Tu suė­dei mano gy­ve­ni­mą

Tu suė­dei mano gy­ve­ni­mą

„Tu man gy­ve­ni­mą suė­dei!“ – šau­kia pu­sam­žė mo­te­ris ir pa­lei­džia po ran­ka pa­kliu­vu­sį šluot­ko­tį į sa­vo vy­rą.

Šis at­ker­ta: "Eik po vel­nių!" ir, pa­žė­ręs rie­bių keiks­ma­žo­džių vir­ti­nę, nu­kiū­ti­na už tvar­to. Čia jis jau nuo se­no tu­ri kė­dę, sta­liu­ką, užuo­vė­ją ir pa­sto­gę.

Kuo to­liau nuo tos mo­ters, su ku­ria gy­ve­na kar­tu per 30 me­tų.

Pa­na­šių si­tua­ci­jų – šim­tai. Smur­tas ir pyk­tis yra nuo­la­ti­nis dau­gy­bės šei­mų pa­ly­do­vas.

Smur­tas po iš­ger­tu­vių

Kai­me bu­vo dau­gy­bė šei­mų, ku­rio­se vy­rai ret­kar­čiais, kaip pa­tys sa­ko – pro­fi­lak­tiš­kai „ataus­da­vo“ žmo­noms šo­nus. Daž­niau­siai tai nu­tik­da­vo po iš­ger­tu­vių, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo ir pa­čios mo­te­rys.

Pa­vyz­džiui, po šie­nap­jū­tės ar bul­via­ka­sio. Kar­tais pa­si­tai­ky­da­vo, kad mo­te­ris ro­dy­da­vo ag­re­si­ją, o vy­ras bėg­da­vo lyg vel­nias nuo kry­žiaus.

Pa­na­šiai nu­ti­ko ir šei­mai, au­gi­nan­čiai tris sū­nus. Vy­ras iš­gė­ręs vi­sa­da svai­dy­da­vo­si keiks­mais ir gra­si­ni­mais, ta­čiau ran­kos prieš žmo­ną dar ne­bu­vo pa­kė­lęs.

Tą­kart vy­ras vėl pra­dė­jo šū­kau­ti vos įžen­gęs pro na­mų du­ris. Tuo pa­čiu me­tu grį­žo vy­riau­sias aš­tuo­nio­lik­me­tis sū­nus – taip pat iš­gė­ręs.

Jau­nuo­lis puo­lė gin­ti mo­ti­ną ir tren­kė tė­vui kumš­čiu į vei­dą. Šis ne­nu­si­lei­do. Tė­vas ir sū­nus taš­kė­si krau­jais.

Ga­liau­siai jau­nuo­lis tar­si įvei­kė tė­vą – ap­ka­bi­no ir pa­kė­lęs jau no­rė­jo drėb­ti ant grin­dų, ta­čiau šis spė­jo iš­si­trauk­ti at­len­kia­mą pei­lį – mak­te­lė­jo ne­la­bai žiū­rė­da­mas kur.

Iš smil­ki­nio pa­si­py­lė krau­jas. Po ge­ros va­lan­dos, kai me­di­kai ir po­li­ci­ja iš­vy­ko, il­gai tvy­ro­jo ty­la.

To­kio pro­trū­kio šei­my­na ne­si­ti­kė­jo ir, ži­no­ma, ne­pla­na­vo. Abu su­tuok­ti­niai pra­dė­jo gy­ven­ti už­da­rą gy­ve­ni­mo bū­dą – at­si­ri­bo­ję vie­nas nuo ki­to ir kai­my­nų. Vi­siems bu­vo sa­ko­ma, kad sū­nus su­si­žei­dė bui­ty­je.

"Už­si­ro­vė"

Ki­ta dau­gia­vai­kė šei­ma taip pat daž­nai kvie­čia pa­rei­gū­nus. Kar­tais kumš­čiams iš­šauk­ti net al­ko­ho­lio ne­rei­kia.

Vy­ras toks pa­vy­dus, kad nuo­lat tik­ri­na sa­vo žmo­nos trum­pą­sias ži­nu­tes, ga­li pri­si­jung­ti prie jos so­cia­li­nių tink­lų. Jei atei­na jai ad­re­suo­tas laiš­kas, vy­ras per­skai­to neat­sik­lau­sęs.

Pas­ku­ti­nis šei­mos ki­vir­čas įvy­ko jau šiais me­tais, kai pa­si­kei­tė įsta­ty­mai dėl smur­to šei­mo­je. Anks­čiau at­vy­kę pa­rei­gū­nai tik ap­ra­min­da­vo smur­tau­jan­tį vy­rą, o šį­kart – iš­si­ve­žė.

Dėl to su­si­krim­to net nu­ken­tė­ju­si žmo­na. Ban­dė aiš­kin­ti, kad ne­be­tu­rin­ti jo­kių prie­kaiš­tų, ta­čiau įvy­kęs teis­mas įpa­rei­go­jo vy­rą ke­lis mė­ne­sius pa­gy­ven­ti ato­kiau nuo šei­mos na­mų.

Vy­ras taip ir ne­sup­ra­to, kas čia nu­ti­ko. Iki šiol jam at­ro­do ne­tei­sin­ga, kad pa­rei­gū­nai įsi­ki­šo į šei­mos rei­ka­lus.

Blo­giau­sia, kad apie jo smur­ta­vi­mą su var­do ini­cia­lais bu­vo pa­ra­šy­ta vie­ti­nia­me ra­jo­no laik­raš­ty­je. Tū­žo, kad mo­kyk­lo­je jo vai­kai dėl to ga­li pa­tir­ti psi­cho­lo­gi­nį smur­tą, ta­čiau nie­kaip ne­su­vo­kė, kad tą pyk­čių ir muš­ty­nių la­vi­ną pa­ts pra­dė­jo.

Vir­ši­nin­kai ir pa­val­di­niai

Psi­cho­lo­gas Arū­nas Nor­kus ma­no, kad šio­je si­tua­ci­jo­je abu su­tuok­ti­niai ban­dė vie­nas ki­tą „pa­keis­ti“ to­kiu, koks jiems rei­ka­lin­gas.

Mo­te­ris no­rė­jo „vy­ro po pa­du“, ku­ris nuo­lat lyg sku­du­ras at­šliauž­tų ke­liais at­si­pra­šy­ti dėl nu­si­žen­gi­mų. Vy­ras troš­ko „mo­ters prie puo­dų“. Ki­taip ta­riant – mie­lai už­dė­tų žmo­nai čad­rą, kad jos vei­do nie­kas ne­ma­ty­tų.

A. Nor­kus tei­gia, kad to­kiuo­se san­ty­kiuo­se vie­nas yra „vir­ši­nin­kas“, ki­tas – „pa­val­di­nys“. O nor­ma­lūs san­ty­kiai vi­sa­da grin­džia­mi vi­siš­ku ly­gia­tei­siš­ku­mu, ki­to as­mens lais­vės su­vo­ki­mu ir priė­mi­mu.

Tai reiš­kia, kad ly­gia­tei­siš­kuo­se san­ty­kiuo­se pri­pa­žįs­ta­ma, jog ki­tas žmo­gus ga­li tu­rė­ti ki­to­kią nuo­mo­nę, no­rus, įpro­čius, ver­ty­bes, po­žiū­rius. Jei to nė­ra, san­ty­kiams vis­tiek lem­ta nu­trūk­ti, klau­si­mas tik ka­da ir ko­kiu bū­du.

To­kie žmo­nės daž­nai ne­su­vo­kia sa­vo jaus­mų. Užg­niauž­tos emo­ci­jos ga­liau­siai pra­si­ver­žia pyk­čiu ir di­džiu­le ne­val­do­ma ag­re­si­ja, pa­lie­kan­čia po sa­vęs gė­dos ir kal­tės jausmą.

Kant­ry­bė bai­gia­si

Ne­ma­žai ga­na jau­nų šei­mų sten­gia­si kar­tu gy­ven­ti už­gniauž­da­mi sa­vo nuo­skau­das, ta­čiau žmo­gaus kant­ry­bė ir su­si­tvar­ky­mas – ne be­dug­niai. Atei­na lai­kas, kai po­ros tie­siog iš­si­ski­ria.

Kar­tais vie­nas iš su­tuok­ti­nių pra­de­da visavertį gy­ve­ni­mą tik po sa­vo ant­ro­sios pu­sės mir­ties. O daž­niau­siai žmo­nės ne­tu­ri drą­sos iš­si­skir­ti, to­dėl nuo­lat vie­nas ki­tam kar­to­ja: „Tu man gy­ve­ni­mą suė­dei“.

Šiais lai­kais ne­ma­žai su smur­tu su­si­du­rian­čių žmo­nių krei­pia­si į psi­cho­lo­gus. Šiau­lie­tis psi­cho­lo­gas A. Nor­kus su­lau­kė ne vie­nos pa­cien­tės, ku­riai bu­vo nu­sta­ty­ta dep­re­si­ja.

Psi­cho­lo­gas tei­gia, kad daž­nai po dep­re­si­ja sly­pi už­gniauž­tas pyk­tis: „Pra­dė­jo­me jo ieš­ko­ti. Paaiš­kė­jo, kad mo­te­ris il­gą lai­ką ži­no­jo apie vy­ro neiš­ti­ki­my­bę, bet į tai be­veik ne­rea­ga­vo. Pak­lau­sus, ką no­rė­tų sa­vo vy­rui pa­da­ry­ti, pra­dė­jo ran­ki­ne dau­žy­ti sta­lą, šauk­da­ma „ne­ken­čiu“, „už­mu­šiu“. Vė­liau pa­pa­sa­ko­jo, jog tuo me­tu įsi­vaiz­da­vo kir­viu ka­po­jan­ti vy­ro kū­ną. Kal­bė­da­ma apie su­tuok­ti­nį, ta mo­te­ris ne­pa­jė­gė įvar­din­ti nė vie­no tei­gia­mo jo bruo­žo, nors bu­vo su juo pra­gy­ve­nu­si dau­gy­bę me­tų“.

A. Nor­kus ma­no, šiuo at­ve­ju vy­ro neiš­ti­ki­my­bė bu­vo su­vok­ta kaip ke­lian­ti grės­mę mo­ters gy­ve­ni­mui, eg­zis­ten­ci­jai. Tai tar­si pa­są­mo­ni­nė kū­di­kio bai­mė ne­tek­ti ma­mos, už­tik­ri­nan­čios sau­gu­mą ir iš­gy­ve­ni­mą.

Pyk­čio ana­to­mi­ja

Arū­nas NOR­KUS, Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos psi­cho­lo­gas, daž­nai skai­tan­tis pa­skai­tas ir vi­suo­me­nei:

– Pyk­tis evo­liu­ciš­kai yra vie­na iš se­niau­sių emo­ci­jų, pir­mykš­čiam žmo­gui pa­dė­ju­si iš­lik­ti itin žiau­ria­me ir ne­gai­les­tin­ga­me pa­sau­ly­je. Tai yra at­sa­kas į po­ten­cia­laus prie­ši­nin­ko ke­lia­mą grės­mę.

Pyk­čiu sie­kia­ma pa­ša­lin­ti ar­ba su­nai­kin­ti tik­ros ar ta­ria­mos grės­mės šal­ti­nį, ar­ba pa­siek­ti vie­no­kios ar ki­to­kios nau­dos.

Šei­mo­je to­kių grės­mių pyk­čiui pa­si­tai­ko pa­kan­ka­mai daug. Pa­vyz­džiui, prie­lai­da, kad par­tne­ris ga­li bū­ti neiš­ti­ki­mas, per di­de­lis iš­lai­da­vi­mas, ki­toks po­žiū­ris į vai­ko auk­lė­ji­mą.

Neiš­lei­dus ar­ba, psi­cho­lo­gų ter­mi­nais, ne­nu­ka­na­li­za­vus pyk­čio, jis nie­kur ne­dings­ta, pa­si­reiš­kia per min­tis – par­tne­riui pri­ski­ria­ma vis dau­giau nei­gia­mų sa­vy­bių, ku­ria­mi kerš­to pla­nai, sa­vęs ver­ti­ni­mą – pra­de­di jaus­tis už­gui­tu, nu­skriaus­tu, įžeis­tu, ne­ti­kė­liu.

Kaip ei­li­nis bar­nis il­gai­niui tam­pa nea­py­kan­ta ar pe­rau­ga į smur­tą?

Po­ra pra­de­da vis la­biau ieš­ko­ti tei­sy­bės ir ly­gy­bės san­ty­kiuo­se. Part­ne­ris vis la­biau ly­gi­na­mas su ki­tais žmo­nė­mis, ieš­ko­ma ir ran­da­ma vis dau­giau įro­dy­mų, kad jis skriau­džia sa­vo su­tuok­ti­nį. Tuo pa­čiu vis la­biau di­dė­ja ne­ri­mas ir įtam­pa.

Ant­ro­je sta­di­jo­je pra­de­da­ma vis daž­niau aiš­kin­tis san­ty­kius. Konf­lik­tas se­ka konf­lik­tą. Tuo pa­čiu pra­de­da­mi kur­ti ki­to­kios atei­ties pla­nai.

Tre­čia­me eta­pe pra­de­da­ma at­si­sky­ri­mo pro­ce­dū­ra: zon­duo­ja­ma ar­ti­mų­jų nuo­mo­nė apie sky­ry­bas, jie in­for­muo­ja­mi apie par­tne­rių san­ty­kius.

Part­ne­riai pra­de­da dau­giau kal­bė­tis, konf­lik­tai ir su­si­tai­ky­mai kei­čia vie­nas ki­tą. Pra­de­da­ma tar­tis dėl gy­ve­ni­mo at­ski­rai. Abiem pu­sėms au­ga ne­ri­mas, vie­nat­vės bai­mė, ne­sau­gu­mo jaus­mas.

Ga­liau­siai po­ra at­si­ski­ria, ta­čiau dar ke­le­tą me­tų, ne­tgi su­kū­rus nau­ją šei­mą, daž­nai min­ty­se bend­rau­ja­ma su bu­vu­siu par­tne­riu: gin­či­ja­ma­si, konf­lik­tuo­ja­ma, ieš­ko­ma spren­di­mų.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder