Velykos - ne viena diena

Velykos - ne viena diena

Šią naktį pasaulio krikščionys savo šventovėse minės Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą. Šviesos triumfą prieš tamsą. Ramybės pergalę prieš kančią. Rytoj bažnyčias užplūs kaip niekad daug žmonių, ieškančių atleidimo ir vilties šiame nesaugiame pasaulyje, kuriame taip nelengva pasitikėti žmogumi.

Mūsų protėviai Velykoms ruošdavosi ištisą savaitę, tačiau šiandien daugelis tam nebeturime laiko. Greitai įpuolame į linksmos šventės glėbį, nevargindami savęs apmąstymais apie jos laukimo prasmę, ir galbūt todėl po švenčių jaučiamės pavargę. "Paviršutiniškas Velykų šventimas, nesuvokus ir neišgyvenus jų prasmės, yra tuščias. Velykos - ne viena diena", - tokiomis mintimis dalijosi "Vakarų ekspreso" pokalbininkai, kurių klausėme, kokią reikšmę ši šventė turi dabartyje ir kokią žinią šiandienos pasaulyje ji neša ne tik tikintiesiems.

Pasaulis tolsta nuo krikščioniškų idealų

"Pasaulis sumerkantilėjęs, tai puikiai matome stebėdami šiandieninę melo politiką, labai tolimą nuo krikščioniškų idealų. Velykos yra atsigręžimas į vertybes, kurios visada buvo, yra ir bus. Gaila, kad tai pamirštame šiokiadieniais, - sakė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedros vedėjas dr. Arūnas Baublys. - Jeigu sakome, kad Velykos arba Kalėdos - proga ir galimybė susimąstyti apie svarbiausius dalykus, tai skamba panašiai kaip kalbos apie norą mesti rūkyti "nuo pirmadienio". Nereikėtų prisirišti prie datų, kada daryti gerus darbus ir rūpintis savo išganymu. Pradėkime šiandien ir darykime tai kasdien."

Paklaustas, kokių šventinių Velykų ritualų laikosi pats, pokalbininkas atkreipė dėmesį, jog yra protestantas, o šiai krikščionybės krypčiai ritualai nebūdingi.

"Kaip ir daugeliui žmonių, man Velykos pirmiausiai yra galimybė sumažinti gyvenimo tempą, pabūti su artimaisiais, pamąstyti apie gyvenimo prasmę, pasidžiaugti pavasariu..."

Kiaušinių marginimu nei ridenimu dr. A. Baublys neužsiima. "Aš tikrai ne, - juokėsi, - Tai daro kiti šeimos nariai. Margučiai atėję iš kaimo tradicijos, o aš užaugęs mieste, mano vaikystėje tokių dalykų nebūdavo..."

Žmogui sunkiai suvokiama

"Daugeliui įprasta manyti, kad Velykos būna vieną sekmadienį, bet iš tiesų ši šventė neatsiejama nuo visos Didžiosios savaitės, prasidedančios Verbų sekmadieniu, ir ypač Didžiojo tridienio: Kančios, Mirties ir Prisikėlimo. Todėl, kad Dievo prisikėlimas neatsiejamas nuo mirties: atstūmimo, kankinimo, nužudymo. Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas neatsiejamas nuo nuopuolių, praradimų, kentėjimo ir atbudimo", - sakė Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos tikybos mokytoja Genutė Overlingienė.

Mokytojos žodžiais, Prisikėlimo triumfas negali būti patiriamas prieš tai neišgyvenus savyje Kristaus tragedijos: Paskutinės vakarienės Didįjį ketvirtadienį, nukankinimo, mirties ir palaidojimo - Didįjį penktadienį, laukimo su viltimi - Didįjį šeštadienį.

"Tai, ką padarė Jėzus, žmogui yra sunkiai suvokiama. Tačiau be pastangų tai suvokti Velykų šventimas yra tuščias", - sakė G. Overlingienė.

Pati mokytoja su savo šeima laikosi tradicijų, kurias perėmė iš tėvų: dažo ir margina kiaušinius, kaip nuo vaikystės yra išmokyta - naudodama augalus. Taip pat ji nepraleidžia bažnytinių apeigų, iš kurių labiausiai širdį jaudina Velyknakčio pamaldos. "Žiburių liturgija, varpai, aleliuja - visa tai paliečia pačias širdies gelmes, jei esi ją paruošęs Prisikėlimui..."

Švenčiame gyvenimo prasmę

"Švęsdami Velykas, mes švenčiame savo gyvenimo prasmę, - pabrėžė Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno brolis kunigas Benediktas Sigitas Jurčys. - Modernia kalba kalbant, Velykos - tai gyvenimo prasmės šventė. Gyvenimas nėra baigtinis. Jis yra unikalus, kaip ir kiekvienas iš mūsų esame vieninteliai ir nepakartojami. Esame drauge su savo gyvenimais ir likimais. Esame laisva ir kūrybinga bendruomenė. Esame Visatoje, kuriai 18 mlrd. metų. Esame jos dalis. Visa tai viršija mūsų ribotą suvokimą apie žmogų. Žmogus yra didysis slėpinys, kurio esmę mums atveria Kristaus prisikėlimas. Jeigu Dievas yra su mumis, mano būtis nėra baigtinė. Viešpats yra amžinybės Dievas. Jis amžinas ir amžina jo meilė. Jis negali manęs mylėti nuo mano prasidėjimo momento iki mirties. Jo meilė man amžina. Esu jo meilėje, kurios niekas negali sunaikinti. Netgi mirtis. Čia slypi mano gyvenimo prasmė."

Mirtimi nesibaigia gyvenimas

"Velykų žinia ta pati, kaip ir prieš tūkstančius metų: kad mirtimi nesibaigia gyvenimas, - sakė Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Vilius Viktoravičius. - Šiandien to suvokimo, deja, vis mažiau.

Tikėjimas, jog su mirtimi nesibaigiame - tai žmogaus pasirenkama gyvenimo moralės kryptis. Jeigu mes tikime, kad už šitos ribos mūsų kažkas laukia, tai iki jos stengiamės gyventi neveidmainiaudami."

Pasak dvasininko, kai mūsų poelgiai nesutampa su Dievo mokymu, mes kartojame tą patį, ką padarė žmogus Didįjį penktadienį: Jį žudome. Todėl šią dieną bažnyčioje niekas nevyksta. Tyla ir tuštuma. Tai diena, kai neaukojamos šventosios Mišios, nešvenčiama Eucharistija. Tikintieji meldžiasi prie simbolinio Kristaus kapo. "Bet labai svarbu - kaip: ar būdami nusivylę, kad Dievo nebėra, ar tikėdami, kad Jis prisikels", - pabrėžė kunigas.

Priimti atleidimą

Ar žmonės, būdami netobuli, atsiskiria nuo Dievo?

"Netobulumas nėra atsiskyrimas. Atsiskiriame, kai nesigailime dėl padaryto blogio, - aiškino V. Viktoravičius. - Prisiminkime Paskutinę vakarienę. Kristus savo rankomis dažė dubenyje duoną ir maitino savo mokinius, tarp kurių - Jis žinojo - buvo ir Jį išduosiantis, ir triskart Jo išsižadėsiantis. Jiems Dievas atleido, tik vienas tą atleidimą priėmė, o kitas ne. Petras, kaip žinome, tapo pirmuoju popiežiumi, o Judas, nesugebėjęs priimti atleidimo, nusižudė."

Kunigas atkreipė dėmesį, kad ir šiandien šv. Komunija per šv. Mišias dalijama ne su pincetais, o rankomis. "Tai intymus žmogaus priėjimas prie Dievo. Tačiau vienas žmogus tiki, kad Dievas jam gali atleisti, kad jį gali prikelti ir kad jis gali gyventi kitaip - priima Dievą, pasitiki Juo, o kitas - ne."

Ramybė svarbiau už džiaugsmą

Mišių metu, prieš šv. Komuniją, tikintieji vieni kitiems linki ramybės. Ne laimės, ne džiaugsmo, ne sėkmės, o ramybės. Ramybės ieško ne tik katalikai ir ne tik bažnyčiose. Kodėl ji tokia svarbi?

"Ramybė yra kur kas daugiau už džiaugsmą. Kai mūsų viduje vyrauja harmonija, mes galime patirti ir džiaugsmą. Bėda ta, kad dažnas žmogus džiaugsmą painioja su linksmybėmis. Jos nėra tikrasis džiaugsmas."

Pasak V. Viktoravičiaus, didžiausia kliūtis, mums trukdanti atrasti ramybę, yra egoizmas. "Kai labai didelis Aš užpildo visą vidinę erdvę, nebelieka vietos niekam kitkam. Tada mes negalime priimti tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu dovanos".

Paklaustas, ką jam asmeniškai reiškia Velykų šventė, kunigas sakė: "Jos kasmet unikalios - priklauso nuo vidinės būsenos, bet man visada gražiausios Velyknakčio pamaldos, kurios prasideda šeštadienį 21 val. Jos neįprastos: bažnyčia skendi tamsoje, lauke dega laužas, nuo jo šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms..."

KELIAS. Krikščionims Velykos reiškia ne tik žmogaus nužudyto Dievo prisikėlimą, bet kartu ir jo nurodomą kelią, kuriuo turėtume eiti: nugalėti savąjį ego.

Velykos pagal lietuvininkus

"Mūsų krašto žmonėms Velykos reiškė savaitę prieš ir tris dienas po, - sakė šilutiškė muziejininkė etnografė Indrė Skablauskaitė. - Svarbiausia dalis buvo dvasinis pasiruošimas šventei."

Mažojoje Lietuvoje didysis pasiruošimas prasidėdavo Žaliąjį Četvergą (Didįjį ketvirtadienį). Tądien, panašiai kaip prieš Kūčias, reikėdavo iškuopti, išblizginti trobą, persodinti kvietkus (gėles). Šišioniškės moterys teigia, kad būtent tą dieną persodintos gėlės puikiai auga ir žydi.

"Tykioji Pėtnyčia (Didysis penktadienis) buvo išskirtinė tuo, kad tėvai vesdavosi savo vaikus į kapines parodyti, kur ilsisi jų giminės, seneliai ir proseneliai - opapos ir omamos.Profesoriaus Liberto Klimkos žodžiais, ne be reikalo senovės lietuviai Didįjį penktadienį vadino Vėlių durelėm, Vėlių velykėlėmis: tikėta, kad tą dieną jos išeina iš skaistyklos", - sakė I. Skablauskaitė.

Anot etnografės, šeštadienį prieš Velykas lietuvininkai smėliuku pabarstydavo namų pašalius ir puošdavo kiaušinius. Tačiau jų nemargino.

"Dar 19 amžiaus autorius K. Kapleris savo aprašymuose yra minėjęs, kad šiame krašte juos farbavo - dažė viena spalva. Paskui skutinėjo, puošė vašku. Ir ne margučiais vadino, o velykiais, velykaičiais. Ypač populiari buvo juoda spalva - žemės, taip pat raudona, kuri reiškė sėkmę, visko, kas gera, pradžią, ir žalia - gyvybingumo. Ornamentikoje vyravo taškeliai, rūtos lapeliai, žvaigždutės, ančiukai - kaip ir Didžiojoje Lietuvoje, tačiau tik lietuvininkai ant kiaušinio rašydavo savo vardą, kiemą ir linkėjimą", - pasakojo I. Skablauskaitė ir prisiminė, kaip klaipėdietė etnologė Valerija Jankūnaitė per susitikimą su vaikais šį faktą iliustravo sakydama, jog tai buvo pirmieji mobilieji telefonai.

Prieš saulei tekant

I. Skablauskaitė pasakojo, kad sekmadienio rytą, prieš saulei tekant, merginos bėgdavo į artimiausią vandens šaltinį nusiprausti arba parsinešdavo vandens į namus. "Tokiu stebuklingu vandeniu nusipraususi užsitikrindavo grožį ilgam laikui. Šišioniškės pasakoja, kad likęs nepanaudotas vanduo, iki saulė nusileis, turėdavo būti grąžintas atgal - nuneštas ir supiltas atgal į upelį."

Namus Velykoms lietuvininkai puošdavo karpiniais ir žalumynais - beržo, blindės šakomis. Šventinis stalas būdavo dengiamas margintomis staltiesėmis, pusryčiaujama ir tuomet vykstama į bažnyčią.

Velykų patiekalai nebuvo labai ypatingi. "Šišioniškių pasakojimu, gyvenantieji arčiau vandenų ant stalo dėdavo žuvies, laukininkai kepdavo bulvių plokštainį. Vyravo duona, sviestas ir, žinoma, pyragai. Žaliąjį Četvergą visuomet kepdavo mielinės tešlos riestainius, paskanintus migdolais, razinomis, aplietus rausvu glajumi", - sakė I. Skablauskaitė.

Svarbiausias lietuvininkų gėrimas, perimtas iš vokiečių, buvo kafija. Etnologės žodžiais, 19 a. pabaigoje kafiją gamino iš spraginto ąžuolo gilių, miežių, kviečių, rugių.

Dovanos serbentuose

Didžiojoje Lietuvoje vaikams dovanas nešdavo Velykų Boba, o štai lietuvininkų atžalos jų rasdavo alyvų ar serbentų krūmuose, paliktas Velykų Kiškio.

"Sekmadienį lietuvininkai švęsdavo namuose, o antrąją Velykų dieną būdavo einama velykauti. Kiekvienos trobos šeimininkai žinodavo, kad ateis kaimo vaikai, tad iš anksto uždarydavo šunis. Jei anksti rytą rasdavo šeimininkus dar miegančius - vaikai turėjo teisę išplakti juos verba - dažniausiai kadagio šakele. Už tai dovanų gaudavo kiaušinių", - pasakojo I. Skablauskaitė.

Anot jos, per Velykas ir Mažojoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys suptis sūpuoklėse (išjudinti žemę), spėti orus bei laluoti. Lalavimas, tradicinė Velykų apeiga, iki šių dienų yra išlikęs tik Dzūkijoje. Kaimo gyventojai pasiima barškalus, eina apie laukus, trobas ir dainuoja dainas, kurių priedainiuose kartojama "ei lalo" ir pan. Manoma, jog ši sena tradicija atėjusi iš tų laikų, kai buvo kreipiamasi į baltų deivę Lelą, dangaus ir žemės tarpininkę, Didžiosios deivės motinos Lados dukrą, globojusią santuoką, vaisingumą, gimdymą bei visą augmeniją.

"Trečiąją Velykų dieną dar reikia švęsti, kaip reikiant pasilinksminti. Dažnas lietuvininkas manė, jog būtina nueiti į karčemą..." - apie protėvių papročius pridūrė I. Skablauskaitė.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder