2018 m. rugsėjo 25 d. 04:35 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Sociumas

Sociumas

„Vasara priklauso visoms, kad ir kaip atrodytume“

(2)

2018-06-24, 13:02

Reda Osteikaitė, „Panevėžio balsas“

„Vasara priklauso visoms, kad ir kaip atrodytume“ nuotrauka, foto

Pasak Giedrės Valavičiūtės, fotosesija projektui „Vasara mums visoms“ padėjo joje dalyvavusioms moterims pačioms išsilaisvinti iš stereotipų, pasijusti drąsioms ir sykiu priminti sau bei kitiems, kad gyvenimas įsispraudus į kažkieno nustatytus rėmus – ne gyvenimas.

Socialinių tinklų erdvę drebinant naujam iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ projektui „Vasara mums visoms“ kalbamės su šio projekto autore Giedre VALAVIČIŪTE apie tai, kodėl svarbu mylėti savo kūną net ir tuomet, kai jis mums atrodo netobulas.

Kaip gimė socialinė iniciatyva „Dydis nesvarbu“? Ar tam įtakos turėjo asmeniniai išgyvenimai, aplinkinių sunkiai valdomas polinkis klijuoti etiketes?

– „Dydis nesvarbu“ gimė iš noro parodyti, kad su kūnu susiję stereotipai, mąstymas ne tik klaidina taip galvojančiuosius, bet ir žeidžia tų stereotipų pagrindinius herojus.

Kažkada pamačiau, kaip Anglijos tinklaraštininkės boikotavo reklamą, skatinančia vartoti riebalus tirpdančias piliules tam, kad paruoštum kūną vasaros sezonui. Man buvo staigmena, kad moterys kalba apie tai, kaip jos vertina savo kūno ir meilę jam, bei taip drąsiai parodė, kad kiekvienas kūnas yra vertas vasaros. Bandžiau ieškoti atitikmens ir tarp Lietuvos tinklaraštininkų, bet neradau. Taip ir gimė „Dydis nesvarbu“.

Žinoma, niekas neatsiranda be priežasties. Mano asmeninė gyvenimo patirtis ir nueitas kelias su patyčiomis, įžeidimais bei nuolatiniu kaltės jausmus, kad aš esu negera, nes turiu didelį kūną, kitokį kūną, buvo didelė paspirtis parodyti, jog neprivalu jaustis blogai, jei neatitinki grožio standartų.

Man nuo dešimtos klasės buvo emocinio valgymo simptomų. Kiekvieną gėdą, liūdesį, baimę dėl pažymių ir bernų „užvalgydavau“. Kaip dabar pamenu, prisivalgiusi minkšto batono eidavau sportuoti į treniruoklių salę. Nes iš pradžių jausdavausi blogai, kad reikia eiti sportuoti, nes privalau sulieknėti, o tuomet dar blogiau, kad ką tik prisivalgiau ir dabar tikrai privalau eiti plušėti prie treniruoklių. Toks, atrodo, uždaras ratas. Ir tik kai apsilankiau Valgymo sutrikimų centre, man buvo paaiškinta, kad emocinė mityba yra psichologinė liga. Ir tai reikia gydyti. Gyvenimas prasidėjo iš naujo.

Projekto pavadinimas „Dydis nesvarbu“. Kam tas dydis nesvarbus? Meilei, laimei, o gal kaimynui?

– Aš manau, kad svarbiausia, jog nesvarbu būtų tau pačiam. Juk ne kaimynas gyvena tavo gyvenimą, patiria tavo meilę ir kaifuoja nuo laimės. Dydis nesvarbus man, kaip žmogui, besistengiančiam gyventi visavertį gyvenimą, kaip žmogui, kuris nori būti laimingas, kaip tobulėjančiai asmenybei. Kaip individui, kuris turi tokias pačias teises šioje žemėje, kaip ir visi kiti.

Gal turite stebuklingą receptą, kaip tapti savo kūno sąjungininku? Įmanoma „susidraugauti“ su savo netobulumu?

– Stebuklų nebūna. Yra tik darbas su savimi ieškant atsakymų.

Galiu nuvilti manančiuosius, kad pokytis įvyksta per vieną dieną. Ne. Tai nuolatinis darbas su savo mintimis. Ką pagalvoji apie save, ką pasakai sau, kaip reaguoji į aplinkoje skleidžiamas žinutes. Ir ne visada pavyksta pačiam viską pakeisti. Kartais reikia profesionalų pagalbos – bent pirmiems žingsniams žengti. Mano atveju būtent jie ir padėjo pradėti save vertinti teigiamai.

Raginate ir kitas merginas, moteris kalbėti apie tai, kas nėra patogu: valgymo sutrikimus, patyčias, instinktą nuolatos kvaršinti galvą mintimis apie tai, ką apie mane pasakys aplinkiniai, siekį atrodyti gražiai kitam, bet ne sau pačiai. Kodėl apie tai reikia kalbėti?

– Kai užsidarai savyje su savo problema ir skausmu, atrodo, kad esi pasaulyje vienintelis toks, ir tiesiog neieškai galimo sprendimo. Ir dažnu atveju, kai su niekuo nesikalbi, problemos sprendimo galimybės labai limituotos.

Kuo garsiau ir dažniau kalbama apie problemas, tuo daugiau žmonių suvokia, kad jie nėra vieni. Juk prieš gerus penkerius metus niekas nekalbėjo apie depresiją ir psichologų įtaką mūsų gyvenimui. Dabar depresija suvokiama kaip liga, kurią reikia gydyti, o ne gėda, kurią reikia neigti ir slėpti.

Mitas, kad reikia slėpti savo žmogiškuosius jausmus, silpnybes ir ligas bei rodyti tik savo stiprybę ir koks nenugalimas esi. Nė velnio! Visi mes žmonės – su palaužiamais jausmais, nespėjamais įgyvendinti darbais ir tuo jausmu, kuris apninka, kai gyvenimas tampa nebemielas. Ir tą reikia gydyti bei daug apie tai kalbėti. Kitaip niekaip.

Pasak Giedrės Valavičiūtės, fotosesija projektui „Vasara mums visoms“ padėjo joje dalyvavusioms moterims pačioms išsilaisvinti iš stereotipų, pasijusti drąsioms ir sykiu priminti sau bei kitiems, kad gyvenimas įsispraudus į kažkieno nustatytus rėmus – ne gyvenimas.

Ar daug laiškų sulaukiate iš tų, kurie jaučiasi įsprausti į visuomenės tobulumo rėmus? Ir ar daug tokių, kuriems galop pavyko išsilaisvinti?

– Visi komentarai, jog aš reklamuoju nutukimą ir kad sveikas ir gražus yra tik vieno tipo kūnas, būtent ir yra tų žmonių, kurie įsprausti į rėmus. Ar daug išsilaisvinusiųjų? Sulaukiu laiškų, kuriuose moterys sako pradedančios eiti savęs pasitikėjimo link. Ir jos suvokia, jog minus penki, penkiolika ar trisdešimt kilogramų nesuteiks pasitikėjimo ir meilės sau, jeigu jos nebus galvoje.

Gal klausimas nuskambės kiek sarkastiškai, tačiau ar tikrai tas dydis nesvarbus? Nes susipainioti tikrai lengva, kai medijose matyti tik liekni kūnai, eskaluojamos tokios temos, kaip po gimdymo susigrąžinti tobulas formas, o žiniasklaida paskandinta dietų įvairovėje.

– Man jis nesvarbus. Už kitus, deja, neatsakau. (Šypsosi.)

Startavus jūsų naujajam projektui „Vasara mums visoms“, su bikiniais drąsiai prieš fotoobjektyvą stojo būrys moterų: pagimdžiusios, treniruotos, lieknos, stambios, aukštos ir žemos… Koks šios akcijos tikslas?

– Pagrindinis tikslas buvo parodyti, kad mes visos esame įvairios ne tik mintimis, patirtimis, bet ir kūnais. Nėra vieno tobulo vasaros kūno, kurį taip reklamuoja. Norėjosi parodyti, kad moterys yra ir aukštos, ir žemos, ir su krūtine, ir turinčios fizinę negalią, ir su randais, ir su storomis šlaunimis, ir su tatuiruotėmis, ir su treniruotomis rankomis. Nes mes įvairios, gyvenančios įvairų gyvenimą, turinčios dar įvairesnius tikslus bei jausmus. Tai kodėl taip stengiamės įsisprausti į vieną kūno tipą? Vasarą tai ypač paaštrėja. Ypač tarp tų, kurioms grožis yra pagrindinė vertybė. Mes norėjome pasakyti, kad vasara priklauso visoms, kad ir kaip atrodytume.

Kaip šios moterys jautėsi per fotosesiją?

– Visos buvo nusiteikusios labai pozityviai. Kalbėjo, bendravo, dalijosi patirtimi, sūpavo vaikus ir juokėsi – vienos garsiau, kitos tyliau. Buvo nuostabi patirtis dalyvauti tokiame projekte.

Kokios visuomenės reakcijos tikėjotės jį inicijuodama?

– Jau kuris laikas stengiuosi turėti kuo mažiau lūkesčių. Bet kokiu atveju lūkestis veda prie nusivylimo.

Aš tai darau, nes žinau, kad kažkam padės. Man tai patinka ir pačiai padeda dar geriau jaustis savo kailyje. Jeigu padeda man, padeda ir kitai. Ir čia dydis nesvarbus.

Ir vis dėlto ne visos moterys drįsta rodyti savo kūną. Kodėl jos vis dar priverstos varžytis aplinkinių?

– Pažiūrėkite į maudymosi kostiumėlių, vasaros priemonių reklamas. Kiek kartų jose matėte save? Su randu, su kreiva šypsena, minkštu pilvu, didesnėmis šlaunimis, kūdikį išmaitinusiomis krūtimis, po nelaimės likusiais randais, įgimtomis dėmėmis? Greičiausiai nedaug. O kiek kartų skaitėte, ko reikia, kad susikurtumėte vasaros paplūdimio vertą figūrą? Štai jums ir atsakymas, kodėl mes bijome patys savęs veidrodyje. Nes nuolat girdime ir matome, kad reikia save pakeisti tam, kad galėtume užsivilkti maudymosi kostiumėlį.

Beje, didžiųjų šalių reklamose, ypač skirtose jaunimui, vis dažniau naudojama neretušuota įvairovė su visais tobulais netobulumais.

Ar nebūtų paprasčiau palikti viską taip, kaip yra, ir šios temos neeskaluoti? Akivaizdu, jog didelei daliai mūsų visuomenės dar sunku priimti kito žmogaus raukšles, celiulitą, antsvorį ar strijas. Kitaip sakant, juk daug lengviau gyventi kažkieno vis dar piešiamame tobulame pasaulyje su tobulu kūnu.

– Man daug lengviau gyventi priimant savo netobulą kūną ir juo mėgaujantis. Man daug paprasčiau gyventi, kai aš gyvenu dėl savęs, o ne kitų. Man daug linksmiau būti netobulai, negu nuolat ieškoti priemonių tobulumui pabrėžti. Man daug paprasčiau, lengviau, ramiau gyventi dabar, kai aš esu taikoje su savimi, negu prieš tai, kai nekenčiau savęs už tai, kokia esu. Nors vizualiai esu vis dar tokia pati. Tik labiau pasitikinti savimi.

Kalbant apie tai, neišvengsime šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurso temos. Scenoje triumfavo stebėtinai drąsi, tačiau apkūni moteris. Ir toli gražu ne visiems pavyko su tuo susitaikyti, sprendžiant iš komentarų, tokių kaip „stora kudakuojanti višta“. Kodėl?

– Nes mes nematome įvairovės. Esame tarsi apriboti vieno tipo moterų. Mums buvo šokas pamatyti triumfuojančią moterį, kurios matmenys nėra standartiniai.

Kol man kažkas neparašė, net nemačiau tokio puolimo. Mano socialiniame burbule vaizdas buvo piešiamas kitaip. Ir štai labai paprasta pamoka: mes kiekvienas renkamės, ką skaityti. Aš renkuosi žmones, kurie stato ir kuria savo darbais ir mintimis. Kurie ne tik mato, bet ir mąsto plačiau. Jie yra mano variklis ir inspiracija augti. Jais aš ir apsistatau. Jeigu žmogaus mintys yra bent kiek žeminančios kito žmogaus orumą, aš nuo tokių apsivalau.

Aplink mus yra tiek daug įdomių ir smalsumą skatinančių asmenybių, kurios nesiveržia ant žurnalų viršelių ir kurių nepamatysi televizorių ekranuose. Visi mes galime ne tik laisvai kalbėti, bet ir pasirinkti, ko klausyti.

Kas jums yra graži moteris?

– Ta, kuri atranda naujas tiesas ir jomis kuria ne tik savo, bet ir aplinkinių ateitį.

Jei atvirai, ar dar būna dienų, kai pozityvumas išsenka? Kai žiūrite į veidrodį ir matote ne visai tai, ką norėtumėte matyti, arba kai imate savęs nekęsti už dar vieną priaugtą kilogramą?

– Būna. Kartais dažniau, kartais rečiau. Aš net ir dabar negaliu pasakyti, kad kiekvieną dieną pabundu nuo nuostabių jausmų ir meilės sau. Kartais būna labai pozityvi diena, o kartais norisi kabinėtis prie kiekvienos kūno dalies. Bet tuomet pradedu mąstyti, kodėl aš noriu menkinti save. Negatyvios mintys – kaip sniego gniūžtė: labai greitai didėja, kol tampa nepakeliamo dydžio. Todėl reikia laiku stabdyti jas ir keisti pozityviomis mintimis. Na, gerai, šiandien neturiu teigiamų jausmų savo pilvo atžvilgiu, bet aš suprantu, kad jis yra mano kūno dalis ir jei jo nebūtų, tuomet kur pasidėtų skrandis? (Juokiasi.)

Kasdien, kartais to nė nežinodami, gatvėje sutinkame žmonių, priartėjusių prie pavojingos ribos – nebesusitvarkančių su savo mintimis, kamuojamų mitybos sutrikimų, panikos priepuolių. Ką norėtumei patarti, ko palinkėti jiems, kad susigrąžintų malonumą tiesiog gyventi?

– Pirmiausia kreipiuosi į visus kitus: galvokite, ką ir kaip sakote šalia esantiesiems. Jūs nežinote jų gyvenimo istorijos, dabarties išgyvenimų arba jausmų eigos. Todėl bet koks „pasitaisei“ arba „gal tu pavalgyk“ gali privesti prie siaubingų pasekmių. Nepasiduokite norui komentuoti žmogaus išvaizdą, nors manote žinantys geriau, kaip tas žmogus turi atrodyti. Tiesiog pagalvokite. O šiaip – kalbėkite ir dalykitės savo jausmais ir išgyvenimais. Tai jau bus didelis žingsnis į priekį.

Žymos: dydis nesvarbu

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Kas su tom moterim pasidare

2018-06-25   12:53

IP: 80.147.75.27

Kazkokia nesveika akcija sugalvojo nesveika budama ir kiek tokiu is saves issiderge viesai...

ant bangos

2018-06-24   22:47

IP: 78.61.175.29

Kitaip tariant, esk kaip parsas- atrodyk kaip gyvulys.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Sociumas

Buldozeriu stumiama Stambulo konvencija, aiškinanti, jog būtina įteisinti smurto prieš moteris sąvoką....

Vyro ir moters jau negana nuotrauka, foto

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sprendimu, prieš metus iš...

Vydmantiškių pora siekia susigrąžinti sūnų nuotrauka, foto

Mokinių, kuriems bus skirta socialinė parama, Klaipėdos mieste šiais metais skaičiuojama perpus...

Mokyklinių priemonių krepšelio naštą lengvina savanoriai nuotrauka, foto

Kiekvienas vaikas savo šeimoje nori sulaukti pakankamai dėmesio ir būti mylimas. Tačiau...

Projektas "Drąsa būti": vaikai surado antruosius namus nuotrauka, foto

Krūties vėžys nebėra nuosprendis nuotrauka, foto

Sveikata, Moterų sergamumas krūties vėžiu didėja - statistika teigia, kad šia liga suserga...

"Atiduodi inkstą ir gauni sveiką normaliai gyvenantį žmogų" nuotrauka, foto

Sveikata, Tai sako Vida Svetlikauskienė, padovanojusi inkstą savo vyrui. Žmonėms labai sunku apsispręsti...

Bus atidengta atminimo lenta Konstantinui Sarsanijai nuotrauka, foto

Sportas, Spalio septintąją sukaks lygiai metai, kai anapilin iškeliavo buvęs Klaipėdos "Atlanto" futbolo...

Vytauto Kernagio butas pajūryje kvepėdavo grybais nuotrauka, foto

Žmonės, Kai vilnietė televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė (34 m.) važiuoja į Palangą,...

Sveikata, Paskelbta prieš 4 val.

Sportas, Paskelbta prieš 8 val.

Žmonės, Paskelbta prieš 8 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...