Ūkio griūtis išklibino šeimą

Ūkio griūtis išklibino šeimą

Daug kalbėta ir rašyta, kad pramonės griūtis be pragyvenimo ir vilties paliko daugybę žmonių. Bet mažai aptariama, kaip nevaldoma ūkio griūtis paveikė socialinę struktūrą ir kirto šeimai. Kas iškilo ir praturtėjo lūžio metu, o kas, nebetekęs atsparos, nėrė į dugną, nusitempdamas paskui save savo vaikus ir net vaikaičius. Suvaldyti griūties pasekmes dabar jau leidžiami įstatymai. Alkoholio kontrolės įstatymas, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Sutramdyti, nubausti kaltininką yra valstybės reikalas, o padėti jam suprasti savo elgesį patikėta visuomeninėms organizacijoms. Didelį darbą atlieka specializuotos pagalbos centrai. Šalyje jų yra trylika - po vieną kiekvienoje apskrityje. Marijampolėje vyrų krizių centrui, kuriame dirba šeši specialistai, vadovauja Adolfina Blauzdžiūnienė, mieste daugelio labiau pažįstama kaip Moterų veiklos centro įkūrėja ir jo siela iki dabar. Pasak visuomenininkės, darbo su veikliomis moterimis patirtis labai padėjo geriau suprasti smurtaujančių vyrų psichologiją.

- Moterų veiklos centras juk nebuvo pagrindinis tikslas suburti moteris siuvinėti ar megzti? Koks buvo jūsų organizacijos tikslas? - klausėme Adolfinos BLAUZDŽIŪNIENĖS.

- Moterų veiklos centrą įkūrėme 1995 metais. Tuo metu atleidinėjo iš žlungančių gamyklų žmones, atsirado labai daug bedarbių. Viskas pakriko, žmonės tapo susiskaldę, pikti. Kaip tik vyrai pradėjo prekiauti automobiliais, uždirbti daugiau pinigų, pradėjo moteris labai skriausti. Galvojau, kaip joms padėti, kuo jas užimti. Sovietmečiu gyvavusios organizacijos buvo iširusios, o valdžia dirbo sau. Susitariau su miesto biblioteka, skyrė mums kampelį, kur kartą ar du kartus per savaitę rinkdavosi moterys pasikalbėti. Vėliau iš kampelio išaugome iki 16 klubų. Tada jau ir savivaldybė mus pastebėjo, skyrė patalpas, pačios susiremontavome. Kalbėti apie krizes šeimoje, smurtą tuomet dar atrodė negražu. Vyravo nuostata, kad išsakyti savo šeimos skaudulius ir juos gydyti privalai pats, kad negražu savo namų šiukšles nešti į viešumą. O smurto buvo per akis. Išgirdusi apie mūsų veiklą, atėjo pas mus moteris, kuri dėl nepakeliamo gyvenimo šeimoje bėgo į Šešupę skandintis. Bendraudama su tomis moterimis supratau, kad čia mano vieta, nes gerai žinojau savo šeimos problemas praeityje. Žinoti viena, o padaryti - kita. Net ir mano mama, tas istorijas man pasakodavusi, sakydavo: ką tu padarysi, vaikeli, moterys pačios turi kažką daryti.

- Kaip suprasti tą „kažko darymą“? Pulti skriaudėją kumščiais? Bėgti? Skirtis?

- Rašant projektą, kaip padėti moterims, grįžusioms iš įkalinimo vietų, teko lankytis Panevėžio moterų pataisos namuose ir kalbėtis su ten bausmę atliekančiomis nuteistosiomis iš mūsų krašto. Dauguma jų buvo arba apsivogusios, arba nužudžiusios savo antrąją pusę. Tos, kurios neturėdamos išeities pakėlė ranką prieš vyrą, - 20-25 metų kentė vyrų agresiją ir nebuvo niekieno ginamos. Bet kantrybė vieną kartą baigiasi. Tuomet kas pakliūva, tuo ginasi.

- Agresija artimoje aplinkoje jau šešerius metus laikoma valstybės reikalu, bet reikalai juda labai vangiai. Policijos pranešimų suvestinės kasdien ir toliau mirga apie skriaudžiamus artimuosius...

- Pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje padaugėjo, nes moterys jau pradeda išdrįsti. Jeigu kviečia policiją, jos jau pasiruošusios nebekęsti, nors ir kaip kiti vertintų ir ką sakytų. Anksčiau pačios turėjo institucijoms įrodinėti, kad yra skriaudžiamos, niekinamos ir dar atlaikyti visuomenės spaudimą, kad neša šiukšles iš namų. Apie smurtą jau išdrįsta prabilti ne tik mažiau išsilavinusios moterys, namų šeimininkės, bet ir mokytojos, valstybės tarnautojos. Gaila tik, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas priimtas, bet tinkama paslaugų sistema smurto aukoms nesukurta. Štai laikino apgyvendinimo patalpos nukentėjusiosioms. Dažniausiai jos įrengtos kaime, toli nuo mokyklų, darželių, visiems žinomos, lengvai prieinamos. Smurtautojas arba jo pasamdyti žmonės vaikus bet kada gali iš ten pagrobti, išvilioti. Taip niekur pasaulyje nėra. Šeimos prieglobsčio vieta arba įslaptinama, arba saugoma. Pas mus savivaldybės, kur turėjo tuščias patalpas, ten jas pritaikė gyvenimui, pliusiuką pasidėjo, pinigus sunaudojo, o jos stovi nenaudojamos, nors ir yra reikalingos. Valstybinės įstaigos mus, visuomenininkus, laiko konkurentais. Stebina, kaip darbas valstybės įstaigoje pakeičia žmones. Jie matuoja laiką iki darbo pabaigos minutėmis. Iš valstybinių įstaigų pas mus atėjusios darbuotojos be ketvirčio penkios jau pasideda arčiau savęs rankinę, o be penkių minučių penkios - kabina paltą nuo kabyklos. Mes, visuomenininkai, dirbame kiek reikia. Išeina tik tos darbuotojos, kurios negali užsisėdėti. Aš dirbu tiek, kiek reikia. Noriu, kad žmogus rastų pagalbą, kokios jam reikia.

- Iš kur kyla smurtas? Kaip jo išvengti?


- Marijampolėje praėjusį ketvirtį pagalba suteikta daugiau kaip pusketvirto šimto asmenų. Nesvarbu, moteris, vyras, paaugliai nuo 16 metų - visus priimame. Didžioji dauguma - moterys. Pranešimus apie smurtą perduoda policija, o centro specialistai aukas konsultuoja telefonu. Į vyrų krizių centrą atsiunčiami smurtautojai. Iš mūsų klientų apie 70 proc. ranką pakelia paveikti alkoholio. Taurelės žmonės siekia dėl įvairių priežasčių. Kas iš įpročio, nesugebėjimo atsipalaiduoti, vienatvės, kas iš nusivylimo, nepasiektų lūkesčių, neįvertintas. Matau labai didelę darbo su smurtautojais naudą. Smurto aukoms padedi, kai faktas įvykęs. Moterys geresnės, jos atleidžia. Smurtautojams bandome įrodyti, kaip spręsti problemas be smurto. Jeigu jie mūsų neišgirstų, nedirbčiau. Jų nereikia ieškoti. Patys ateina, nes teismas jiems priteisia lankytis smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Jie gali pasirinkti - arba eina už grotų, arba lanko mokymus. Visaip būna, dauguma ateina virdami, esą „bobos“ prisiprašė, policininkai kvaili, kad važiavo, tyrėjai kvaili, nes kvailus klausimus užduoda, prokurorai ne geresni, teismas kvailas, nes nuteisė, o pagalbos centras - apskritai vaikų darželis. Būna tokių erelių, kurie teškia teismo įgaliojimą ir prašo nedelsiant pasirašyti. Visko būna. Mes jiems nenuolaidžiaujame. Ir kas jiems lieka? Bandyti keistis arba keliauti už grotų bausmės atlikti. Mes mokome juos, ką daryti, kad neprieitų iki smurto, išvengtų barnio. Jie ir patys prisigalvoja išeičių: eiti į laukus išsirėkauti, medį apsikabinus pastovėti, ant kelmo pasėdėti, ant vienos kojos pastovėti... Per tą laiką pyktis nepraeina. Susitaikyti nepavyksta, jeigu abu kaip kirvis į akmenį. Tada reikia apsispręsti. Žaizda juk užgyja, o žodžiai atminty lieka. Didžiausia bėda, kad šeimos nemoka kalbėtis. Verčiau vyras žmonai nosį sumuša, nei atsisėda ir išsikalba, kas jam nepatinka. Per paskaitas klausiu vyro, kada jis padėkojo žmonai, gėlių parnešė, pradžiugino, - ilgai tenka galvoti. Bėda yra pinigų trūkumas šeimoje. Visko parduotuvėse yra, visko norisi, bet laukti nesinori. Putoja pykčiai, veši neapykanta. Tokia yra ši mūsų karta, neišmokusi suprasti, kad laimė - ne pinigai.

- Ką gero gali išmokti vaikai, matydami tėvo talžomą nelaimingą motiną? Kas jų laukia?

- Toks pat gyvenimo modelis. Įsivaizdavau, kad laisvoje Lietuvoje užaugs jauni, linksmi, laimingi, nes turi laisvę, bet matau, kad yra dar blogiau. Visi nori turėti daug čia ir šią minutę. Už tai ir išvažiuoja. Ir moterys kai kurios įsivaizduoja, kad įstatymas yra skirtas pagąsdinti, o kai pamato, kad keliama byla, bėga prašyti paleisti, švelnina parodymus. Tokį aukų elgesį reikėtų kvalifikuoti kaip tyčinį pranešimą, policijos trukdymą. Niekas tik dar tuo neužsiima. Man baisiausia, kad šeimoje yra vaikų ir leidžia teismai tėvams susitaikyti. Yra vaikų, o vaikai mato tėvo pavyzdį. Įstrigo policijos pranešimas iš vieno rajono. Siaubas, kaip moteris sutrankyta, suspardyta. O namuose tuo metu - keturi vaikai. Skambini moteriai, kalbini, kaip ji, kur vaikai buvo, kai vyras taip žiauriai smurtavo. Ir girdi atsakymą, ji jau sveikstanti, o tėvas įprastai vaikams tai geras. Ne, smurto jie nematę. Vienas po stalu lindėjo, o staltiesė ilga. Kitas - po didele pagalve slėpėsi, trečias į spintą įlindo, ketvirtas - dar kur. Nesupranta dar moterys, kad nuolaidžiaudamos vyrui jos luošina savo vaikus. Taip nebūna, kad vaikai savo namuose nuo gero tėčio turėtų slėptis.

- O gal kaimynai gali tokį peštuką už pečių ir supurtyti? Kiek nusikaltimų įvyksta kaimynams šiurpstant nuo triukšmo už sienos. Nereikėtų nė policijos kviestis?

- Tas ir yra, kad negali. Supurtymas gali būti pripažintas smurtu. Visuomenė gali tik policiją kviestis. Kalbėtis po to galima. Galima gėdinti, aiškinti. Bet kai viskas praeina, niekas nenori kištis. Nenori pyktis, neva bijo, kad kerštaudamas kaimynas automobilį padegs, padangas pradurs.

- Kaip pagrindinė priežastis, išvejanti žmones svetur, minimas nepriteklius, valdžios arogancija. Gal įtakos turi ir nesusitarimas šeimose, įtampa, baimė pratrūkti, nesusivaldyti?

- Viskas kartu sudėjus. Žmonės dirba metai iš metų ir tą patį uždirba. Darbdaviai, matydami, kad darbininkas gerai dirba, turėtų jam pakelti uždarbį, bet to nėra. Patys po užsienius važinėjasi, brangius automobilius perkasi, o jam tą gerą uždirbančio žmogaus nemato. Darbdavio juk neužpulsi, o ant žmonos visada gali išsilieti. Moterys kartais būna tiek įbaugintos, kad netiki, jog skriaudėjas negrįš, o gyventi dažniausiai neturi kur. Kiek kartų esu apgyvendinusi nuo vyro pabėgusias moteris ištuštėjusiose savo sesers, tėvų butuose. Gyventi po tuo pačiu stogu su buvusiu skriaudiku po skyrybų, kęsti jo psichologinį terorą - menkas džiaugsmas. Tad nėra ko stebėtis, kad žmonės ne tik geresnio uždarbio, bet ir saugumo ieško svetur.

- Ar mušeikos vyrai, išklausę elgesio keitimo programą, pasikeičia?

- Per penkerius veiklos metus neteko sutikti nė vieno, sugrįžusio pas mus antrą kartą. Džiaugiuosi, kad teismams akys atsivėrė. Jeigu teisme ar iki teismo smurtautojas ir nukentėjusioji susitaiko, vis tiek privalo išeiti specializuoto pagalbos centro programą. Kas iš to susitaikymo, jeigu vyras nesupras, kad reikia keisti savo būdą. Klausiate, ar mokymas yra prevencija nuo smurto? Kokia gali būti prevencija, jei pas mus jie pakliūva jau po teismo. Faktas įvykęs. Būna, kad vyras tikina, kad nori gyventi ir kad tai nepasikartos, bet žmona netiki. Siūlau atsivesti į pokalbį antrąsias puses. Žaidimo į vienus vartus juk nebūna.

- Kada šeima laiminga?

- Tada, kai gyvendami kartu nebijo vienas kitam pasakyti tiesą į akis, pasitikėti, remtis vienas į kitą, laikytis už rankų. Aš su vyru pragyvenau beveik 47 metus ir nenustembu, kad net einant per aikštę jis paima mane už rankos. Juokiasi taip darąs todėl, kad man koja neužkliūtų, nesuklupčiau. Bet tiesa yra ta, kad mudu kitaip nebemokame.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder