai sąmoningai meluoja, smegenys geriau susieja įvairias sąvokas ir vaizdinius, kurie tikrovėje gali neturėti nieko bendra - už tokius ryšius žmogaus smegenyse ir atsako baltoji medžiaga.
Vieniems, pavyzdžiui, būna sunku sugalvoti, dėl kokių „svarbių priežasčių“ pavėlavo į darbą, o užkietėję melagiai lengvai kuria vieną už kitą tikroviškesnes istorijas. Vystantis neuronų jungtims, žmogus lengvai pereina nuo vienos istorijos prie kitos ir generuoja daugybę idėjų, derindamas iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus dalykus.
„Tiesos serumas“ netrukdo žmogui meluoti
Natrio tiopentalis, medžiaga, kuri daugybėje knygų ir filmų paprastai figūruoja kaip „tiesos serumas“, iš tiesų negali priversti žmogaus atlapoti širdį. Šis preparatas tik tam tikram laikui panaikina psichikos filtrus, todėl iš žmogaus lūpų plūsta nepertraukiamas informacijos srautas, kurio dalis gali būti tiesa, bet tikėti viskuo vis dėlto neverta.
Politikai pradėjo meluoti labai seniai
Politika buvo ir yra purvina, ir joje neįmanoma išlikti neįvaldžius meno nutaisius nekaltą veidą kalbėti bet ką. O valdantiesiems ši savybė yra būdinga nuo seniausių laikų.
Vienas iš ryškesnių tokio plauko veikėjų buvo senovės graikų oratorius ir karvedys Alkibiadas, pagarsėjęs tuo, kad vykstant Peloponeso karui dukart bėgo per fronto liniją.
Iš pradžių jis buvo Atėnų pusėje, visaip kurstydamas ir provokuodamas karo veiksmų prieš Spartą atnaujinimą, paskui, baimindamasis, kad kai kurie jo veiksmai bus išaiškinti, perbėgo pas spartiečius, kuriuos tik neseniai vadino priešais.
Spartos karo vadams jis pranešė kai kurių vertingų duomenų, kuriais pasinaudodami šie vos nesumušė Atėnų, bet kai pavyduoliai iš spartiečių stovyklos jo vos nenužudė, Alkibiadas vėl tapo ištikimu atėniečiu.
Rašyti komentarą