Senjorai žada sudrumsti uostamiesčio gyvenimą

Klaipėdoje gyvenantys senjorai jau seniai stengiasi burtis į įvairius klubus ar bendruomenes, tačiau visai neseniai pensininkai sumanė susieiti į Klaipėdos miesto jungtinę pagyvenusių žmonių bendriją (JPŽB). Kai tik pavyks įsitvirtinti, senjorai žada nesnausti ir imtis ne tik įvairiausių laisvalaikio praleidimo būdų, bet ir reikšmingų pokyčių miesto gyvenime. "Širdys juk nesensta. Norime ne tik linksmai leisti laiką, bet ir padėti vienas kitam bei prisidėti prie visuomeninio gyvenimo", - sakė naujai susikūrusios bendrijos pirmininkė.

Bendrijos pirmininke tapusi pagrindinė jos iniciatorė Aldona Marija Gedvilienė tikino sujungti visus uostamiesčio pensininkus ne šiaip sugalvojusi.

"Mintis brendo jau seniai - dar tada, kai 1999 metais dėl uždaromos mano darbovietės buvau priversta išeiti į pensiją. Tada labai pasimečiau. Visą gyvenimą dirbusi, nuolat kažkuo užsiėmusi, staiga likau be nieko. Apėmė begalinė tuštuma. Energijos, noro veikti - daugybė, o kur tai išlieti - nėra. Pamaniau, kad panašiai jaučiasi ir kiti likimo draugai", - pasakojo aktyvi moteris.

Kartu nuveiks daugiau

A. M. Gedvilienės teigimu, išėjus į pensiją būtina ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš rutinos. Kitaip ji užkariaus, ir gyventi taps nebeįdomu.

Suvienyti visus miesto pensininkus paskatino ir Trečiojo amžiaus universiteto paskaitos bei jų iniciatoriai ir vadovai: "Ten susirenka apie 600 žmonių ir matome, kokią tai duoda naudą. Juk bendravimas, veikla žmogui duoda viską - sveikatą, psichologinį ir dvasinį komfortą."

Paklausta, kodėl reikėjo kurti naują jungtinę bendriją, jei mieste ir taip yra pačių įvairiausių pagyvenusių žmonių klubų ir organizacijų, JPŽB pirmininkė ramino: "Tikrai nenorime nieko išskirstyti ar perimti kažkokios valdžios. Tenorime, kad visi susivienytume dar labiau. Pavyzdžiui, daugumai pensininkų organizacijų labai trūksta patalpų. Jų galėtume ieškoti bendromis jėgomis. Juk kai mūsų daugiau, nuveikti galime taip pat gerokai didesnius dalykus. Būtent todėl užsibrėžėme tikslą įkurti Klaipėdos pensininkų klubą, kuriame galėtų susirinkti visi pagyvenę žmonės ir atsipalaiduoti - pavalgyti, išgerti kavos, pašokti ar padainuoti. Juk ir mes, ne tik jaunimas, to norime."

Iš valdžios atstovų aktyvūs pensininkai jau yra girdėję teiginius, jog nemokamų patalpų jiems niekas neskirs, todėl atšauna, jog tokiu atveju uostamiestyje reikia pastatyti naujus pensininkų rūmus, kuriuose galėtų rinktis visi norintys senjorai bei kiti Klaipėdos bendruomenės nariai, domėtis sportu, sveika gyvensena, sulaukti psichologų, juristų ir kitokios pagalbos.

PIRMININKĖ. Klaipėdos miesto jungtinės pagyvenusių žmonių bendrijos pirmininkė Aldona Marija Gedvilienė teigia idėją kurti tokią organizaciją ėmusi brandinti dar tada, kai pati netikėti išėjo į pensiją.

Nori būti naudingi miestui

"Negalvokite, kad esame pavėpę. Naudojamės internetu, elektronine bankininkyste, norime ir kitus to išmokyti. Be to, norime prisidėti prie turiningo miesto gyvavimo. Galėtume padėti įvairiai. Yra senjorų, kurie mielai sutiktų pagelbėti slaugant sunkius ligonius ar padedant sunkiai judantiems žmonėms pasiekti parduotuvę ir panašiai. Juk turime daugybę gyvenimiškos patirties, kuria galime dalintis", - nesibaigiančias idėjas žėrė JPŽB pirmininkė.

Ji taip pat žadėjo, jog kiekvienas bendrijos narys, atsidūręs sunkioje gyvenimo situacijoje, nesvarbu, finansinėje ar kitoje, galės parašyti prašymą, jo problema bus apsvarstyta bendrijos taryboje ir bandoma pagelbėti realiais darbais.

"Mus piktina įvairių institucijų elgesys su mumis. Norime tai pakeisti. Manau, kad visi kartu galėsime tai padaryti, todėl kviečiu visus miesto pensininkus vienytis. Juk mūsų yra apie 30 tūkstančių", - ragino A. M. Gedvilienė.

Pirmininkės teigimu, bendrijos taryba, sudaryta iš septynių žmonių, turinčių visiškai skirtingą patirtį ir profesijas, o ryšiai vis plečiasi, todėl senjorai ras pagalbos įvairiose gyvenimo srityse.

JPŽB ateities planuose - dar daugiau įvairiausių idėjų. Bendrija nori leisti savo laikraštuką, todėl ieško į pensiją išėjusių žurnalistų ar redaktorių, norinčių prisidėti. Pagelbėtų ir projektuotojai, architektai, statybininkai, su kuriais būtų galima aptarti būsimų rūmų statybą. Ieškoma ne tik bendraminčių, bet ir galinčių padėti. Pensininkai ieško patalpų, kuriose galėtų rinktis, transporto, kuris galėtų nugabenti senjorus į įvairias ekskursijas ir panašių dalykų.

Klaipėdos miesto jungtinės pagyvenusių žmonių bendrijos susitikimai vyksta kiekvieną ketvirtadienį 16 val. S. Nėries g. 10 (kavinė "Pipita"). Telefonas pasiteirauti 8 620 33739 (pirmininkė Aldona Marija Gedvilienė).

Nori būti ir finansiškai nepriklausomi

Senyvo amžiaus tėvai turi stengtis verstis patys ir tik kritiniu atveju tikėtis artimųjų finansinės paramos - taip mano pusė Lietuvoje gyvenančių pensininkų. Tai paaiškėjo atlikus vienos gyvybės draudimo bendrovės užsakytą pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų apklausą. Manantys, jog vaikai ir kiti giminaičiai privalo remti tėvus ar kitus vienišus vyresnio amžiaus artimuosius, sudaro 26 proc. Lietuvos pensininkų. Beveik kas penktas pensinio amžiaus Lietuvos gyventojas mano, kad tėvai turėtų finansiškai remti savo vaikus, o ne priešingai. Dar 6 proc. apklaustų pensininkų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Į pensiją reikėtų išeiti po truputį

Faustas STEPUKONIS, gerontologas
Visame pasaulyje pensininkai jungiasi, bendrauja, mėgsta būti organizacijų, bendrijų nariais. Ir tų bendrijų yra visokiausių pobūdžių. Tokiu būdu jie jaučiasi reikalingi, bendrauja, todėl visiškai tokias idėjas palaikau ir manau, kad tai yra neišvengiama. Pagal įstatymą pagyvenę žmonės turėtų galėti išeiti į pensiją palaipsniui, o ne iš karto. Tai yra naudingiau. Jei tai po truputį vyktų kelerius metus ar net dešimtmetį, nebūtų to momentinio šoko. Mano nuomone, tai Lietuvoje turi būti įgyvendinama ir ši įstatymo dalis turi būti tobulinama, nes yra griozdiška, nepalanki žmogui. Pavyzdžiui, žmogus galėtų į pensiją išeiti per 10 metų, kasmet proporcingai gaudamas vis didesnę pensiją, mažesnį atlyginimą, o galų gale, išgyvenęs šį laikotarpį, pereitų prie normalios pensijos. Valstybė galėtų pasirinkti nuo 55 ar 65 metų, o gal kito amžiaus leisti tai daryti. Būtų daug humaniškiau, ir ne tik valstybei, bet ir žmogui. Reikia konceptualiai pagrįstos, užsienio patirtimi paremtos valstybės politikos.