Sugrįžę namo emigracijos nesiilgi

Rita ŽADEIKYTĖ, "Šiaulių kraštas"

2014-04-15 13:42

Sugrįžusių į Lietuvą žmonių kasmet vis daugėja. Pasvėrę pinigų ir artimųjų ilgesio santykį, daugelis pajuto, kad emigracijoje nebeištvers. „Vis galvodavau, kodėl aš ne su savais, kodėl aš čia turiu gyventi viena, kai mano brangiausi žmonės Lietuvoje?“ – prisimena savo jausmus šiaulietė Raimonda, namo grįžusi pernai.

Trys šalys

Raimonda Pikturnaitė į Šiaulius po beveik dvylikos metų su nedidelėmis pertraukomis trukusios emigracijos grįžo pernai pavasarį. Raimonda dirbo Suomijoje, Belgijoje, ilgiausiai – Ispanijoje.

Pirmą kartą Raimonda sparnus pakėlė 1999 metais. Tada važiavo į Suomiją pagal Aupair programą. Prižiūrėjo šeimos vaikus.

„Išvažiavau, kaip ir daugelis, ieškoti ekonominės gerovės. Iki tol Šiauliuose dirbau prekyboje“, – pasakojo moteris.

Iš pradžių darbas Suomijoje neatrodė lengvas. Tačiau per porą savaičių Raimonda adaptavosi, susidraugavo su šeima, kurios vaikus prižiūrėjo.

Raimonda metams buvo gavusi darbo vizą ir būtų Suomijoje dirbusi ilgiau, nes su šeima, kurioje dirbo, nusistovėjo labai draugiški santykiai. Kadangi baigėsi darbo viza ir nenorėdama turėti problemų dėl nelegalaus gyvenimo, ji paliko Suomiją.

Grįžo į Lietuvą. Vėliau pažįstami pasiūlė drauge vykti dirbti į Belgiją. Dirbo Belgijos pramonės įmonėje.

„Patiko žmonės, gyvenantys pagal lietuvišką patarlę „ramūs, kaip belgai“. Labai graži šalis. Viskas nauja. Uždarbis geras, bet ten ilgai neužsibuvau. Vėl grįžau į Lietuvą. Po kurio laiko su draugų kompanija vėl išvykome“, – pasakojo Raimonda.

Tada kelias vedė į Ispaniją, kur dirbo beveik dešimt metų pramonės įmonėse. Į Lietuvą grįždavo tik atostogų.

Nebematė prasmės vienatvei užsienyje

„Iš pradžių nostalgiją tėvams, artimiesiems, Lietuvai jaučiau, kasmet ji tik stiprėjo. Vis galvodavau, kodėl aš ne su savais, kodėl aš čia turiu gyventi viena, kai mano brangiausi žmonės Lietuvoje? Nors Ispanijoje turėjau daug pažįstamų – ir lietuvių, ir ispanų, ir pinigų užteko“, – pasakojo buvusi emigrantė.

Lietuvoje liko Raimondos brolio šeima, tėvai, artimiausi draugai.

„Suvokiau, kad noriu būti su savais, o ne viena. Na tai kas, kad telefonu su savo tėvais galėdavau kalbėti kone kasdien, bet aš jų negalėdavau apkabinti. Man smagu matyti, kaip auga brolio šeima, smagu bendrauti. Tai mano didžiosios vertybės“, – pasakojo buvusi emigrantė.

Raimonda žino, kad daugelis emigrantų svečiose šalyse vaikšto su kaukėmis: ilgisi Lietuvos, savų, bet gyvena svetur dėl pinigų. Raimondos teigimu, gal kiek mažiau nostalgija kankindavo nebent tuos lietuvius, kurie išsivežė ten ne tik savo tėvus, bet ir senelius, giminaičius.

Darbo ieškojo pusę metų

Grįžusi į Šiaulius Raimonda pusę metų nerado darbo.

„Maniau, kad darbą susirasiu lengviau, bet, pasirodo, manęs čia niekas nelaukė, nors ir sako, kad Lietuvai jau trūksta jaunų darbingų žmonių. Siųsdavau CV, bet dažniausiai niekas net neatsiliepdavo“, – stebėjosi Raimonda.

Darbą Šiauliuose ji susirado dėl ispanų kalbos, nors daugelis šiauliečių darbdavių skeptiškai reaguodavo, kad Raimondos užsienio kalba – ispanų, o ne anglų. Raimonda šiuo metu dirba ispaniško kapitalo įmonėje vadybininke.

Moteris sako, kad yra šiokia tokia trauka į Ispaniją, ilgisi likusių pažįstamų, šalies grožio, kultūros, bet ne gyvenimo ten.

„Spjoviau į viską ir išvažiavau“

Dvidešimt septynerių metų šiaulietis Nikolajus Nemoliajevas iš trejus metus trukusios emigracijos grįžo pernai vasarą. Į Šiaulius parvažiavo su gyvenimo drauge, su kuria susipažino būtent emigracijoje.

Vaikinas, dar besimokydamas Šiaulių J. Janonio gimnazijoje, pradėjo dirbti nuo penkiolikos metų gamykloje. Iš pradžių dirbdavo vasaromis, vėliau – ir po pamokų. Dirbo staliumi, statybose, gamyboje.

„Krizė. Atlyginimą nuo 3000 litų sumažino iki 1000 litų. Vieną dieną spjoviau į viską ir išėjau iš darbo. Devynis mėnesius buvau be darbo, su keliomis paskolomis ant galvos“, – pasakojo Nikolajus.

Vėliau susirado darbą vienoje Šiaulių maitinimo įmonėje, bet ir ten alga nukrito iki minimumo.

„Pinigų mažėjo. Draugas pasiūlė važiuoti į Angliją. Vieną dieną mečiau darbą, o kitą – išvažiavau“, – pasakojo Nikolajus.

Iš pradžių vaikinas Anglijoje dirbo lietuvių statybų kompanijoje. „Tekdavo keliauti iš miesto į miestą. Pastovios gyvenamosios vietos nėra, gyveni su bet kuo, bet kur. Atlaikiau porą mėnesių. Supratau, kad ne to aš į Angliją atvažiavau, mums su draugu kitokio gyvenimo norėjosi, ne tik uždarbio“, – pasakojo Nikolajus.

Metęs statybininko darbą vaikinas per agentūrą susirado darbą pirotechnikos fabrike. Vėliau dirbo prekybos centro grąžinimų skyriuje, vėliau – muilo fabrike.

„Namai – ne ten“

„Anglijoje be darbo sėdėjau ne ilgiau kaip dvi savaites, pinigų pakako. Bet vieną dieną su drauge supratome, kad ne ten mūsų namai, ne ten... Viskas taip įkyrėjo“, – pasakojo Nikolajus.

Jis sakė esąs toks žmogus, kuris nekentės, jeigu kas nors nepatinka, o stengsis keisti.

„Susidėjom lagaminus ir grįžom į Šiaulius. Sutinku, kad Lietuvoje – ne pyragai, bet čia mano draugai, mano aplinka. Norėjau namo. Na ir kas, kad apšepę pastatai, na ir kas, kad žmonės gatvėse piktoki, bet namai, kuriuose aš užaugau, malonūs akiai“, – grįžimo motyvus dėstė vaikinas.

Nikolajus susirado laikiną darbą, dabar rengia dokumentus nuolatiniam darbui. Vaikinas su drauge nuomojasi butą Šiauliuose.

Begalybės vartotojai

„Pragyvename iš 1600 litų per mėnesį ir neskurstame. Užtenka ir pramogoms, ir maistui. Mes negalime kas mėnesį pirkti naujų drabužių, bet pasivaikščioji po dėvėtų rūbų rojų ir atrandi tokių drabužių, kurie Anglijoje kainuoja labai didelius pinigus. Aš visiškai patenkintas tuo, kaip gyvenu Lietuvoje“, – sako vaikinas.

Nikolajus prisipažįsta, iš pradžių emigracijoje, kaip ir daugelis emigrantų keikė Lietuvą.

„Ten gyvena daug žmonių, kurie norėjo pirkti, bet Lietuvoje neįpirko to, ką rodo televizorius. Televizorius rodo, kad reikia turėti tą ar aną, o jie negali ir kankinasi, nes nori pirkti tiek prekių, kiek yra prekybos centruose. O Anglijoje – eini ir perki. Ir vartoji iki begalybės. Nesutikau emigranto, kuris neturėtų naujo telefono, nes jiems tai asocijuojasi su svajonės išsipildymu“, – neslėpė šypsenos Nikolajus.

Daugėja grįžusiųjų

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai iš emigracijos į Šiaulių apskritį grįžo daugiausiai emigrantų pagal pastarųjų šešerių metų statistiką – 2799.

Iki 2010 metų grįžtančiųjų skaičius tik mažėjo. 2010 metais į apskritį sugrįžo vos 670 žmonių. 2011 metais įvyko didžiulis šuolis – grįžo 2106 žmonės ir nuo to laiko grįžtančiųjų skaičius didėja.

Bendri Lietuvos duomenys taip pat nuteikia optimistiškai. Pernai į Lietuvą imigravo 22 tūkstančiai žmonių (12 tūkstančių vyrų ir 10 tūkstančių moterų), iš jų dauguma (86,2 procento) – grįžę (reemigravę) Lietuvos Respublikos piliečiai ir 13,8 procento – užsieniečių. Palyginti su 2012 metais, imigrantų skaičius padidėjo 2,2 tūkstančio.

Nors 2013 metais tarptautinė migracija išliko neigiama – iš Lietuvos emigravo 16,8 tūkstančio žmonių daugiau negu imigravo.

STATISTIKA

Metai/atvykusiųjų skaičius

Šiaulių apskritis

2013 – 2799

2012 – 2625

2011 – 2106

2010 – 670

2009 – 804

2008 – 981

Akmenės rajono savivaldybė

2013 – 210