2018 m. lapkričio 20 d. 21:34 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Sociumas

Sociumas

Vis tolyn nuo blogo pono

(1)

2018-07-29, 14:06

Danutė ŠEPETYTĖ, Respublika.lt

Vis tolyn nuo blogo pono nuotrauka, foto

Gintaras Abaravičius.

© Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Istoriko, archeologo, Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus Gintaro ABARAVIČIAUS nuomone, visais laikais lietuvis bėgo nuo blogo pono. Bėga ir dabar. Užtat Lietuvą ir šluoja neregėto masto emigracija.

- Vadinasi, ponas tampa vis blogesnis?

- Mes gyvename paradoksų šalyje. Žiūrėkite, ekonomikos autoritetai, vadinamasis elitas, mums aiškina, esą lietuviai negali gauti didesnio atlyginimo, kadangi yra labai neproduktyvūs. Esą jie iš tikrųjų darbštūs ir daug dirba, bet, deja, neproduktyvūs. Tąsyk kyla klausimas: tai kodėl tada tų įmonių vadovai gauna atlyginimą, tarsi būtų Amerikos kapitalistai? Juk jeigu neproduktyvus jo darbuotojas ir jo atlyginimas - kaip neproduktyvaus, tai ir vadovo atlyginimas turėtų būti kaip neproduktyvaus, ar ne? Paradoksas kreipia dar toliau. Nors lietuviai esą neproduktyvūs darbuotojai, tačiau kažkodėl svetur įmonių vadovai labai noriai samdo lietuvius, nes jie padaro daugiau negu koks nors eilinis vokietis, anglas ar kas kitas. Klausimas iš tikro lieka atviras: ar mes iš tiesų tokie neproduktyvūs, ar tiesiog mums nenori daugiau mokėti, nes verslo godumas neišpasakytas? Ir va ta didžiulė emigracijos banga kilo ne tik dėl to, kad blogas ponas nemoka (žinoma, ir dėl to, kad sau moka), bet dar ir dėl to, kad, kai nemoka, net nepagiria, o dar „aploja“, apšaukia ir dar per galvą padaužo, nes ne taip darai... Mūsų problema yra blogas ponas. Lietuvis visada bėgo nuo blogo pono. Neturėdamas balsavimo teisės jis tiesiog bėgo vis labiau į Vakarus, bėga ir ją turėdamas, o į mūsų vietą ateina tie, kurie bėga nuo dar blogesnių ponų, ir tada mūsų blogieji ponai jiems atrodo labai geri. Atgimimo pradžioje mes vis dar tikėjome, kad blogą poną galima pakeisti, bet, deja, neįvyko stebuklas, - blogas ponas turi pasiutusį gebėjimą daugintis... O mes nesutinkam, kad mūsų ponas būtų blogas.

- Kodėl gi jūs nebėgate nuo blogo pono? Jau du dešimtmečius pluošiate kaip sau, saugote Trakų unikalumą, gadinatės sveikatą gindamas visuomenės interesą teismuose, o ponas, t.y. valdžia, lyg ir nepastebi jūsų sąžiningo triūso?

- Žinot, man gana tų pripažinimo ženklų, kurių sulaukia Užutrakio dvaro sodyba. Einu kartą per Užutrakio sodybą, graži vasaros diena, kas į rūmus, kas po parką vaikšto, ir, man beeinant pro šalį, viena moteris stabteli ir draugėms sako: „Žinot ką aš čia matau? - keliasi Lietuva!..“ Ir aš supratau, štai kur yra viso to, ką darau Užutrakyje, ką darau Trakuose, esmė. Aš ne Trakus saugau, ne Užutrakį restauruoju, - aš ir mano komanda per šituos objektus kuriame tam tikrą besikeliančios Lietuvos ženklą, ir jei yra žmonių, kurie tą ženklą pastebi, jį supranta, - rezultatas pasiektas.

- Būdama Trakuose girdėjau, kad jums ir nacionalinio parko direkcijai turėtume dėkoti, kad ežerų pakrantės neaptvertos tvoromis su nuoroda „privati valda“...


- O, tai jau senos istorijos. Iki šiol niekas neprisipažįsta, kas buvo sugalvojęs ir kas prastūmęs įstatymą, padariusį nekilnojamąjį turtą „skraidančiu“. Laimei, tas įstatymas labai trumpai galiojo. Žinoma, tuomet galėjom ir nutylėti, bet kai sužinojau, kad beveik vieno hektaro ežeras Trakų istoriniame nacionaliniame parke įkainotas 500 litų, t.y. mažiau nei kelios dešimtys arų Žemaitijos užkampyje, pasakiau: gal verčiau aš sumokėsiu tuos pinigus ir padovanosiu tą ežerą valstybei. Kai paaiškėjo, kad labai daug kas Lietuvoje prisipirko kūdrų po keliasdešimt arų, kad iškeistų jas į Trakų ežerus, žinodami, jog iš 34 ežerų tik keturiolika tuo metu buvo valstybinės reikšmės, neprivatizuotini, o visi kiti - „reformos rezervas“, negalėjome su tuo susitaikyti. Dėl nacionalinio parko pozicijos buvo sukurta speciali komisija ir atlikta Lietuvos ežerų revizija. Šiandien beveik visų ežerų Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje šeimininkas yra valstybė. Ežerus išsaugojom ir tuo labai džiaugiuosi. Didžiuojuosi, kad jie yra mūsų ir jūsų, ir Lietuvos vaikų, kurie dar nėra gimę, turtas.

- Manote, kad tai amžiams? Manote, jei jūsų restauruoti Užutrakio dvaro rūmai šiandien yra valstybės nuosavybė, rytoj nebegali būti kitaip?


- Nors Užutrakis man nepriklauso, bet aš rūpinuosi juo, tarsi jis mano būtų, nors kai kas, taip pat ir šeimoje, prikaišioja, kad nuolat apie jį kalbu. Taip, jis man labai rūpi, taip jis man žiauriai patinka, jis man beprotiškai gražus, man smagu žinoti, kad bet kuris lietuvis, net tas, kuris galbūt niekada ir neatvažiuos jo aplankyti per visą savo gyvenimą, yra toks pat tų rūmų, parko, viso ansamblio šeimininkas, kaip ir aš. Restauracija irgi nebuvo itin sklandi, ir kai pabaigtuvių proga skaičiau pranešimą, kai kam buvo labai nepatogu, kai kam girgždėjo smėlis tarp dantų. Net atsimenu vieną tokį premjerą, jis sakė: na, gerai sutvarkysi tu tą Užutrakį ir kas iš to?.. Įsivaizdavo, kad tik sutvarkymas yra tikslas, - šitokio objekto sutvarkymas nėra baigtinis reikalas - vien parką privalai prižiūrėti nuolat, jį reikia puoselėti, be viso to, dar turime išgriauti, kas buvo pristatyta sovietmečiu ir restauruoti tai, kas tuo metu buvo nunaikinta, bet svarbiausia yra ne viso objekto restauracija, o jo prieinamumas, kad žmogus nuo asfalto galėtų pabūti Užutrakio parke, pasiklausyti muzikos, pažiūrėti istorinę ekspoziciją ir pajausti, kad tai yra visuomenės, vadinasi, ir jo paties, turtas. Manau, jau niekas šito fakto nesugebės apsukti į kitą pusę.

- Juk žinote - žmonių godumui...

- ... nėra ribų?.. Taip, tiesa, bet mes juk turime ne vieną pavyzdį, kai privatininkai nepajėgūs išlaikyti tokių rūmų. Deja, tai pasirodė netgi ne grafo Juozapo Tiškevičiaus jėgoms: po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo Rusijos imperija ir dalis J.Tiškevičiaus dvarų atsidūrė Lenkijos, o kita - Lietuvos teritorijose, jie pradėjo nykti. Šiandien tikėtis, kad rasis milijonierius, gebantis pranokti J.Tiškevičių, vargu ar galima, jis net intelektu su J.Tiškevičiumi lygintis negalėtų. Vargu ar šiandien kas galėtų geriau pasirūpinti Tiškevičių rūmais ir parku Palangoje nei pati valstybė. Prisimenu, privatizavimo šalininkai pavyzdžiu man rodė Lentvario dvarą, kuris buvo privatizuojamas, o ką mes šiandien turime? Užutrakis nuo jo šviesmyliomis nutolęs: Lentvario rūmai deformuoti, apnaikinti, ansamblis privatizuotas gabaliukais ir vis be šeimininko, nors drauge su parku - tai meno kūrinys po atviru dangumi. Jo parką kūrė aukščiausio lygio profesionalai - belgų architektas de Vego ir prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė... Tai buvo paskutinė aristokratijos investicija į Lietuvos peizažą. Tiškevičiai už tuos pinigus galėjo nusipirkti vilas Nicoje, Paryžiuje ar šalia Romos, jie galėjo išleisti juos vien tik savo prabangai, bet kažkodėl prisikvietė pasaulinio lygio menininkų ir „sukišo“ didelius pinigus į Lietuvos kraštovaizdį...

- Dabartiniai „aristokratai“ juos pakuoja į konjako dėžutes...


- Sakykite, kuo šiandieninės investicijos yra vertingesnės už investicijas, padarytas prieš šimtą ar du šimtus metų? Mes esame beprotiškai turtinga tauta, jei paveldėtą, turimą turtą atidavinėjame už dyką, o jeigu neatsiranda kas pasiima, tiesiog numetam, - mums nereikia. Svetur stebimės, kokia graži Italija, kokia graži Šveicarija, kokia graži Prancūzija, o čia, Lietuvoje, tiek yra verčių, jomis čia tiesiog alsuoja kiekvienas kampas, bet kažkodėl to, kas išskirtinio yra pas mus, nevertiname. Pavyzdžiui, garsėjame didžiausia Europoje piliakalnių santalka, tankiausiu jų išsidėstymu, bet kažkodėl užmirštam juos ir giriamės vienu Gedimino piliakalniu. Apskritai būtų laikas padaryti analizę, kiek Nepriklausomybės laikais yra įkurta muziejų ir kiek jų sunaikinta. Man, pavyzdžiui, labai gaila, kad dingo F.Dzeržinskio, vieno iš lietuvių tautos kančių kaltininko, memorialinis muziejus. Atsimenu tą kuklų namelį Vilniuje, kuriame ir šiandien galėtum rasti atsakymą, kaip aristokratas tampa žiauriausiu sadistu ir žudiku. Kodėl to neparodžius? Juk tai - mūsų istorija, juk iš LDK bajorų giminės yra išėjęs tas veikėjas. Žinau, daug muziejų per tą laiką yra nunaikinta. Gal labai teisingai padarėme, bet, kai pasižiūri į mūsų kaimynus lenkus, kurie milijonus, beprotiškus milijonus, į vieną muziejų investuoja, būtent telkdami tautą į save suvokiantį organizmą, suima baisus pavydas. Nes muziejus iš tikrųjų yra ideologinė šventykla, joje žmogus susivokia ir susitapatina su ta bendrija, kurioje gyvena. Ar nuvažiavo bent vienas mūsų didingo Seimo narys, esamas, buvęs ar būsimas kultūros ministras į ką tik Tartu atidarytą „Estijos nacionalinį muziejų“ - didžiausią fino-ugrų muziejų? Įsivaizduojate, maža, net milijono gyventojų nesiekianti, estų tauta sukuria muziejų visiems fino-ugrams. O kur baltų muziejus?

- Kur gilias valstybingumo šaknis turinčios tautos ambicijos, norite paklausti?

- Taip! Estai buvo tik etninė bendrija, kurią „teriojo“ ir švedai, ir danai, ir vokiečiai, ir rusai, ir lenkai su lietuviais (Livoniją savo laiku buvom prisijungę). Estai savo valstybės neturėjo iki pat 1918 metų, bet jie suvokia, kad norint ir rytoj būti tauta, turi ja būti šiandien, turi parodyti galų gale savo šaknis. Kai buvau dar tiktai studentas, privalomuose kariniuose apmokymuose rusų karininkams sakiau: jūs tik aštuntajame amžiuje pradėjot formuotis kaip tauta, išaugę iš baltų ir iš fino-ugrų, ir jūsų Okos pavadinimas yra kilęs iš žodžio „akis“, Maskvos - iš „mazgoti“, - baltiška hidronimika juk sutinkama iki pat Smolensko... Aš be galo tikiu baltais, tikiu mūsų tautos kokybe... Tik pagalvokite: tokia maža tautelė turėjo tiek bjaurumo, kad 127 metus kariavo su Vakarų Europa, su kryžiuočiais ir kalavijuočiais ir nesileido nugalima. Koks turėjo būti stiprus kovinis užtaisas, juk ne kunigaikščiai laimėjo tą karą, o eiliniai lietuviai. Net po XVIII a. Rusijos imperijos okupacijos 1918 metais jie sugebėjo pirmieji (anksčiau nei lenkai, latviai ir estai) paskelbti nepriklausomybę... Mes esame brandus darinys, kuris, deja, mažėjantis, bet turintis teisę būti savimi, nebeždžioniaujant ir nesekant kitais. Galbūt ne viskas, kas ir iš Vakarų, mums tinka. Gal esam liūdnesni, gal kresnesni, gal santūresni, ir aš toks pagaliau esu, ir man patinka tokiam būti. Nuo XVIII a. vidurio mano giminės „malasi“ aplink Vilnių ir net ant jų paminklų užrašyta: tikras katalikas, tikras lietuvis. Man patinka būti lietuviškos civilizacijos atstovu ir nebijoti tą prisipažinti. Jau trys tūkstančiai metų, kai mes, baltai, gyvename šitoje žemėje, - po galais, aš tuo didžiuojuosi.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2018-07-30   06:41

IP: 78.63.86.171

Trakų ir apylinkių paveldo gaivintojas, puoselėtojas ir sergėtojas nuo nūdienos barbarų net savo sveikatos sąskaitą jau pelnė Lietuvos Didžiavyrio vardą.

Įsidėmėkime, gerbkime, pavyzdžiu kitiems rodykime šį Didžiavyrį ir jo darbus.

Pagarba ir padėka Danutei Šepetytei ir „Respublikai“.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Sociumas

Kai prieš trylika metų metus kelios aktyvios klaipėdietės subūrė 24...

Tradicinis stebuklų vakaras jau tryliktą kartą nuotrauka, foto

Privačios muzikos studijos vadovas Pavelas Lyskovec sako, kad apie 90 proc. uostamiesčio...

Triukšmingas jaunimas niekur nepageidaujamas? nuotrauka, foto

"Jeigu mane išmestų vidury dykumos, tikrai išgyvenčiau, o po mėnesio jau turėčiau...

Sunki liga nesustabdė drąsių verslininko užmojų nuotrauka, foto

Kaunietė Eglė Kručinskienė galės grįžti į šeimą, iš kurios buvo paimti vaikai,...

Paimtų vaikų mamai leista grįžti į šeimą nuotrauka, foto

Prieš išvyką į Vengriją - pergalės Lietuvoje nuotrauka, foto

Sportas, Būrys Klaipėdos karatistų artėjantį savaitgalį vyks į Vengriją, kur jų laukia vienos...

Iš Vilniaus - su čempionų laurais nuotrauka, foto

Sportas, Klaipėdos "Viesulo" sporto centro dziudo atstovai Vilniuje vykusiame Lietuvos dziudo moksleivių čempionate...

Klausia nuomonės dėl bokšto nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos miesto savivaldybė kviečia išsakyti nuomonę apie Klaipėdos pilies didžiojo bokšto atkūrimo...

Klaipėdiečių pralaimėjimą praskaidrino socialinė akcija nuotrauka, foto

Sportas, Klaipėdos studentų komandos - Klaipėdos universitetas (KU) ir LCC tarptautinis universitetas (LCC)...

Sportas, Paskelbta prieš 33 min.

Sportas, Paskelbta prieš 2 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...